Liucijus

Pradžia » Straipsniai » Rankraščiai » Istorija » Kleinschnittger - mažas automobilis (LT)

Kleinschnittger - mažas automobilis (LT)

El. paštas Spausdinti PDF

MAŽAS AUTOMOBILIS „MAŽAJAM ŽMOGUI"

Liucijus Suslavičius

1951 metai. Vokietijos Federacinės Respublikos „ekonominio stebuklo" _"Wirtschaftswunder" - eros pradžia. Pirmoji pokarinė IAA Frankfurte. Visi svajoja apie netrukus prasidėsiančią gerovę ir jos simbolį –– garsųjį „vabalą" VW 1300 iš ką tik atstatytos Volfsburgo gamyklos. O kol kas IAA stenduose greta nedaugelio naujų lengvųjų automobilių modelių - daugybė mikroautomobilių: „Heinkel", „Fulda" "Messerschmit", „Zundapp" ir kitokių markių. Net ir patys gamintojai nesiryžta vadinti jų automobiliais, naudodami keistokai skambantį terminą „Kabinenroller". Ką gi, dauguma jų iš tikrųjų primena įstiklintas dvivietes kabinas ant nedidelių ratukų, varomas kaip taisyklė gale sumontuotų vieno cilindro variklių, tokių, kokie tada naudoti motocikluose. Ir vis tik lankytojų susidomėjimas šiais mikroekipažais didžiulis – juk dauguma vokiečių dar neturi tiek pinigų, kad įsigytų tuometinį „svajonių automobilį", tą patį „Volkswagen", bet važinėti motociklais jau nenori. Kaip ten bebūtų, juk mikroautomobilis stabilesnis kelyje, nes turi keturis ratus, be to, apsaugo nuo lietaus ir vėjo, nes turi stogą ir dureles.

Tačiau ne visus potencialius „kabinenrolerių" pirkėjus domina uždari „šeimyniniai" modeliai. Kai kas norėtų „pralėkti su vėjeliu", tad jie būriuojasi prie kuklaus stendo, kur stovi vienas vienintelis vaikišką pedalinį automobilį primenantis atviras, be durelių rodsteriukas. Tai inžinieriaus iš Arnsbergo miesto Pauliaus Kliainšnitgerio (Paul Kleinschnittger) kūrinys. Jį pagaminęs nedidelę metalo gaminių įmonę turintis verslininkas automobiliuką į parodą atsivežė traukiniu kaip bagažą. Nieko stebėtino – dvivietis mažylis sveria tik 150 kilogramų! Jis „stengiasi atrodyti" kaip tikras sportinis dvivietis automobilis – turi ilgą variklio gaubtą, nuo vėjo apsaugantį priekinį stiklą sklandžiai į kėbulo šonus „įsiliejančius" priekinius sparnus ir net atsarginį ratą, prisuktą ant nuolaidaus apvalaino „užpakaliuko". Bet jo matmenys viską „sustato į vietas" – „Kleinschnittger F 125" ilgis – 2895 mm, plotis – 1185 mm, aukštis – 1220 mm, ir kai stovi šalia, suvoki, jog tai labai jau kukli transporto priemonė...

Paulius Kliainšnitgeris, matydamas varganą pokario metų Vokietijos gyvenimą, užsibrėžė tikslą sukurti labai pigų ir ekonomišką mikroautomobilį. Dar 1949 metais jis savo įmonėje pagamino pirmąjį prototipą, panaudodamas metalo lauže rastas lėktuvų nuolaužas ir seną lauko virtuvę. Svarbiausia, jam nereikėjo rūpintis varikliu ir pavarų dėže, nes šių agregatų gamyba būtų viršijusi jo įmonės technologines galimybes. Bet konstruktoriaus laimei, dar prieš karą variklius motoriniams dviračiams ir motociklams gaminusi specializuota firma „Ilo" jau atnaujino savo veiklą, tad nesunkiai pavyko susitarti dėl motociklams „Ardie" skirtų 123 kūb. cm. 4,5 AG/5000 aps/min vieno cilindro dvitakčių variklių su trijų laipsnių pavarų dėže tiekimo į Arnsbergą. Važiuoklė – centrinis vamzdis su nepriklausoma visų keturių ratų pakaba, amortizuojantys elementai – guminės juostos! Revoliucingiausia buvo tai, jog šis mikroautomobilis turėjo priekinių ratų pavarą. Variklį vairuotojas užvesdavo kaip mes benzopjūklą – traukdamas rankenėlę su prie jos pritvirtintu plonu lynu, apvyniotu ant specialaus su alkūniniu velenu sujungto skriemulio. Motociklui pritaikyta pavarų dėžė neturėjo atbulinės pavaros, tad reikalui esant, vairuotojas paprasčiausiai pakeldavo automobilį už galo ir taip apsukdavo. 1953 metais, kai variklio galią pasisekė padidinti iki 6 AG, kaip papildoma įranga buvo siūlomas 200 tuometinių markių kainavęs dinastartas, kuris variklio paleidimo momentu veikė kaip starteris, o varikliui ėmus dirbti, persijungdavo į generatoriaus režimą. „F 125" riedėjo ant motociklams „apauti" skirtų siauručių 20x2,25 dydžio padangų. Su dviem keleiviais „Kleinschnittger F 125" sugebėdavo įsibėgėti iki 70 km/h, sunaudodamas vos 2,5 litro benzino-tepalo mišinio 100 kilometrų kelio.

Ant važiuoklės uždėtas aliuminis atviras kėbulas pagamintas sukniedijant iš aliuminio lakštų guminiais plaktukais ant medinių puansonų iškaltus atskirus elementus. Gi priekinius automobilio sparnus gamino iš...kariškų lauko virtuvių katilų. Katilui nupjaudavo dugną ir likusį žiedą perpjaudavo į keturias dalis, taip gaudami lenktą priekinę sparno dalį keturiems sparnams. Galutinę formą sparnas įgaudavo, prie katilo nuopjovos privirinus atskirai pagamintą galinę sparno dalį. Visgi reikia pripažinti, kad vos ne rankomis gaminamas „Kleinschnittger" bent vienu sprendimu lenkė „tikrus" automobilius – jau jo prototipas pirmasis tarp VFR pokario metų automobilių turėjo ne archaiškus į šonus atlenkiamus posūkių rodiklius-semaforus, o tik ką pasirodžiusius firmos „Hella" mirksinčius oranžinius posūkių rodiklius, sumontuotus ant automobiliuko šonų ties priekiniu stiklu.

Mažųjų rodsterių gamyba Arnsberge rutuliojosi lėtai. Optimistinės P.Kliainšnitgerio prognozės, kad jam pavyks pagaminti ir parduoti iki 500 automobiliukų per mėnesį, niekada netapo realybe. Šiaip taip pavykdavo sumontuoti nuo 10 iki 30 „F 125" egzempliorių, tačiau optimizmą skatino užsakymai iš užsienio. Nustebsite, bet „Kleinschnittger F 125" buvo eksportuojamas net į 22 pasaulio šalis! Pavyzdžiui, belgas Žiulis van Reuckas užsakė 100 vienetų nesumontuotų „kliainšnitgerių". Kad automobilius pristatyti užsakovui, P.Kliainšnitgeris pritaikė jų pervežimams firmai priklausiusį „VW Transporter" – keturis agregatų komplektus sukišdavo į vidų, du pritvirtindavo ant stogo, o dar du pakraudavo į priekabą, ir pats įmonės savininkas, sėdęs prie vairo, „varydavo" į Genką, kur savo dirbtuvę turėjoužsakovas. Dar įdomiau eksportui skirtus automobiliukus įmonė įsigudrino pristatyti į Arnsbergo geležinkelio stotį –ceche prie šeimininko lengvojo „Fiat" prikabindavo iki 14 mikroautomobilių ir tokį „traukinuką" miesto gatvėmis nuvairuodavo į prekių stotį! Buvo laikai...

Automobiliuko kaina pradžioje tebuvo 1995 markės, gamybos pabaigoje išaugo iki 2450 markių. Tačiau technikos progresas ir kylantis Vakarų Vokietijos gyventojų pragyvenimo lygis darė savo – vienas po kito mikroautomobilių gamintojai traukėsi iš rinkos, užleisdami vietą „tikriems" automobiliams. 1957 metais atėjo gamyklos Arnsberge eilė – visiškai sumažėjus paklausai, „Kleinschnittger F 125" gamybą teko nutraukti. Viso su prototipais ir nulinės serijos (1950 metais) automobiliais iki gamybos pabaigos pagaminta 2980 „F 125", iš kurių iki mūsų dienų išliko vos keliasdešimt, tapusių kolekcionavimo objektais..

Nuotraukos Nikolajaus Ščerbakovo