Liucijus

Pradžia » Straipsniai » Rankraščiai » Istorija » Bussing NAG 900 (LT)

Bussing NAG 900 (LT)

El. paštas Spausdinti PDF

ANTROJO PASAULINIO KARO KELIŲ GIGANTAI „BUSSING-NAG 900"

Liucijus Suslavičius

Tie, kas domisi Antrojo pasaulinio karo arba tankų kariuomenės istorija tikriausiai atkreipė dėmesį į dokumentiniuose filmuose apie ketvirtojo dešimtmečio Vokietiją rodomus taip populiarių nacistiniame Trečiajame Reiche karinių paradų epizodus. Dažname jų galime matyti, kaip Berlyno ar Niurnbergo gatvėmis iškilmingai rieda didžiuliai ilganosiai sunkvežimiai su tankais kėbuluose ir ant prie sunkvežimių prikabintų priekabų. Labai įspūdingas net šiandien vaizdas, o jau tada toks karinės galios demonstravimas įvarydavo baimės net karo technikos specialistams.

Generolui Heinzui Guderianui ketvirtojo dešimtmečio viduryje pradėjus kurti naujojo vermachto „smogiamąjį kumštį" – tankų kariuomenę, specialistai visiškai pagrįstai nusprendė, kad labai ribotą tankų variklių ir vikšrų resursą galima sutaupyti, tankus pervežant arčiau panaudojimo vietos specialiais tankovežiais. Vokiečiai žinojo, kad dar Pirmojo pasaulinio karo metu prancūziški lengvieji tankai „Renault FT" prie fronto linijos neretai buvo atgabenami septynių tonų sunkvežimiais „Renault" ir „Mack AC". Bet tokie lėtaeigiai sunkvežimiai su silpnais varikliais, lietos gumos „masyvais" ant ratų netiko vokiečių strategų planuojamam manevriniam „žaibo karui". Vermachtas jau gavo kelis šimtus lengvųjų tankų Pz.-I (svoris – 6 tonos) ir Pz.-II (svoris – 9 tonos), iš kavalerijos dalinių pradėjo formuoti pirmąsias tankų ir taip vadinamas „lengvąsias" motorizuotas divizijas. Jų pervežimui reikėjo atitinkamo dydžio ir keliamosios galios sunkvežimių. Formaliai tokius sunkvežimius vokiečių firmos jau gamino – dar trečiojo dešimtmečio viduryje automobilių firmos „Bussing" inžinieriai Willy Staniewicz ir Paul Filehr suprojektavo pirmąjį sunkios klasės 6x4 tipo sunkvežimį „Bussing VIGL", o praėjus vos keliems metams šių didelių automobilių skaičius viršijo 2 tūkstančius ir sudarė maždaug pusė pasaulinio tokios klasės krovininių automobilių parko pasaulyje – mat, sekdamos „Bussing", triašių gigantų projektavimu bei gamyba užsiėmė ir konkuruojančios firmos, tiesa, ne taip sėkmingai. Ketvirtojo dešimtmečio viduryje vis tos pat firmos „Bussing" variklių konstruktorius Paul Arendt sukonstruoja galingus 6 cilindrų dyzelius, kurie buvo montuojami firmoje gaminamuose triašiuose tarpmiestiniuose autobusuose ir „800-sios" šeimynos 8 tonų sunkvežimiuose. Tad vermachto užsakymas didesnių problemų „Bussing" firmai nesukėlė. Tiesa, užsakymu pagaminti 200 tankovežių teko dalintis su kita firma – Niurnberge įsikūrusia „Faun". Taip prieš Antrąjį pasaulinį karą pasirodė tankovežiai „Bussing- NAG 900" ir „Faun L900 D567"

Tai buvo tikrai dideli – ilgis 9960 mm- ir sunkūs – svėrė 8,7-8,9 tonos – sunkvežimiai. Varomi galingų lėtaeigių 6 cilindrų dyzelių („Bussing-NAG – 145 AG/1600 aps/min, „Faun" – 150 AG/1600 aps/min) jie sugebėdavo įsibėgėti iki 55-58 km/h, sunaudodami 100 kilometrų kelio apie 38 litrus dyzelino ir 1 litrą variklio alyvos. Šių gigantų, kurių dydį dar labiau išryškino plačiaprofilės 13,5-230 dydžio padangos, keliamoji galia buvo 9,5 tonos, t.y. tiksliai tiek, kiek svėrė tuo metu sunkiausias vermachto tankas – lengvasis Pz-II su 20 mm pabūklu. 1937-1939 metais išleisti keliomis tarpusavyje kiek besiskiriančiomis serijomis, tankovežiai su specialiomis 10 tonų priekabomis papildė taip vadinamų „lengvųjų" vermachto divizijų transporto parką. Priekabos konstrukcija įdomi tuo, kad ji tuo pat metu buvo ir rampa, per kurią tankas įvažiuodavo į tankovežio kėbulą. Beje, skirtingai nuo tą patį indeksą turėjusių komercinių sunkvežimių, tankovežių rėmas buvo pažemintas, išlenkint jo lonžeronus virš galinių tiltų vežimėlio. Taip pavyko pasiekti, kad platforma nebūtų pernelyg aukštai, be to, kartu kiek pažemėjo krauto tanku sunkvežimio svorio centras.

Sunkvežimiai atrodė itin įspūdingai, ypač paskutinės serijos „biusingai', turėję ne atvirą karišką, o standartinę uždarą trijų vietų kabiną. Ji, beje, kažkuo priminė teutonišką pilį – tamsiai pilka, su nedideliais langeliais, niauriai „žvelgiančiais" iš po atsikišusio stogo „snapelio". Atsižvelgiant į karinę tankovežių paskirtį, jau gamykloje juos komplektavo kombinuota – 12 ir 24 voltų elektros sistema bei efektyviais firmos „Knorr" tiekiamais visų ratų (įskaitant ir priekabos) stabdžiais su pneumatine pavara.

Jei spręsti pagal prieinamus vokiečių šaltinius, nuotraukas, kino kroniką, „žaibo kare" su Lenkija dėl nepakankamo pravažumo joje vyravusiais gruntkeliais šie sunkvežimiai- tankovežiai nedalyvavo. Dalis jų buvo panaudoti žygio į Prancūziją, turėjusią gerai išvystytą kelių su kieta danga tinklą, metu. Bet pagrindiniu vermachto tanku jau tapo 15 tonų (pirmasis variantas) svėręs vidutinis tankas Pz-III, turėjo pasirodyti ir dar sunkesnis Pz-IV. Būtent todėl, kad „lengvosios" vermachto divizijos 1939 metų pabaigoje – 1940 metų pradžioje buvo performuotos į pilnavertes tankų divizijas ir papildytos naujais, sunkesniais tankais, nebetilpusiais į „biusingų" ir „faunų" kėbulus, sunkūs triašiai tankovežiai po mūšių Prancūzijoje atiteko vermachto užnugario transporto daliniams. O kas vietoje jų? Žinoma, kad mūšių Prancūzijoje metu vokiečiai naudojo pamuštų ar sugedusių Pz-III pervežimui trofėjinius prancūziškus 15 tonų tankovežius „Bernard 6C", taip pat specialias žemarėmes sunkiems kroviniams vežti skirtas „Koder" ir „Titan" markių priekabas, irgi atimtas iš prancūzų. Būta dar trofėjinių angliškų tankovežių „Scammel", bet nedaug. Vėliau visą karo metą vermachto tankai keliavo ant geležinkelio platformų arba savo eiga, ir tik sugedusius ar pamuštus į remonto vietą gabendavo ant daugiaašių platformų, kurias buksyruodavo 18 tonų pusiauvikšriniai vilkikai „FAMO F3" Bet mus labiau domina tolimesnis dėl ilgų variklių gaubtų kažkokius priešistorinius gyvūnus primenančių didžiųjų vokiškų sunkvežimių likimas. Ne vienoje 1941-42 metais vokiečių kareivių darytoje nuotraukoje matome juos jau su tentais ant kėbulų riedančius Maskvos, Kijevo, Stalingrado kryptimis. Daugelis taip ir liko Rusijos platybėse, po lėktuvų atakos ar „katiušų" salvės pavirtę aprūkusio metalo laužo krūva arba pamesti pakelėse, miestų griuvėsiuose, pačių vokiečių sugadinti ir palikti prie subombarduotų perkėlų. Visgi 1945 metų pavasarį įžengę į Vokietijos teritoriją sąjungininkai vėl sutiko šiuos „kelių dinozaurus", išlikusius iš visos Europos į „faterlandą" atsitraukusių vermachto dalinių transporto parkuose. Mūšiams pasibaigus, vakarinėje okupuotos Vokietijos dalyje surinkti automobiliai palaipsniui buvo perduoti atsikuriančioms vokiečių transporto firmoms, nes reikėjo atkurti karo nuniokotos šalies ekonomiką, ir dar gerą dešimtmetį važinėjo šalies autostradomis, tempdami kas vieną, o kas net dvi priekabas. Gi Rytų Vokietijoje likę daugiau mažiau galintys važiuoti automobiliai kaip trofėjai traukiniais ir savo eiga iškeliavo į Rytus...Didelė dalis vokiškų dyzelinių sunkiasvorių, tarp jų ir buvę tankovežiai, Maskvos nurodymu atsidūrė Pabaltijo respublikose, kur buvo aukštesnė technikos aptarnavimo kultūra bei dar prieškario metais sukauptas dyzelinių variklių eksploatacijos patyrimas. Neužmirškime – prieš karą TSRS negamino nei vieno dyzelinio automobilio, praktiškai visi karo metais iš JAV ir Didžiosios Britanijos gauti automobiliai turėjo karbiuratorinius variklius. Tad patikėti dyzelinius sunkvežimius ir autobusus tokių automobilių niekada nemačiusiems vairuotojams ir remontininkams būtų tolygu jų greitam sunaikinimui. Todėl šių eilučių autoriui pavyko vaikystėje kelis kartus matyti gimtojo Kauno gatvėmis lėtai prariedančius didžiulius sunkvežimius, griaudėjančius sudilusiais varikliais ir skleidusius juodus nepilnai sudegusio kuro dūmus...Tai buvo tikrai neeilinis reginys, kuriam neprilygo vėliau pasirodę Kaune tarybiniai „jazai" ir „krazai". Gal tik karinis JAZ-214 su milžiniškais, kaip tada atrodė, ratais sukeldavo panašias emocijas.

Deja, nei vienas iš tų prieškarinių tankovežių „neišgyveno" iki aštuntojo dešimtmečio, kai daugelyje miestų ėmė kurtis senosios automobilių technikos mėgėjų klubai, kurie, gal būt, būtų bent vieną tokį „dinozaurą" išsaugoję ateičiai. Jie nukeliavo į metalo laužą gerą dešimtmetį anksčiau. Beje, vokiečiai taip pat neišsaugojo nei vieno „Bussing – NAG 900" ar „Faun L900". Mums apie juos primena tik senos nuotraukos, padarytos mėgusių viską fotografuoti vokiečių kariškių.