Liucijus

Pradžia » Straipsniai » Rankraščiai » Muziejus » Šeši ratai - daug geriau (LT)

Šeši ratai - daug geriau (LT)

El. paštas Spausdinti PDF

Šeši ratai – daug geriau

Liucijus Suslavičius 

Triašiam automobiliui šiemet sukanka 80 metų. Tai, kas mums šiandien kasdienybė – 6x4, 6x2, 6x6 tipo vilkikai, savivarčiai, specialūs automobiliai – praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje atrodė kaip labai svarbus žingsnis į priekį. Reikia pripažinti, ir paties pirmojo serijinio šešiaračio – taip tada vadino triašius automobilius - „Renault MH“, ir vėlesnių angliško „Crossley“, ir amerikietiško „Liberty C“ pasirodymą paskatino I-jo pasaulinio karo patyrimas, kai tapo aišku, jog fronto keliais ir bekele standartinių 4x2 tipo automobilių pravažumas dauguma atvejų nepakankamas. Tad svarbiausiais „šešiaračių“ užsakovais, kartu nustatančiais automobilių parametrus, buvo kariškiai. Viena išimtimi tais metais buvo vokiečių firma „Büssing“, sukūrusi sunkųjį 6x4 tipo sunkvežimį komerciniams pervežimams, bet tai jau kito pasakojimo tema.

Aktyviausiai triašius 6x4 tipo sunkvežimius kūrė ir naudojo britai. Tada Didžioji Britanija valdė milžinišką imperiją. Daugybėje jos kolonijų su menkai išvystytu geležinkelių tinklu didesnį pravažumą turintys triašiai sunkvežimiai ir autobusai buvo vienas iš prieinamiausių ir pigiausių transporto problemos sprendimų. Siekdami turėti galimai vienodesnį savo parametrais autotransportą, britų kariškiai trečiajame dešimtmetyje reglamentavo armijos reikmėms ir pagal subsidijų įstatymą civiliniam sektoriui tiekiamą triašių automobilių tipus ir konstrukciją. Pagal žinybos - „War Departament“ („karo departamentas“) – reikalavimus sukurti „Crossley“, „Leyland“, „Morris Commercial“, „Thornycroft“ ir kitų firmų automobiliai netgi taip ir buvo vadinami - „WD Type“. Jie buvo gaminami dvejų klasių – 1,5 tonos ir 3 tonoms krovinio vežti. Nors ypatingai griežtų unifikacijos reikalavimų nebuvo, tačiau visi „WD Type“ turėjo originalią dabar praktiškai nesutinkamą galinių ratų pakabą: kiekvienoje rėmo pusėje galinių varančiųjų tiltų karterius jungė dvi apverstos išilginės lingės, kurios savo centrinėmis dalimis buvo pritvirtintos prie apie horizontalią ašį besisukiojančios stebulės. Tokia pakaba buvo labai elastinga, puikiai prisitaikanti prie nelygumų, per kuriuos važiuojama, bet nepakankamai standi, todėl ypač sunkiomis kelio sąlygomis lūždavo. Kitas daugumoje „WD Type“ naudotas - sprendimas ne krumpliaratinė, o sliekinė varančiųjų tiltų pagrindinė pavara bei galimybė ant galinių ratų uždėti patentuotus „Overoll“ tipo vikšrus.

Angliškus „WD Type“ stropiai kopijavo visi kiti karinių šešiaračių gamintojai – Japonija, Italija, Vokietija, TSRS, tiekę automobilius perginkluojamoms savo šalių ginkluotosioms pajėgoms.

Nuo šios bendros tendencijos stengėsi neatsilikti taip pat Lietuvos Respublikos kariuomenė. Išlikę archyviniai dokumentai bei nuotraukos demonstruoja automobilių negaminusios ir gana ribotus finansinius resursus turėjusios mūsų valstybės pastangas kuo geriau aprūpinti savo karius.

Pirmieji nauji „šešiaračiai“ Lietuvos kariuomenėje, kaip ir galima manyti, buvo pagaminti Didžiojoje Britanijoje. 1932 metais karo aviacijos dalims ir Inžinerijos batalionui pas verslininką A.Kruglovą buvo įsigyti „Leyland KZDX“ 6x4 tipo 4 tonų sunkvežimiai su 4,5 litro darbo tūrio 60 AG/2400 aps./min. benzininiais varikliais. Pilnai sukomplektuotas „leylandas“ su Lietuvoje pagaminta kabina ir kėbulu svėrė 3,5 tonos. Dar po metų kariuomenės parką papildė mažesni pusantratoniai „Morris Commercial CD“. Jie buvo paskirstyti karo aviacijos dalims bei šarvuočių rinktinei.

Toliau modernizuojant kariuomenę, perkamų specialiai kariuomenei skirtų triašių sunkvežimių skaičius augo. Kasmet skelbiami konkursai leido įsigyti daugiau ir įvairesnės autotechnikos.

Laikinai einantis karo technikos viršininko pareigas J.Barzda – Bradauskas 1937 metų gruodžio 18 d. rašte galėjo pažymėti, kad per metus įsigyta: trisdešimt naujų dviašių 2-3 t sunkvežimių „Ford“ bei toks pat kiekis naujų 3-4 t triašių „Ford“. Tarp įsigytų transporto priemonių buvo šešiasdešimt naujų 4 t krovumo triašių ZIS-6. Pastaruosius Lietuvos kariuomenė pirko iš firmos „V/O Technoimport“ atstovo Lietuvoje J.Slavino. Tai buvo rusiška sunkesniojo „WD Type“ kopija su 6 cilindrų 73AG/2300 aps./min. benzininiu varikliu, gana sunki – tuščias ZIS-6 svėrė 4,5 tonos - bet paprastas eksploatuoti ir gerai pritaikytas prastiems keliams. Ir šie automobiliai buvo įsigyti pilnai nesukomplektuoti – iš Maskvos atvežtos tik važiuoklės su variklio gaubtu, priekiniais sparnais,degalų bakais, o kabinos ir kėbulai jiems buvo gaminami Kaune, centrinėse kariuomenės dirbtuvėse, „Amerikos lietuvių prekybos akcinės bendrovės“ bei J.Hulstromo dirbtuvėse. Nespėjant pastarosioms vykdyti kariuomenės užsakymų, kėbulus gaminti buvo pasitelkiami ir kiti verslininkai.

„Zisus“ paskirstė artilerijai ir inžinerijos batalionams, kažkiek parduota aviatoriams.

Bendrovė „Amlitas“ siūlė pirkti triašius „Mercedes Benz LG“ tipo sunkvežimius, bet nebuvo susitarta dėl kainos. Bet „Amlitas“ turėjo atstovo teises parduodant ir amerikietiškus „Ford“ automobilius Lietuvoje, tad antruoju kariškiams pasiūlytu automobiliu tapo 4 tonų triašis 6x4 tipo „Ford 97-157“. Automobilis turėjo karbiuratoruinį V-8 tipo 80AG/3000 aps./min. variklį, sunkvežimis išvystydavo maksimalų 70 km/h greitį. Šio sunkvežimio važiuoklės kaina iš visų pasiūlytų buvo pati mažiausia. Suprantama, kad vairuotojo kabiną ir kėbulą, kaip ir kitiems anksčiau įsigytiems kariuomenės automobiliams, būtų reikėję pagaminti kariuomenės centrinėse dirbtuvėse. Taip buvo sutaupoma šiek tiek valiutos.

Paskutiniaisiais nepriklausomybės metais Lietuvos kariškiai ėmė vis didesnį dėmesį skirti dalinių priešlėktuvinei gynybai, ir nauji automobiliai buvo perduodami zenitininkams. Šalies priešlėktuvinėje apsaugoje 1940 metais liepos mėnesį jau buvo trisdešimt šeši ZIS-6 bei dvylika „Ford 97-157“ 6x4 tipo su zenitiniais pabūklais kėbuluose. Lietuvos kariuomenė dažniausiai naudojo transporto priemones su karbiuratoriniais varikliais. Tai lėmė ne tik aukščiausios karinės vadovybės neigiamas požiūris į transporto priemones su dyzeliniu varikliu, bet ir didesnė dyzelinių automobilių kaina.

Be šių automobilių, 6x4 tipo triašius Lietuvos kariuomenei siūlė ir kitos firmos: „Saurer“,6x6tipo 6M ir 6x4 CRD, LEYLAND“ 6x4 tipo, TS E8 „Austro-Daimler“ 6x6 tipo, ADAZ bei 6x4 tipo ADGR, „Thosnycroft“6x4 tipo, WF/AC6/1, WF/AC4 bei IE-TC4, FIAT/SPA 6x4 tipo „Dovungue 35“, bet jie nebuvo nupirkti. Iki lemtingojo 1940 metų birželio Lietuvos kariuomenė buvo monopoliniu 6x4 tipo sunkvežimių naudotoja šalyje.