Liucijus

Pradžia » Straipsniai » Rankraščiai » Istorija » Horch 853 (LT)

Horch 853 (LT)

El. paštas Spausdinti PDF

„3 IN FRONT"

Liucijus Suslavičius

Paskutiniaisiais TSRS gyvavimo dešimtmečiais senosios autotechnikos mėgėjai iš Latvijos ir Lietuvos aktyviai „šukavo" europinę Rusijos Federacijos dalį, ieškodami išlikusių prieškarinių automobilių. Mat, Pabaltijo respublikose apie 1970-sius prasidėjus automotoveteranų judėjimui ir susikūrus senosios technikos mėgėjų klubams, dauguma jose išlikusių senovinių automobilių netrukus atsidūrė pas klubų narius. O ką daryti tiems, kas neturėjo senovinio automobilio arba norėjo turėti kitą? Tik ieškoti ten, kur tokių automobilių dar buvo ir kur jų niekas įpatingai nevertino, t.y. Rusijoje.

Devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ne vienas Latvijos Antikvarinių automobilių klubo AAK narys važiavo į Smolenską, kad apžiūrėti čia buvusio „Horch-853". Bet...visi grįždavo namo be mašinos. Ir ne savininko užsiprašyta kaina buvo priežastis, o siaubinga kažkada grakštaus rodsterio būklė – potencialūs pirkėjai išvysdavo kampuotą „universalą" su iš nelygios skardos suvirintu ir teptuku nudažytu kėbulu, apipjaustytais kažkada lašo formos sparnais...Tik specialistas galėjo atpažinti subjaurotame pagal geriausias tarybinių „liaudies meistrų" tradicijas automobilyje vieną gražiausių ketvirtojo dešimtmečio automobilių Europoje. Visgi pirkėjas pagaliau atsirado – automobilį į Rygą parsigabeno Andris Rode, jau restauravęs vieną „Horch-853", tiesa, ne taip subjaurotą. Visgi net jis nesiryžo pradėti restauracijos ir perleido automobilį kitam kolekcininkui – Olgertui Orleansui. Pastarasis iki pat savo mirties komplektavo trūkstamas automobilio dalis, bandė atkurti jo „biografiją". Tačiau „horchas" atgavo pirmykštę išvaizdą ir retą trijų vietų salono interjerą jau po jo mirties, nepriklausomoje Latvijoje. Automobilį restauravo O.Orleanso sūnus Normundas kartu su kitu AAK nariu – puikiu mechaniku-restauratoriumi Borisu Jeremejevu.

Šio „horcho" istorija prasidėjo, kai ketvirtojo dešimtmečio pradžioje naujai sukurto Saksonijoje automobilių koncerno „Auto Union" vadovybė nutarė iš pagrindu atnaujinti jame gaminamų automobilių „Audi", DKW, „Horch" ir „Wanderer" gamą. Prestižiniams „Horch" modeliams konstruktorius Fritzas Fidleris sukūrė visą gamą aštuonių cilindrų variklių, kurie dirbo tyliai ir tolygiai. Tai būta jau trečiosios tokių variklių kartos. Verta paminėti, kad pirmieji aštuoniacilindriai „horchai" - modelis „303"- buvo pristatyti dar 1926 metais Berlyno autosalone. Kaip tik „303-sis" tapo pirmuoju Vokietijoje gaminamu serijiniu automobiliu su 8-cilindru varikliu. Šis 1471 kartą pagamintas modelis užsitarnavo gerą vardą kaip solidus, gerai pagamintas ir labai patikimas. Geras jo įvaizdis perėjo ir kitiems aštuonių cilindrų automobiliams "Horch". Beje, iki pat šios markės automobilių gamybos pabaigos modelių su kitokiais varikliais gamykla Zwickau mieste ir negamino, todėl gerus 15 metų markė iš Saksonijos buvo užėmusi praktiškai pusę Vokietijos aukštos klasės automobilių rinkos.

1935m.vasario 11 dieną gamyklos cechus paliko pirmas iš „853"serijos sportinių kabrioletų. Automobilis „Horch-853", kurio šasi numeris 853001, tapo Berlyno automobilių parodos, vykusios tą patį vasarį, pagrindiniu traukos magnetu. Publika buvo nustebinta šio automobilio, kurio formas sukūrė iki tol niekuo neišgarsėjęs firmos dizaineris Wilhelmas Bemas, didingumu ir elegancija. Ne tik išorė, bet ir automobilio konstrukcija nusipelnė pagirtinų atsiliepimų: 5.0 litro darbo tūrio 100 AG/3400 aps/min galios variklis, vienas gražiausių automobilio istorijoje kėbulų, komfortiška nepriklausoma visu ratų pakaba...

Didžiulis ir elegantiškas, su įspūdingais ratus gaubiančiais sparnais, pereinančiais į plačius pakojus, „horchas" net ir stovėdamas atrodė labai dinamiškai. Žibintai atrodė didesni nei žmogaus galva. Viduje - odinės sėdynės, apdaila iš poliruotos brangios medienos. Užvesto variklio beveik negirdėti. Bet...skubų darbą velnias neša – „853-jo" priekinė ratų pakaba pateikė pirmiesiems pirkėjams, sumokėjusiems už jį beveik 14000 markių nemalonų siurprizą. Priekiniai važiuojant ratai ypatingai vibravo, o posūkiuose automobilis pavojingai „plaukiojo", greitai dėvėjosi padangos. Automobilio gamybą teko sustabdyti ir atnaujinti tik 1937 metų sausio pabaigoje. Taip „Horch- 853" „gimė" antrą kartą su modernizuota ir sustiprinta važiuokle. Keista, bet ši konstruktorių klaida ir su tuo susijusi skandalinga istorija beveik neatsiliepė jo įvaizdžiui. Tokius automobilius vokiečiai vadino "Traumauto" („svajonių automobilis"). 1937 metų spalyje pasirodęs „Horch- 853A"su forsuotu iki 120AG/3600 aps/min. varikliu sustiprino sėkmę. Kada važiuoji šiuo dideliu (ilgis-5300 mm, plotis-1830 mm, posūkio spindulys-7 metrai, svoris – 2300 kg) automobiliu 30-40 km/h greičiu, jis atrodo nerangus ir sunkus kaip sunkvežimis. Didelis vairo ratas stebina savo išmatavimais, bet vėliau viskas atsistoja į savo vietas ir valdymo įranga reikiamu momentu atsiranda po ranka. Pasirodo, važiavimas tokiu automobiliu – vienas malonumas, ypač pasiekus 100-120 km/h greitį, kai „horchas" pasirodo esąs visiškai kitoks – greitas, nesunkiai valdomas, netgi tylus – greitai važiuojant, girdėti tik vėjo keliamas triukšmas.

Bet netgi šis puikus kabrioletas kai kam atrodė nepakankamai elegantiškas. 1938 metų lapkričio mėnesį koncerno vadovybė kėbulų firmoje „Erdmann&Rossi – Jos.Neuss" užsako pagaminti ant „853-jo" važiuoklės specialų trijų vietų rodsterio tipo kėbulą su trimis vietomis vienoje eilėje (taip vadinamas „3 in front" salonas), kitokiais nei serijinio modelio sparnais, pailgintu variklio skyriumi, ilgą ir žemą. Pirmasis toks „Horch-853A" , važiuoklės numeris 854261, variklio numeris 851955, pagamintas pagal užsakymą Nr.3161, pristatomas 1939 metų Berlyno automobilių parodoje. Jį pamatęs reichsmaršalas Hermanas Geringas nedelsiant nusprendžia įsigyti rodsterį, tiesa, nurodo perdažyti jį melsva „luftvafės" spalva. 1939 metų sausio 20 dieną tokį pat rodsterį kėbulų firmoje užsisako turtingas lenkų kilmės vokietis B.Krawielitzkis. Jo užsakymo numeris – 3163, iš gamyklos pristatytos važiuoklės numeris 854268. Būtent šis važiuoklės numeris restauruojant rastas ant iš Smolensko parsivežto laužo firminės lentelės...Pagal išlikusius firmos „Erdmann&Rossi – Jos.Neuss" užsakymų dokumentus, tai trečiasis iš eilės šio tipo kėbulas. Bet tai pirmas ir vienintelis žinomas šio „horcho" šeimininkas. Juk tais pat metais Vokietijos ataka prieš Lenkiją prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, ir daugelis privačių lengvųjų automobilių, visų pirma tie, kurie turėjo atvirus kėbulus, buvo rekvizuoti. Nors tai buvo automobiliai, skirti skrieti autobanais, kažkiek rekvizuotų „Horch-853" netgi pakliuvo į frontą. Karo metais darytose nuotraukose galima pamatyti vermachto generolus, sėdinčius ištaiginguose atviruose automobiliuose. Jeigu Vokietijos autostradose ir miestų gatvėse šie automobiliai jautėsi gerai, tai Rusijos keliuose (jeigu tai galima pavadinti keliais) jie klimpdavo ir strigdavo...

1945 metų balandyje nugalėtojai įžengė į Berlyną ir netrukus į rytus pradėjo važiuoti ešelonai su trofėjine technika. Maskvos ir kai kurių kitų miestų pakraščiuose atsirado aikštelės, kuriose buvo laikomi trofėjiniai automobiliai. Pirmiausiai šiose aikštelėse apsilankydavo įvairaus rango aukšti valdininkai ir karininkai bei jų vaikai. Patys ištaigingiausi ir elegantiškiausi trofėjai, tame tarpe ir išlikę po mūšių „Horch-853", atsidūrė jų garažuose. Po kurio laiko šie pirmieji pokariniai „853-jų" savininkai persėdo į naujesnius "zimus" arba „pobiedas", o savo „853-sius" parduodavo arba dovanodavo savo pavaldiniams. Šie vėliau automobilius vėl perparduodavo. Besikeičiantys savininkai šiuos elegantiškus kabrioletus perdarydavo, pritaikydami jiems tarybinių automobilių agregatus, pakeisdami kitais ratus, kuriems nebuvo originalių 7.50-17 dydžio padangų, uždėdami savadarbius metalinius stogus. Iš šimtų TSRS atsidūrusių retų automobilių daugelis buvo nepataisomai sugadinti, surūdijo ir supuvo metalo laužynuose, ir tik vienetai pakliuvo į rankas tų žmonių, kurie nusimano apie tokius automobilius, juos vertina ir sugeba jiems sugražinti pirmykštį grožį. „Horchui" su važiuokle Nr. 854268 po ilgų vargingo egzistavimo metų pasisekė – jis atgavo savo pirmykštę išvaizdą, originalų variklį, kitus mechanizmus ir prietaisus. Jį atstatyti padėjo ir senovinės technikos kolekcininkai iš Vokietijos, parūpinę stogo uždarymo mechanizmą, originalius ratus, ir dailininkas iš Latvijos, pagal išlikusias nuotraukas idealiai atkūręs paskutiniojo savininko ruso neatstatomai sunaikintą kėbulo galinę dalį – juk panašu, jog kiti tokius kėbulus turėję „horchai", deja, neišliko, tad pasižiūrėti restauratoriams, kaip atrodo originalas, paprasčiausiai nebuvo kur. Kiek gaila, kad restauruojant ne iki galo laikytasi pirminės kėbulo gamybos technologijos – vietoje senojo medinio karkaso pagamintas naujas yra metalinis. Jo, aišku, nematyti, bet automobilio vertę tokia modernizacija sumažino. Mums, pripratusiems prie šiuolaikinių kompiuterizuotų automobilių su sudėtingomis elektroninėmis įpurškimo sistemomis, atjungiamais variklio cilindrais, kondicionieriais ir kitais XXI amžiaus pradžios techniniais išradimais, „horcho" konstrukcija gali pasirodyti keistoka. Pavyzdžiui, 8-nių cilindrų variklio su viršutiniais vožtuvais paskirstymo velenėlis su alkūniniu velenu sujungti vertikaliu velenėliu ir dviem poromis kūginių krumpliaračių, o ne dantytu diržu, kaip šiandien. Variklį benzinu aprūpina dvigubas „SOLEX" karbiuratorius su krentančiu srautu. Arčiau bloko esanti karbiuratoriaus kamera aptarnauja 1,2,7,8 cilindrus, kita kamera aptarnauja 3,4,5, ir 6 cilindrus, todėl įsiurbimo kolektorius turi du degiojo mišinio praleidimo takus. Įsiurbimo kolektorius yra pašildomas atidirbusiomis dujomis. Karbiuratorius aprūpintas oro filtru su metalinėmis drožlėmis, sumirkytomis tepale. Oro filtras sumontuotas kartu su galingu slopintuvu, kuris mažino didelio tūrio variklio įsiurbiamo oro keliamą triukšmą.

Kai kuriuose automobiliuose buvo sumontuota speciali sistema, palengvinanti variklio paleidimą, esant žemai oro temperatūrai. Šią "Waleks-Dole" firmos tiektą sistemą sudarė rankinis kuro siurblys, sumontuotas prietaisų skydelyje, vamzdelių su purkštukais sistema, sumontuota įsiurbimo kolektoriuje. Energingai padirbi rankenėle, ir benzinas, aplenkdamas karbiuratorių, įpurškiamas tiesiai į kolektorių! Net ir užvesti „horchą" ne kiekvienas mūsų sugebėtų - uždegimo spynelė turi du raktelius: vienam rakteliui lizdas iš dešines vairo pusės, antram – iš kairės vos matoma skylutė. Taip kad nežinodamas, kas ir kaip, tokio automobilio neužvesi.

Minkštas sudedamas stogas su viduje paslėptais uždarymo mechanizmais uždarytas tvirtinosi virš priekinio lango specialiais užraktais. Paversti uždarą automobilį atviru pakakdavo kelių minučių. Kėbulas aprūpintas galingu šildytuvu, todėl kada stogas pakeltas, salone gali sėdėti su vienais marškiniais, net jei o už lango -15 C šalčio.

Šiandien latviai gali pagrįstai didžiuotis, galėdami tokį retą ir tikrai gražų automobilį turėti savo šalyje, jį parodyti Rygos motorų muziejaus lankytojams ar senovinės automototechnikos sąskrydžių dalyviams.

Nuotraukos - Valdis Klavinš