Liucijus

Pradžia » Straipsniai » Rankraščiai » Istorija » Horchai vermachto generolams (LT)

Horchai vermachto generolams (LT)

El. paštas Spausdinti PDF

VISUREIGIAI VERMACHTO GENEROLAMS

Liucijus Suslavičius

Prieš kurį laiką Vokietijos spaudoje „praslydo" pranešimai, kad „į tėvynę" sugrįžo, tiesa, tik laikinai, unikalus su viena garsiausių Antrojo pasaulinio karo asmenybių – generalfeldmaršalu Erwinu Rommeliu – siejamas automobilis. Karinės technikos kolekcionierius Michaelis Gibbas iš Didžiosios Britanijos „SdKfz Military Vehicle Foundation" klubo atvežė restauracijai į Brandenburgą visureigį „Horch Typ 40 Kabriolet Sd.KFZ 21", kuris mūšių Šiaurės Afrikoje metu buvo vienu iš personalinių „dykumos lapinu" praminto karo vado automobilių, o po „Afrika Corps" kapituliacijos Tunise pateko į nugalėtojų rankas. Tačiau 64 metų sulaukęs autoveteranas įdomus ne tik savo „biografija", bet ir konstrukcija. Be to, šis „horchas" netgi gali būti laikomas vienu pirmųjų komfortiškų visureigių automobilio istorijoje.

PRADŽIOJE BUVO „KIUBELVAGENAI"

Vokiškų lengvųjų visureigių istorija prasidėjo praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio viduryje. Dar reichsvere – pagal Versalio sutartį sukurtoje iki 100 tūkstančių karių apribotoje pralaimėjusios Pirmąjį pasaulinį karą Vokietijos armijoje – pasirodė specialūs kariuomenei skirti lengvieji automobiliai. Juos praminė „kiūbelvagenais", nes šie atviri, net be durelių automobiliai turėjo kūną apgaubiančias ir palaikančias, kaip šiandien sakytume - ergonomiškas - sėdynes. Bet amžininkams jos pasirodė panašios į...kubiliukus (vokiškai kubilas – der Kubel), tad automobilius taip ir praminė. Bet „kiūbelvagenai", tarp kurių kariai geriausiai vertino Saksonijoje, Cvikau mieste, pagamintus galingus ir sunkius „Horch 830R" (kur R reiškė Reichswehr), teturėjo tik galinių ratų pavarą, taigi nebuvo visureigiais, o tik kiek pagerinto pravažumo lengvaisiais automobiliais.

Nacistams atėjus į valdžią, Vokietija ėmė ruoštis revanšui. Reichsveras buvo pervadintas į vermachtą (tai irgi simboliška, nes Reichswehr galime išversti kaip „imperijos gynybą", o štai Wehrmacht – tai tiesiog „ginkluota jėga") ir prasidėjo armijos reorganizacija ir motorizacija. Jau 1933 metais sausumos kariuomenės Ginkluotės valdyba skubiai parengė reikalavimus skirtiems naudoti tiesiogiai mūšio lauke armijos automobiliams. Dar daugiau – kariniai biurokratai, aprūpinimo atsarginėmis dalimis supaprastinimo sumetimais siekdami apriboti armijoje naudojamų automobilių tipų ir markių skaičių, numatė, kad firmos turės gaminti specialius vienodos, su jų serijiniais modeliais nieko bendra neturinčios konstrukcijos armijos automobilius. Jie buvo pavadinti „Einheits-Gelande-PKW" arba „vieningos konstrukcijos bekelės lengvaisiais automobiliais". Kadangi armijai reikėjo įvairių dydžių automobilių, „vieninguosius" dar suskirstė į lengvus (l.e.PKW), vidutinius (m.e. PKW) ir sunkiuosius (sch.e.PKW). Tačiau konstruktyviai jie tarpusavyje skyrėsi nedaug, atrodė kaip „pagaminti ant vieno kurpalio". Mat, karo valdininkai, nebūdami konstruktoriais ir technologais, užsigeidė visko iš karto – ir blokuojamų diferencialų transmisijoje, ir nepriklausomos visų ratų pakabos su cilindrinėmis spyruoklėmis, ir visų ratų vairavimo, ir pasisukančių atsarginių ratų, kad, užvažiavus ant kliūties, automobilis „nesėstų dugnu", ir dar kitų specifinių sąlygų išpildymo. Konstruktoriai pasistengė tuos reikalavimus įgyvendinti, bet kokia kaina! „Vieningieji" visureigiai buvo 1,5 karto sunkesni ir maždaug du kartus sudėtingesni, nei palyginami lengvieji automobiliai. Jų techninis aptarnavimas taip pat užimdavo maždaug du kartus ilgesnį laiką, o atlikti jį galėjo tik profesionalus vairuotojas ar mechanikas. Tačiau poligonuose, o ypač to meto Vokietijoje taip mėgiamuose kariniuose paraduose „vieningieji" visureigiai atrodė labai įspūdingai!

Kiubelvagenas Horch 830R (R reiškia Reichswehr) Horch 830R manevruose

UŽDUOTIS „AUTO UNION"- m. e.PKW

Vidutinės klasės „vieninguosius" sukurti vermachtas patikėjo į koncerną „Auto Union" įėjusiai firmai „Horch". Tikriausiai todėl, kad nuo 1934 metų vermachtui tiekiami „kiūbelvagenai" „Horch 830R" tikrai pasirodė geriau už „Daimler Benz", „Stoewer", „Wanderer" gaminamus analogus. Ypač aukštai visi vertino jų V-8 tipo 3,5 litro variklius, patikimus, galingus, ilgaamžius. Todėl apie 1935 metus užsiėmę visureigio kūrimu, „Horch" konstruktoriai „lipdė" jį „aplink variklį". Tai buvo pagal tuos laikus modernus motoras su kabančiais vožtuvais, išvystęs maksimalią 80 AG galią, alkūniniam velenui sukantis 3600 aps/min. Jo paskirstymo velenėlį suko trieilė grandinė, kiekvienam keturių cilindrų blokui buvo sumontuotas atskiras „Solex 30 BFG" modelio karbiuratorius. Variklio sukimo momentas per keturlaipsnę pavarų dėžę ir dvilaipsnį demultiplikatorių su įmontuotu blokuojamu tarpašiniu diferencialu buvo perduodamas varantiesiems tiltams. Tiltų pagrindinių pavarų korpusai - prisukti prie lonžeroninio rėmo. Pats rėmas – iš uždaro stačiakampio skerspjūvio elementų. Sudėtingiausia važiuoklės dalis – nepriklausoma visų ratų pakaba su dvigubomis skersinėmis svirtimis, besiremiančiomis į cilindrines spyruokles (po dvi kiekvienam ratui patikimumo dėlei). Todėl sukimo momentas ratams su 190x18 dydžio padangomis buvo perduodamas trumpais pusašiais su kardano šarnyrais gale ir pastovaus kampinio greičio šarnyrais priekiniame tilte. Pakaba neblogai prisitaikydavo prie kelio nelygumų ir ratai nepakibdavo ore. Pravažumą didino ir kumšteliais arba sliekinis savaime užsiblokuojantis galinio tilto diferencialas. Bet...važiuoklė turėjo maždaug 100 tepimo taškų, kuriuos reikėjo kas 1000 kilometrų sutepti, naudojant rankinę slėgiminę tepalinę („špricą"), kurios pagalba vairuotojas per specialius rutulinius vožtuvėlius į tepamus šarnyrus tol „varydavo" konsistentinį tepalą, kol šis neimdavo skverbtis pro plyšius...Laiku nepasirūpinus tepimu, užteršti šarnyrai lauko sąlygomis greitai sudildavo. Nesistebėkite, tada tokių patikimų sandarinimo tarpinių, atsparių ir ilgaamžių guminių gaubtų judančioms dalims apsaugoti tiesiog nebuvo, tepalų kokybė taip pat toli gražu neatitiko realių poreikių. Bet šiaip jau „vieningasis vidutinis" buvo laikomas gana patikimu ir, be abejonės, tikru visureigiu. Jis nesunkiai įveikdavo 0,5 metro gylio brastą, žvyrkeliu galėjo važiuoti 90 km/h greičiu. Benzino atsargos dviejuose tarp rėmo lonžeronų įspraustuose plokščiuose bakuose (70 ir 40 litrų talpos) pakakdavo nuvažiuoti 400 kilometrų asfaltuotu ir 300 kilometrų gruntkeliu. Jis išėjo didelis (bazė – 3100 mm, matmenys 4700x1860x2070 mm) ir sunkus (nuosavas svoris – 2700 kg, o su kariais ir ginkluote automobilis svėrė 3,3 tonos). Reikia manyti, kad „vieningųjų visureigių" sumanytojai tikrai nenorėjo tokio „sunkiasvorio", tačiau tuometinės medžiagos ir gamybos technologija kitokių galimybių tokiai sudėtingai konstrukcijai realizuoti paprasčiausiai nesuteikė.

Ant šios važiuoklės Vokietijos firmos montavo įvairius kėbulus, tačiau dažniausiai sutinkamu buvo atviras keturių durų metalinis kėbulas su dviem šonuose įrengtais atsarginiais ratais, kuriame susėsdavo 4 kariai. Pavadintas „Horch Efm" (gamyklos indeksas - 901), jis buvo gaminamas nuo 1937 iki 1940 metų. Tačiau kariškiai skundėsi, kad kėbulas ankštas, kariai su visa ginkluote sunkiai jame telpa. Todėl 1940 metais prasidėjo modernizuoto varianto „Horch Typ 40" gamyba. Šis automobilis turėjo kiek platesnį dabar jau 5 vietų kėbulą ir tik vieną atsarginį ratą, sumontuotą kėbulo viduje. Visgi svarbiausiu patobulinimu „horchų" vairuotojai laikė ne platesnį kėbulą, o centrinę važiuoklės mazgų tepimo sistemą, palengvinusią automobilio aptarnavimą.

m.e.PKW Horch eFM
m.e.PKW Horch Typ 40

GENEROLAMS REIKĖJO KOMFORTO

Karo veiksmai Lenkijoje ir Vakarų Europoje parodė, jog aukštų karo vadų naudojami dideli serijiniai sedanai ir kabrioletai, mobilizuoti iš privačių asmenų, net Prancūzijoje, kuri negalėjo skųstis gerų kelių stoka, neretai įstrigdavo visokiuose apvažiavimuose, o naudotis spartietiškai įrengtais standartiniais „vieningaisiais" visureigiais ne visi generolai norėjo. Todėl jiems pagal specialų vermachto užsakymą „Horch" gamykloje imta gaminti nedideles partijas ištaigingų kabrioletų. Konstruktoriai vidutiniojo visureigio važiuoklei pritaikė kiek pakeistą civilinio keturių durų kabrioleto kėbulą su patogiomis oda apmuštomis sėdynėmis, dvigubu apšiltintu atidaromo stogo tentu ir dar sumontavo automobilyje 90 AG išvystantį variklį, kurio darbo tūrį padidino iki

3,8 litro, pakeitė krumpliaračius pavarų ir paskirstymo dėžėse, kad automobilis būtų šiek tiek greitesnis. Dabar visureigis tapo kur kas dailesniu, nei kampuotas kaip dėžė serijinis jo variantas. Nors salone buvo galingas šildytuvas, rusišką žiemą automobilio stiklai iš vidaus vis tiek apšaldavo. Todėl kabrioletuose žiemą teko naudoti ant priekinio stiklo papildomai uždedamus antruosius mažesnio dydžio stiklus. Tarp stiklų likęs oro tarpas apsaugodavo juos nuo apšalimo. Kelyje atvažiuojantį „generoliškąjį kabrioletą" dažniausia galėdavai atskirti iš ties radiatoriaus centru sumontuoto trečio žibinto bei ant abiejų priekinių sparnų pritvirtintų stovų su keleivio rangą rodančiomis vėliavėlėmis. E.Rommelio kabrioletas turėjo papildomą apsauginį tinklelį prieš radiatoriaus žaliuzes, ant priekinių sparnų pritvirtintus cilindrinius oro filtrus, o vietoje centrinio žibinto prieš radiatorių ant galingo kronšteino jo vairuotojas įrengė standartinį grybo formos vermachto automobilių maskuojamąjį žibintą.

„Vieningieji vidutiniai" visureigiai išbuvo ant konvejerio iki 1943 metų, juos gamino ne tik „Horch" Zwickau mieste, bet taip pat „Wanderer" (Siegmare) bei „Opel" (Brandenburge) gamyklos, pastaroji - su savo gamybos 6 cilindrų 68 AG varikliu. Gi „generoliškųjų" kabrioletų „Horch" gamykloje per tris metus pagal kai kuriuos duomenis išleista tik 50 vienetų, na, gal kiek daugiau, nes jais naudojosi net kai kurie divizijų vadai, o juk jų vermachte būta keli šimtai. 45 –kias važiuokles „aprengė" savo kėbulais firma „Glaser", mažesnį, deja, tiksliai neįvardintą skaičių – firma „Erdmann und Rossi". Tokie automobiliai buvo geidžiamu ne tik vokiečių, bet ir tarybinių generolų automobiliu. Tokiu galingu, greitu ir komfortišku „Horch Typ 40 Kabriolet", priklausiusiu Trečiojo Reicho ambasadai Maskvoje ir paliktu likimo valiai ambasados darbuotojams išvykstant į Vokietiją, nuo 1941 metų vidurio naudojosi generolas, vėliau maršalas Georgijus Žukovas. Būtent trofėjinis vokiškas automobilis, o ne rusiški ar amerikietiški visureigiai kelis metus buvo pagrindiniu garsiojo karo vado automobiliu fronte. Gaila, bet 1944 metais iš fronto pasiųstas į Maskvą kapitaliniam remontui, šis visureigis kažkur pradingo be pėdsakų...

Generolas F.Guderianas „Horch Typ 40 Cabrio" Generolo Landgrafo (stovi kairėje) „Horch Typ 40 Kabriolett" 1941 metais Lietuvoje 10 – sios tankų divizijos vado generolo Fischerio „horchas" Rusijoje 1941 metų žiemą

KABRIOLETAS „DYKUMŲ LAPINUI"

Bet grįžkime prie feldmaršalo E.Rommelio mašinos. Michaelis Gibbas apie „horchą" sužinojo atsitiktinai, kai 1999 metais Vokietijoje ieškojo detalių restauruojamam 1 tonos klasės pusiauvikšriniam vilkikui „Demag D7". Vienas vokietis kolekcininkas užsiminė, kad turi „Horch Typ 40", kurį laiko kaip atsarginių dalių donorą. Anglas susidomėjo senu visureigiu ir jį įsigijo.

Kaip dera tikram senovinės technikos kolekcininkui, jis visų pirma užsiėmė šio automobilio „biografija". Vieno „Afrika Corps" kareivio, turėjusio įprotį užsirašinėti automobilių markes ir numerius bei išsaugojusio savo užrašus, dėka pavyko nustatyti, jog šis konkretus „Horch" su numeriu WH 1041788 atgabentas iš Vokietijos į E.Rommelio štabą 1942 metų gegužės 14 dieną. Jo vairuotoju buvo paskirtas Hellmuthas von Leipcigas, Afrikoje, Namibijoje gimęs vokiečių kolonisto sūnus, tėvo atsiųstas mokytis į Vokietiją ir čia mobilizuotas į kariuomenę. Jis vežiojo E.Rommelį iki šis buvo atšauktas į Berlyną. Po to visureigis kurį laiką aptarnavo štabo darbuotojus, kol 1944 metais su besitraukiančiais daliniais atsidūrė Tunise ir karo tarnybą užbaigė sąjungininkų paimtų vermachto automobilių sąvartyne. Karui pasibaigus, vienas britų karininkas pasiėmė neblogai išsilaikiusį bei techniškai tvarkingą E.Rommelio automobilį ir iškeliavo su juo į Rytų Afriką, kur įsikūrė Kenijoje netoli Nairobio. Septintajame dešimtmetyje automobilis atiteko vienam vietiniam fermeriui, kuris juo vykdavo į medžioklę. Senas automobilis dažnai gedo, išsiklibino medinis jo kėbulo karkasas, subyrėjo pavarų dėžė. Kai savininkui nusibodo jį remontuoti, automobilį fermeris paprasčiausiai pastatė į pašiūrę...

Reto istorinio automobilio restauraciją jo savininkas patikėjo 36 metų meistrui Peteriui Spillneriui, dirbtuvės „Fahrzeugrestaurierung Rosenow" Glienick'o miestelyje savininkui. Po Afrikos dykumas negailestingai gainiotą visureigį po pirminės apžiūros restauratorius įvertino kaip sąlyginai gerai išsilaikiusį kėbulą ant ratų, per savo „amželį" praradusį ne tik pirminį blizgesį, bet ir variklį bei pavarų dėžę ir daug smulkių įrangos detalių, kurios ir daro automobilį ne vienu iš daugelio pagamintų, bet susieja jį su konkrečia asmenybe ar įvykiu. Kol automobilis buvo atsargiai, detalė po detalės, ardomas ir kiekvienas mazgas „diagnozuojamas", P. Spillneris užmezgė kontaktus su kitų išsaugotų karinių „horchų" žinovais bei savininkais, reikalingus informacijai ir atsarginėms dalims surasti. Ir štai tada restauratoriui netikėtai „nuskilo" – vienas iš kolekcionierių pasakė, kad dar gyvas šio „horcho" vairuotojas! Tiesa, jis gyvena ne Vokietijoje, o kažkada, dar kaizerio Vilhelmo laikais vokiečių kolonizuotoje Namibijoje, iš kurios jis buvo kilęs. Bet skrydis iš Europos per visą Afriką pasiteisino – 82 metų sulaukęs Helmutas von Leipzig'as išsaugojo ne tik šiandien didžiausia retenybe tapusias kažkada jo vairuotų automobilių nuotraukas, bet ir gerą atmintį. Jis papasakojo restauratoriui apie feldmaršalo visureigio kabrioleto įrangos ypatumus, kuriais jis skyrėsi nuo kitų tokių pat „horchų", karo metų nukentėjusias ir vėl suremontuotas jo vietas bei agregatus, maskuojamąjį nudažymą ir pan. „Tai neįkainojamos vertės informacija" – džiūgavo namo sugrįžęs P. Spillneris, - „dabar restauracija judės priekin kur kas sparčiau". Jo nuojauta pasitvirtino - atnaujintas „Horch Typ 40 Kabriolett" savo eiga paliko dirbtuvę 2006 metų pavasarį ir visuomenei buvo pristatytas 2006 metų „Techno Classica" metu Esseno mieste. Po automobilio atstatymo vienas iš pirmųjų restauratorių darbą įvertino specialiai ta proga iš Namibijos atskridęs jo pirmasis vairuotojas Hellmutas von Leipcigas.

E.Rommelis mūšių Šiaurės Afrikoje metu
E.Rommelis automobilyje kalbasi su kariais trofėjiniame White M3
Restauruotas „Horch Typ 40 Cabriolet"
Hellmuth von Leipzig ir Peter Spillner parodoje „Techno Classica"