Liucijus

Home » Articles » Manuscripts » History » ZiL-111D (LT)

ZiL-111D (LT)

E-mail Print PDF
There are no translations available.

ILGAS, JUODAS, ATVIRAS – ZIL 111D

Liucijus Suslavičius

Šiais metais Lietuvoje vykę renginiai, kuriuose dalyvavo senovinių automobilių ir motociklų savininkai, parodė, kad ne vien garbaus 60-70 metų amžiaus sulaukę „mersedesai", „horchai", „dodžai", „pežo", „fiatai" sugeba patraukti susirinkusiųjų dėmesį. Atvirkščiai, daugelis nė kiek ne mažiau domisi tarybinio laikotarpio automobiliais, kuriuos vieni pamena iš vaikystės, o kitiems, jaunesniems, tie „gaziukai", „pobiedos", „zaporožiečiai", „moskvičiai" jau yra tikra egzotika. O ką bekalbėti apie ir tarybiniais metais retus valdžios vyrų limuzinus, kurių daugumą galėjome pamatyti nebent televizoriaus ekrane. Juk tokie vienetiniai automobiliai kaip kabrioletas ZiL-111D, LTSR keliais tada iš principo negalėjo važiuoti, nes pagal „rangų sąrašą" buvo skirti tik Maskvoje, Kremliuje sėdėjusiems vadovams, ir tai tik ypatingoms progoms. Kiekvienas toks automobilis turi savo „gyvenimo istoriją", kurioje neretai gausu įdomių faktų ir garsių žmonių pavardžių...

Dideli prašmatnūs juodai dažyti kabrioletai daug metų buvo mėgiamais valstybės vyrų paradiniais ekipažais. Net tada, kai nuo žudiko (ar žudikų) kulkų tokiame atvirame „linkolne" krito JAV prezidentas Džonas F.Kennedy, pasaulio galingieji ne iš karto panoro atsisakyti tradicijos pasirodyti tautai atvirame automobilyje. Dabar gi, kai net daugiatoniai šarvuoti limuzinai ne visada apsaugo nuo teroristų ginklų, vyriausybinis kabrioletas – tikra išimtis bet kurios – didelės ar mažos – šalies vyriausybiniame garaže. Jais važinėja tik paradus priimantys generolai – žinia, kariškiui privalu parodyti, kad jis nieko nebijo...Todėl palaipsniui iš vyriausybinių garažų reprezentaciniai kabrioletai dabar persikelia į muziejus ir privačių kolekcininkų garažus.

Pastaraisiais metais tarp pastarųjų nemažą paklausą įgijo buvusiems TSRS vadovams gaminti kabrioletai. Iš vienos pusės, kiekvienas toks automobilis gali pasigirti įdomia praeitimi, antra vertus, žinant, kad jų pagaminta vos keli, jį pirkdamas, gali pelningai investuoti pinigus. Tad nenuostabu, kad vieną gražią dieną Lietuvoje pasirodė tokia retenybė, kaip ZiL-111D – ilgas, juodas, atviras vyriausybinis kabrioletas. Tai ne tik gražus daiktas, bet ir gera investicija. Kelti jo vertę, aiškinant, jog tai vienas iš keturių pagamintų ir vienas iš dviejų išlikusių, tikrai nereikia. Iš tikrųjų 1964-1967 metais gamykloje ZiL surinkta 12 tokių kabrioletų, iš kurių keturi, skirti paradams priimti, pateko į TSRS Gynybos ministerijos garažą. Kitais retkarčiais naudojosi aukščiausi valstybės asmenys, juos kaip itin brangią dovaną įteikdavo kai kurių draugiškų TSRS valstybių "galvoms", pavyzdžiui, tuometiniam VDR lyderiui Erichui Honekeriui. Dalis šių automobilių išliko. Ir Vilniuje atsidūręs egzempliorius turi savo istoriją. Anot čeko kolekcininko, įsigijusio retą automobilį aukcione, kuriame buvo išparduodamas nereikalingas Čekoslovakijos komunistų partijos turtas, šį „zilą" TSKP generalinis sekretorius L.Brežnevas padovanojo pirmajam Čekoslovakijos kosmonautui Vaclavui Remekui. Tačiau po entuziastingai gimtinėje sutikto kosmonauto turne po šalies miestus atvirame kabriolete šis buvo nuvarytas į ČKP CK garažą, o V.Remekas kaip kompensaciją gavo naują mažalitražę „škodą". Prieštarauti kosmonautas nesiryžo. Tuo tarpu taip „nacionalizuotas" paradinis kabrioletas kelis kartus pasirodė Prahos gatvėse įvairių iškilmių proga. Aišku, jame sėdėjo pats ČKP lyderis Gustavas Husakas arba kiti aukšti svečiai, pavyzdžiui popiežius Jonas Paulius II. Po socializmo žlugimo automobilis ilgai nejudinamas dulkėjo vyriausybinio garažo kampe, kad net jo padangos pasidarė, kaip sakoma, „kvadratinėmis". „Zilą" įsigijęs kolekcininkas jo pernelyg nebrangino ir, pasitaikius geram pasiūlymui, pardavė jį į Lietuvą. Čia retas automobilis tapo privačios tarybinių lengvųjų automobilių kolekcijos, kurioje jau yra keletas reprezentacinių Maskvoje pagamintų limuzinų, dalimi.

Paradiniai kabrioletai reprezentacinių limuzinų bazėje Maskvoje gaminami nuo praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pabaigos, kai gamykloje ZiS (Zavod imeni Stalina) prasidėjo pirmojo septynviečio limuzino ZiS 101 serijinė gamyba. Kabrioletai ZiS-102, skirti greičiausiai pietinėms TSRS respublikoms, išbuvo ant konvejerio iki 1941 metų vasaros. Paraduose jais nesinaudota – tuometiniai maršalai ir generolai dar jodinėjo žirgais...

1942 metų rugsėjo mėnesį atskiru Valstybinio gynybos komiteto sprendimu gamykloje ZiS organizuojamas specialus konstravimo biuras aukščiausios klasės lengvajam automobiliui sukurti. Na, o „tautų vadas" asmeniškai parinko prototipą – 1942 metų modelio amerikietišką „Packard-180", kurį reikėjo nukopijuoti. Serijinė naujo indeksą „110" gavusio „ziso" gamyba prasidėjo 1945 metais. Jo itin kruopščiai išbalansuotas ilgas 8 cilindrų variklis su apatiniais vožtuvais pasižymėjo nepaprastai tyliu darbu, automobilis pirmasis TSRS automobilių pramonės istorijoje gavo nepriklausomą priekinių ratų pakabą, hipoidinę pagrindinę pavarą, prie vairo sumontuotą pavarų perjungimo svirtelę. Nuo 1947 metų lygiagrečiai limuzinams ir jų kėbulo pagrindu sukonstruotiems sanitariniams ZiS-110A pradėti gaminti kabrioletai „110B". Į juos pirmiausia nuo žirgų persėdo paradams vadovaujantys generolai, o netrukus galėjo pasivažinėti ir eiliniai Maskvoje ir dar kai kuriuose miestuose gyvenantys piliečiai – „šimtas dešimtuosius" rinko ant konvejerio ir dalis jų – ir sedanai, ir kabrioletai - tarnavo kaip taksi! Tokie tai buvo laikai...

Kadangi ZiS-110 ir jo bazėje sukurto kabrioleto ZiS-110B išvaizda labai greit paseno, dar 1949 metais gamyklos direktorius I.A.Lichačiovas savo iniciatyva pabandė sukurti naujo reprezentacinio automobilio projektą. Už ką...vos-vos neišlėkė iš posto. Mat, iniciatyvą rodyti tokiais atvejais, kai reikalas lietė jį patį, galėjo tik „Kremliaus kalnietis"... Naujo aukščiausios klasės automobilio projektavimui "žalia šviesa" buvo duota po J.Stalino mirties. Deja, pirmasis pavyzdys, pavadintas "ZiL -Moskva", kuriam kėbulą sukūrė tarybinio automobilių dizaino pradininkas V.N.Rostkovas, šalies vadovų buvo "išbrokuotas" – pasirodė nepakankamai pompastiškas. Gamyklai teko viską pradėti iš naujo, ir vėl pavyzdžiu imant amerikietišką "Packard", šį kartą modelį "Caribbean". Automobilio kūrimui vadovavo Andrejus Ostrovcevas. Projektuoti kėbulą jis iš Gorkio pakvietė dizainerį Levą Jeremejevą, ką tik pagal tą patį „pakardą" sukūrusį GAZ – 13 "Čaika" kėbulą. Aišku, kad abu automobiliai gavosi labai panašūs...

ZiL-111 turėjo lonžeroninį rėmą su X-formos skersiniu jo sutvirtinimu, nepriklausomą priekinę ir linginę galinių ratų pakabą, V-8 tipo 6 litrų darbo tūrio 200 AG/4200 aps.min variklį su hidrauliniais vožtuvų pakėlikliais, automatinę pavarų dėžę ir daug kitų tuo metu jau žinomų, bet TSRS iki tol nenaudotų techninių naujovių. Gamyboje jis buvo gerokai brangesnis, nei ZiS-110, tad specialiu vyriausybės nutarimu konvejerinė reprezentacinių automobilių gamyba ZiL'e buvo sustabdyta, jie renkami rankomis 10-15 vienetų per metus.

Vienetinė ZiL-111 gamyba prasidėjo 1958 metų lapkričio mėnesį, o kabrioletas šio limuzino pagrindu – modelis "111V" su pirmą kartą TSRS sukurtu hidrauliniu stogo tento atidarymo mechanizmu – pasirodė 1960 metais. Tada pagamino ir tris specialiai paradams priimti skirtus šio kabrioleto egzempliorius. Jie skyrėsi nuo kitų „zilų"– buvo nudažyti pilkai melsva spalva bei turėjo salono įrangą, pritaikytą keleiviui važiuoti stovint. Toks kabrioletas per Maskvą iš Vnukovo aerouosto į Kremlių vežė pirmąjį kosmonautą Jurijų Gagariną.

Visgi šis reprezentacinis automobilis neįtiko tuometiniam TSRS lyderiui Nikitai Chruščiovui...dėl savo panašumo į žemesnio rango veikėjams skirtą "Čaiką". Teko skubiai kažką daryti. Konstruoti tokį sudėtingą automobilį iš naujo gamykla neturėjo galimybių, tad tiesiog atliko jo "feisliftingą" – pasižiūrėję į tos pat klasės "Cadillac" su 4 žibintais priekyje, ZiL'o dizaineriai sukūrė panašaus stiliaus priekį savajam "111-jam", kartu pakeitę ir galinės dalies apiforminimą, bei uždėję visai naujas chromuotas apdailos detales. Automobilis ėmė atrodyti dar solidžiau, dar monumentaliau, nors techniškai šis 1962 metais pradėtas gaminti "111G" niekuo nesiskyrė nuo savo pirmtako.

Kabrioletai modernizuoto limuzino pagrindu pasirodė tik 1964 metais. Jų poreikis buvo labai nedidelis, tad ZiL-111D indeksą gavusių automobilių, kaip jau minėta, pagaminta ne daugiau tuzino. Keturi iš jų vėl buvo paradiniai – du pagrindiniai, du atsarginiai, skirti Gynybos ministerijos garažui. Keista, bet jų niekas nematė net iki 1967 metų lapkričio 7-sios parado, nors tais metais gamykloje pradėtas naujos kartos kampuotų limuzinų ZiL-114 surinkimas. Tad "111D" karjera valstybės tarnyboje truko labai trumpai. Gali būti, kad kai kurie egzemplioriai tepravažiavo tik tuos privalomus bandomuosius kelis šimtus kilometrų. TSRS vadovai mielai dovanojo šiuos naujus, bet moraliai pasenusius automobilius užsienio šalių vadovams ar kitiems nusipelniusiems veikėjams. Taip vienas iš aštuonių "civilinių" kabrioletų atiteko kosmonautui iš Čekoslovakijos.

Kai iš arčiau apžiūri šį - nė kiek neperdedant unikalų – 7 vietų automobilį, į akis krinta puiki salono apdailai panaudotų medžiagų ir surinkimo kokybė, elektrohidraulinis stogo atidarymo mechanizmas, plonytis didelio dramblio kaulo spalvos vairo rato apvadas ir toks tik TSRS galėjęs atsirasti sprendimas, kaip kokiais trimis - keturiais centimetrais žemesnis galinių durelių slenkstis...Na, žinote, kad generaliniam sekretoriui ir politinio biuro veteranams būtų lengviau įlipti... O kad vairuotojas ir palydovas nesiklausytų, apie ką kalbama ant patogių gelsvai rusva oda aptrauktų sėdynių, yra pakeliamas stiklas, slypintis priekinės sėdynės atkaltėje. Uždarius stogą ir pakėlus stiklą, kai minkštai ant kelio nelygumų supasi ilgas sunkus kabrioletas, kėbulo gale jauku, kvepia oda, tyliai groja muzika ir girdisi, kaip šnara automobilį aptekantis vėjas..

Nuotraukos – iš autoriaus archyvo