Liucijus

Pradžia » Straipsniai » Rankraščiai » Muziejus » Sunkvežimiai "Praga" Lietuvoje (LT)

Sunkvežimiai "Praga" Lietuvoje (LT)

El. paštas Spausdinti PDF

SUNKVEŽIMIAI „PRAGA“ LIETUVOJE 

Liucijus Suslavičius 

Čekiškų automobilių „Praga“ pavadinimas praktiškai jokių emocijų šiandieniniam automobilininkui nesukelia. Taip jau susiklostė, kad 1909 metais Prahoje pradėjusios gaminti pradžioje lengvuosius, o kiek vėliau – ir krovininius automobilius įmonės produkcija į Lietuvą pakliūdavo ganėtinai retai. Yra tiksliai žinoma, kad 1921 metais kariuomenės ugniagesių komandai buvo nupirktas naujas priešgaisrinis automobilis „Praga“, sėkmingai tarnavęs Kaune iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios. Greičiausiai tai buvo pats pirmasis šios markės automobilis Lietuvoje (ir tikriausiai vienintelis per visą tarpukario laikotarpį). 

Antrą kartą automobiliai „Praga“ Lietuvos keliuose pasirodė po 1941 metų birželio 22-sios. Vokiečių kariuomenėje tada buvo nemažai Čekoslovakijoje, taip pat ir „Praga“ cechuose pagamintos technikos, tarp jų ir automobilių. Keldami dulkes, vieškeliais riedėjo 7-sios vermachto tankų divizijos tankai „Praga“ TNHP, armijos sunkvežimiai „Praga RV“, pabūklus tempė įvairios galios vikšriniai traktoriai „Praga“. Vėliau kartu su užnugario daliniais pasirodė pats masiškiausias ir populiariausias to meto trijų tonų čekiškas sunkvežimis „Praga RN“. Gana nesudėtingos tradicinės konstrukcijos, varomas 3,5 litro darbo tūrio 6 cilindrų 68 AG variklio, jis buvo itin populiarus inžinieriniuose „Organizacijos Todt“ daliniuose bei Trečiojo Reicho „Darbo tarnybos“ (Reichsarbeitsdienst) transporto kolonose. Sunkvežimis atrodė gerokai moderniau, nei dauguma vokiškų ar prancūziškų to meto mašinų – mat, per paskutinę modernizaciją dar prieš Vokietijai užgrobiant Čekoslovakiją, ant senos 1934 metais sukonstruotos važiuoklės imta montuoti aptakių „amerikietiškų“ formų štampuotą kabiną, priekinius ratus apgaubiančius gilius sparnus, variklio gaubtą užapvalintu priekiu. Taip „Praga“ stengėsi sukurti naują „firminį“ savo automobilių – lengvųjų bei krovininių – įvaizdį. Vykusios konstrukcijos sunkvežimio „Praga RN“ licenziją spėjo įsigyti ir Jugoslavija, artėjančio karo akivaizdoje bandžiusi sukurti nacionalinę automobilių pramonę. Taigi, karo metais per Lietuvą pirmyn - atgal pravažiavo ne vienas šimtas įvairiausių „pragų“. Modelį „RN“ Prahoje gamino iki 1943 metų. Tais metais pagamintus sunkvežimius lengva atpažinti iš apskrito stebėjimo liuko dešinėje kabinos stogo pusėje. O 1944 metais, vermachtui galutinai traukiantis į vakarus, tarp kitų vokiečių pamestų Lietuvos paplentėse automobilių liko ir „pragų“ – tiek krovininių, tiek lengvųjų. Tas iš jų, kurios nesudegė apšaudytos ir nebuvo sutraiškytos rusiškų tankų vikšrais, lietuviai mechanikai stengėsi „prikelti iš numirusių“, nes karo nusiaubtam kraštui labai reikėjo bet kokio autotransporto. Pamenu septintajame –aštuntajame dešimtmetyje važinėjusius lengvuosius automobilius „Praga“ – karo metų palikimą, tačiau sunkvežimių nebemačiau – jie susidėvėjo ir buvo nurašyti tikriausiai dar šeštojo dešimtmečio pradžioje. Tiesa, valstybinės automobilių inspekcijos kartotekose vėliau radau registracijos korteles, kurios leidžia tvirtinti, kad pirmaisiais pokario metais „Praga RN“ būta Vilkaviškio, Šakių rajonuose, Kaune. Na, ir išliko to meto nuotraukos...Beje, Čekoslovakijoje šio modelio „pragos“ buvo gaminamos iki 1953 metų pabaigos, o Jugoslavijoje, TAM gamykloje jos išsilaikė ant konvejerio net iki 1962-jų. Į TSRS šie automobiliai nebuvo importuojami.

Sugriauta 1945 metų kovo 25 dieną automobilių gamykla atsigavo iš lėto. Lengvųjų automobilių ji daugiau nebegamino, iš po griuvėsių išgelbėti įrengimai po karo buvo perkelti į aviacijos gamyklos „Aero“ cechus sostinės Vysočanų rajone, kur palaipsniui pavyko įsisavinti sunkvežimių gamybą. 1953 metais kaip tik čia prasideda triašio 6x6 tipo sunkvežimio „Praga V3S“ gamyba. Jį sukonstravo „Praga“ inžinieriai, tačiau įmonė neturėjo galimybės pati gaminti variklius, štampuoti kabinas, tad 98 AG oru aušinamą 6 cilindrų variklį tiekė gamykla „Tatra“, kaip ir adaptuotą „pragai“ savo visureigio „Tatra-805“ kabiną. Modelis „V3S“ visų pirma skirtas armijai, tad ten ir keliavo dauguma pagamintų „pragų“. Tik 1956 metais gamybinėje programoje vėl atsirado civilinis dviašis modelis – 5 tonų „Praga S5T“. 1964 metais modernizavus bazinį modelį, imta gaminti ir balninį vilkiką „Praga S5T-2TN“, kuriam puspriekabių gamykla „Orličan“ Chocenio mieste specialiai sukonstravo vienaašę puspriekabę-refrižeratorių N7CH, skirtą 7 tonoms užšaldytų maisto produktų gabenti. Naujasis vilkikas gerokai skyrėsi nuo bazinio sunkvežimio: jam iki 3100 mm sutrumpino bazę, o ant važiuoklės virš 110 AG išvystančio oru aušinamo dyzelio sumontavo didelę sunkvežimio „Škoda 706RT“ kabiną su miegama vieta. Su kroviniu 18,5 tonos svėręs autotraukinys nebuvo greitas – išvystydavo tik 68 km/h maksimalų greitį. Visgi „Praga S5T-2TN“ net pagal šį parametrą lenkė TSRS gaminamą tos pačios klasės vilkiką KAZ-606 Kolchida“, todėl netrukus prasidėjo tokių autotraukinių - refrižeratorių importas į TSRS. Atsimenu, kad Lietuvoje vienintelę nedidelę tokių autotraukinių partiją – 5 ar 7 automobilius – gavo Kauno ATĮ-1. Tačiau čia „pragos“, kurias jau iš tolo nuo lygiai taip pat nudažytų kur kas didesnių „škodų“ galėjai skirti vien švilpiančiu jų oru aušinamų dyzelių skleidžiamu garsu, pabuvo trumpai, mažiau nei metus. Visus šiuos autotraukinius Automobilių transporto ir plentų ministerijos sprendimu kauniečiai perdavė Kapsuko autotransporto įmonei. Čia „čekės“ tarnavo gana ilgai, tačiau nieko amžino nėra – pirmiausia susidėvėjo puspriekabių šaldymo įrengimai, vėliau nurašė ir jas pačias. „Didžiagalvius“ vilkikus iš Kapsuko dar kurį laiką galėdavai pamatyti keliuose su tarybinėmis puspriekabėmis – dažniausia bortinėmis OdAZ-885, o paskui tos kelios „pragos“ kažkaip nepastebimai dingo, nurašytos į laužą. Matyt, nedidelis greitis, mažos talpos kėbulas paskatino tarybinius užsakovus atsisakyti šių automobilių pirkimo didžiųjų „škodų“ naudai, nes po pirmos „Praga S5T-2TN“ partijos daugiau šio modelio automobilių TSRS neimportavo. Gal būt, paklausos „socialistiniame užsienyje“ stoka netgi „padėjo tašką“ paties automobilio likime, nes 1972 metais jų gamyba nutrūko, Čekoslovakija pradėjo importuoti tokios pat klasės automobilius IFA W50L iš Vokietijos Demokratinės Respublikos. Vysočanuose automobilių gamybos taip pat neliko – visureigių „Praga V3S“ gamybą dar 1964 metais perbazavo į gamyklą „Avia“ Prahos Letnianų rajone, o senojoje vietoje automobilių sąskaita išplėsta pavarų dėžių sunkvežimiams ir autobusams gamyba.

Aštuntajame dešimtmetyje sulaikėme ketvirtojo sunkvežimių „Praga“ pasirodymo. Šį kartą tai buvo specialūs medicininiai fliuorografiniai automobiliai triašių visureigių „Praga V3S“ bazėje. Nudažyti baltai, su metaliniais kariško stiliaus furgonais vietoje kėbulų, jie atrodė itin keistai dėl mažučio trumpučio ir dar gilyn į kabiną „įstumto“ variklio kapoto, prieš važiavimo kryptį atsidarančių kabinos durelių. Ką padarysi – juk tai dar šeštojo dešimtmečio pradžios dizainas, o ir automobilis buvo skirtas visų pirma kariškių reikmėms, todėl buvo nesudėtingos konstrukcijos, labai patvarus ir nepaisant palyginti nedidelio variklio galingumo, pasižymėjo tikrai geru pravažumu bekele. Jau vien „Praga“ varančiųjų tiltų konstrukcija ko verta – pagrindinės pavaros sumažintos, kiek galima, o tiltų karterių galuose sumontuoti vertikalūs cilindriniai reduktoriai, todėl net su standartinėmis 9.00-20 dydžio padangomis automobilio prošvaisa siekė 400 mm – gerokai daugiau nei pas itin dideliu pravažumu garsėjantį GAZ-66. Jei pridėsime gerą svorio pasiskirstymą, elektropneumatiniu būdu blokuojamus diferencialus, gervę po kėbulu, tampa aišku, kodėl šis sunkvežimis taip ilgai tenkino užsakovų poreikius. Taigi, kai rajonų medikams reikėdavo atlikti gyventojų patikrinimą, Lietuvos kaimo keliais „pragos“ pravažiuodavo bet kuriuo metų laiku. Tačiau mes gyvename ne kur nors Afrikoje ar Sibire, Lietuvos kelininkai pajėgus sutvarkyti ir nuvalyti kelius, užtikrinti patikimą kaimų susisiekimą su miestais. Visureigiai pasirodė esą ne tokie jau būtini, tad speciali įranga persikėlė į kabinetus, na o triašės „pragos“ dar kurį laiką važinėjo, naudojamos įvairiems reikalams, kol susidėvėjo. Ir šį kartą mažas tokio modelio automobilių skaičius, atsarginių dalių bei jų eksploatacijos patyrimo stoka suvaidino savo neigiamą vaidmenį – automobilių „Praga V3S“ Lietuvoje nebeliko.

Prieš kurį laiką atrodė, jog yra galimybė, jog automobiliai „Praga“ vėl pasirodys – dar 1985 metais Vysočanuose imta atnaujinti automobilių gamybą. Per kelis metus pavyko sukurti ir pradėti gaminti didelio pravažumo 4x4 tipo technologinius automobilius komunalinėms tarnyboms ir kelininkams – na, tokius „čekiškus unimogus“. Vėliau debiutavo šios konstrukcijos pagrindu sukurtas modernus didelio pravažumo universalus sunkvežimis armijai. Naujųjų „Praga“ parametrai ir kokybė tikrai buvo aukšti, bet, deja, rinkoje dominavo kiti analogiškus produktus siūlę gamintojai. Rinkos sąlygomis patriotizmas ne itin vertinamas, perkami geriau žinomi, turintys pardavimo bei aptarnavimo tinklą gaminiai, kurie, beje, neretai dar ir būna pigesni. Ir XXI amžiaus pradžioje senas ir bent jau Vidurio Europoje daug dešimtmečių garsėjęs automobilių gamintojas dingo iš katalogų ir registrų... 

Nuotraukose:

  1. „Praga RN“ pokario metais kažkur Lietuvoje
  2. Kapsuko ATĮ vilkikas „Praga S5T-2TN“
  3. Medicininis furgonas „PRaga V3S“ Vilniuje