Liucijus

Home » Articles » Manuscripts » History » Subvencija (LT)

Subvencija (LT)

E-mail Print PDF
There are no translations available.

SUBVENCIJA ARBA KAIP PASIRENGTI KARUI

L.Suslavičius

1914 metais, kai Europos šalys jau stovėjo ant naujo karo, vėliau pavadinto Didžiuoju, o dar po kiek laiko – Pirmuoju pasauliniu slenksčio, svarbiausiųjų būsimo konflikto dalyvių armijos transporto srityje rėmėsi arkliais ir geležinkeliu. Arkliai buvo taktine, geležinkeliai – strategine transporto rūšimi. Nors, pavyzdžiui, Anglijoje tuo metu buvo net 246 tūkstančiai automobilių, jos armija naudojo tik 93 automobilius, Prancūzijoje iš 101 tūkstančio automobilių armijoje ,,tarnavo tik 170 vienetų, Vokietijoje atitinkamai 57 tūkstančiai registruotų ir vos 80 automobilių armijoje. Nustebsite, bet atsilikusia laikytos Rusijos imperijos armija buvo labiausiai motorizuota – turėjo net 711 automobilių, tarp jų 418 sunkvežimių. Tačiau jau pirmomis karo dienomis vien Vokietijoje armijos parką papildė 9000 sunkvežimių, o 1918 – siais, prieš pat kapituliaciją, kaizerio kariuomenė turėjo per 40 tūkstančių įvairių automobilių, o Antantės šalių kariuomenėse jų buvo keli šimtai tūkstančių.

Kaip vokiečiams ir kitoms kariaujančioms šalims pavyko taip greitai surinkti kariniams pervežimams tinkamus tūkstančius sunkvežimių? Panagrinėkime, kaip elgėsi vokiečiai. Kaizerio generolai visai nebuvo nei kvaili, nei pernelyg konservatyvūs, kad bevelyjo naudoti arklius, o ne automobilius. Paprasčiausiai jie puikiai žinojo, jog ne taip jau paprasta šimtmečius kariuomenėje naudotus arklius imti ir pakeisti automobiliais. Iš kur gauti tuos automobilius, jei karinis biudžetas taikos metu ribotas, jei nėra jiems vairuotojų ir mechanikų, ir greit jų neparengsi? Bet būsimajam karui reikėjo kažkaip kaupti mobilizacines automobilių atsargas. Vokietijoje tai pradėta daryti 1908 metais, įsigaliojus subvencijos įstatymui. Pagal šį įstatymą valstybė subsidijavo verslininkus, norinčius įsigyti sunkvežimius, su sąlyga, kad karo atveju sunkvežimiai pereis armijos žinion. O kas moka pinigus, tas užsako muziką, kaip teigia sena patarlė. Todėl buvo subsidijuojamas ne kiekvieno, o tik tam tikrus reikalavimus atitinkančio automobilio pirkimas. Kiekvienas asmuo, įsigyjantis armijos reikalams tinkantį automobilį ar traktorių, gaudavo iš valstybės 4000 markių, be to, visus sekančius 5 metus – dar po 1000 markių kasmet automobilio techninei parengčiai užtikrinti. Tai buvo nemaži pinigai, nes sunkvežimio važiuoklė – tada kabinas ir kėbulus pasigamindavo ar užsakydavo patys savininkai – kainavo 12,5 – 15 tūkstančių markių. Taip skatinamas verslininkas tikrai buvo suinteresuotas pirkti sunkvežimį ir jį gerai prižiūrėti. Galu gale, karo atveju automobiliai ir taip būtų rekvizuoti, tad kodėl nepasinaudoti siūlomais pinigais? O kad visa ta sistema nebūtų paremta vien gražiais žodžiais ir gerais norais, kariškiai įsteigė nuolat veikiančias technines komisijas, tikrinančias ,,subvencinių" automobilių techninį stovį ir atitikimą armijos reikalavimams. Tai galima laikyti dabartinių techninių apžiūrų sistemos užuomazga. Maža to- sausumos kariuomenės generalinio inspektoriaus nurodymu Berlyno aukštoji technikos mokykla 1911 metais patikrino, ar ,,subvencinių sunkvežimių" konstrukcija tikrai atitinka kariuomenės reikalavimus. Savotiška ,,tipo pripažinimo sistema", tiesa?

Kokius gi sunkvežimius pasirinko Vokietijos kariškiai? Tai buvo keturių arba penkių tonų sunkvežimiai, galintys vilkti dviejų tonų priekabą. Variklis-4 cilindrų, 35- 50 AG galingumo, sankaba-kūginė, su odos apkalais. Pavarų dėžė – 4 laipsnių, sumontuota atskirai nuo variklio. Nors dar 1898 metais automobiliuose pirmą kartą panaudota ratų pavara kardano velenu, ,,subvenciniams" sunkvežimiams buvo pasirinkta archaiškesnė pavara grandinėmis. Ratai – su lietos gumos padangomis – masyvais. Stabdžiai stabdė tik galinius ratus. Per kelis metus pavyko standartizuoti variklių galingumą, kėbulo dydį, ašims tenkantį apkrovimą, o elektros įrengimai (starteriai, uždegimo sistemos, žvakės) bei sukabinimo įtaisai turėjo būti visiškai vienodi. Vokiečių generolai svajojo ,,tūstančiu sunkvežimių pakeisti 10 tūkstančių arklių", bet tik užnugaryje. Mūšių laukuose arklys ir toliau buvo laikomas pranašesniu.

1908 metais tik keturios firmos - ,,Bussing", ,,Benz", ,,Daimler" ir NAG - sugebėjo patenkinti griežtus armijos reikalavimus ir serijomis gamino jau minėtus 4-5 tonų standartizuotus sunkvežimius. Kiek vėliau – 1911 metais - reikalavimai pasikeitė, ir į subvencionuojamų sunkvežimių sąrašą buvo įtraukti mažesni – 2-3 tonų modeliai. Tuo netruko pasinaudoti ,,Opel", operatyviai sukonstravusi ,,tritonę" su 2 cilindrų 35 AG varikliu. Šis ,,opelis" geru keliu važiavo iki 25 km/h greičiu. Tais pat metais subvencijų sistemą pas save įsivedė ir britai. Tai padėjo šioms šalims ne tik ruoštis karui, bet ir skatino automobilių transporto ir pervežimų automobiliais jose augimą, jo konkurenciją su geležinkeliu. Rusijos ir jos sudėtyje buvusios Lietuvos šis procesas nepalietė – mat, nebuvo automobilių gamintojų, automobilizacijos tempai buvo itin lėti.

Su ,,subvenciniais" automobiliais Lietuva geriau susipažino jau po Pirmojo pasaulinio karo, kai imta kurti nepriklausomos Lietuvos kariuomenę. Tada iš besitraukiančios Vokietijos kariuomenės pavyko nupirkti keliolika sunkvežimių ,,Benz", ,,Daimler", ,,Opel", mūšiuose su bermontininkais kaip karo grobį paimti vokiškus ,,Komnick" ir angliškus A.E.C. markių sunkvežimius. Visi jie buvo kariškiams gaminto ,,subvencinio" tipo. Kai kurie dar važinėjo ir po 1930 metų, kas liudija apie tvirtą ir patikimą amžiaus pradžioje sukurtą konstrukciją.