Liucijus

Pradžia » Straipsniai » Rankraščiai » Muziejus » Trilex ratai (LT)

Trilex ratai (LT)

El. paštas Spausdinti PDF

“Trilex” – genialus šveicarų išradimas

Liucijus Suslavičius 

Pirmąjį dešimtmetį po Antrojo pasaulinio karo Kauno gatvėmis važinėjusius įvairiausių markių importinius ir trofėjinius sunkvežimius šiandien jau pamenu kaip per miglą. Tačiau tai, kas tada labiausiai stebino, vis dar tvirtai išsilaikė atmintyje – keistos kampuotos “kanadų” kabinos su atvirkščiai palenktu stiklu, dinamiškas triašio “Studebaker” siluetas, užriestas aukštyn visureigio “Borgward” kapotas, keisti žvaigždės formos kelių po miestą važinėjusių “krupų” ir didžiųjų “mersedesų” ratų diskai. Jie itin skyrėsi nuo visų kitų – ir tarybinių, ir amerikietiškų, ir daugelio vokiškų sunkvežimių bei autobusų ratų. Pamenu, kad ypač keistai jie atrodydavo, kai kur nors gatvėje vairuotojas keisdavo ratą – padanga su ratlankiu guli ant asfalto, o ant ašies stebulės likdavo šešių spindulių žvaigždė…

Tokia buvo pirmoji vizuali pažintis su išardomais “Trilex” sistemos ratais. Trofėjinei technikai nukeliavus į metalo laužą, kurį laiką automobilių su tokiais ratais neteko matyti, paskui jie vėl pasirodė, kai autotransporto įmonės pradėjo gauti čekoslovakiškus sunkvežimius “Škoda 706 RT”, o autobusų parkas – vengriškus autobusus “Ikarus”. Dar vėliau pasirodė tokiais ratais sukomplektuoti “Škoda” markės troleibusai. Na, o aštuntajame dešimtmetyje pradėjus naujos kartos “mazų” su kabina virš variklio, vėliau – sunkvežimių “KamAZ” bei jiems skirtų priekabų ir puspriekabių masinę gamybą, “Trilex” tipo ratai pas mus tapo įprastu dalyku.

Šiandien stebime atvirkščią procesą – sunkvežimių ir autobusų su tokiais išardomais “Trilex” tipo ratais skaičius mažėja, visi naujų modelių sunkvežimiai ir autobusai, net ir pagaminti Rusijoje, komplektuojami tik įprastinio tipo plieniniais, rečiau – aliuminiais neišardomais ratų diskais. Kodėl daugiau kaip pusšimtį metų sėkmingai naudota ir gerai pasiteisinusi konstrukcija taip staiga prarado paklausą?

Kaip žinia, pirmųjų automobilių ratai turėjo medinius ratus, panašius į tuos, kokie buvo naudojami arkliniams vežimams, apkaustytus metalo juosta, kurią vėliau pakeitė kietos gumos “masyvas” – iš gumos mišinio išlietas ir prie ratlankio pritvirtintas žiedas. Atsiradus krovininiams automobiliams ir jų svoriui vis didėjant, mediniai ratai nebeatlaikydavo apkrovų, ir netrukus jų ratus pradėta gaminti iš plieno. Juos dažniausia liejo pagal medinių ratų pavyzdį – su stipinais. Jie buvo sunkūs, tad netrukus imta ieškoti būdų, kaip juos palengvinti. Pirmąja firma, įsisavinusia plieninių ratų su tuščiaviduriais stipinais bei privulkanizuotu guminiu žiedu – “masyvu” – masinę gamybą buvo Šveicarijoje, Schaffhausene įsikūrusi firma “Georg Fischer” (sutrumpintai “GF”). Jau 1905 metais ji pradėjo tiekti tokio tipo ratus automobilių firmai “Orion”, vėliau – italų firmai “Fiat”, šveicarų gamintojams “Berna” bei “Saurer”, daugumai Didžiosios Britanijos sunkvežimių gamyklų.

Sekančiu žingsniu buvo sunkvežimio plieninio rato su stipinais pritaikymas pneumatinei padangai, kuri apie 1920 metus ištobulėjo tiek, kad ją buvo galima drąsiai naudoti ne tik lengviesiems automobiliams. Tuo metu pneumatinės padangos visos buvo aukšto slėgio, siauros ir kietais kraštais, kurias buvo labai sunku sumontuoti ant ratlankio. Todėl pradžioje buvo eksperimentuojama su iš dviejų dalių susidedančiais ratais, kurių šone buvo nuimamas šoninis žiedas, leidęs lengviau uždėti padangą. Bet toks ratas, tiesą sakant, buvo pavojingas – jau uždedant žiedą, šis galėjo nusprūsti, o pučiant padangą, tokie atvejai, neretai pasibaigdavę žmonių sužalojimu, pasitaikydavo pakankamai dažnai. Firma “GF” patobulino šią konstrukciją – ant lietos rato “žvaigždės” buvo uždedamas ratlankis su jau sumontuota padanga ir ją fiksuojančiu šoniniu žiedu. Prie stipinų šis ratlankis buvo fiksuojamas varžtais. Kad dar labiau palengvinti padangos montavimą, firmos inžinierius Mijnssenas sukonstravo taip vadinamą “Simplex” tipo ratą. Jame ratlankis susidėjo iš dviejų vienodų tarpusavyje specialiais iškyšuliais susikabinančių žiedų. Žiedus sudėdavo į padangą ir kiek pasukdavo vieną kito atžvilgiu. Ant jų vidinių briaunų esantys iškyšuliai susikabindavo. Pučiant padangą, jos šonai plėsdamiesi kietai įverždavo abi ratlankio puses. Padangą pripūtus, vairuotojas ratlankį su padanga uždėdavo ant rato “žvaigždės” ir užfiksuodavo varžtais priveržiamais pleištais. Oro slėgis padangoje stengėsi išskėsti abi ratlankio puses ir tvirtai prispausdavo jas prie iš šonų ratlankį laikančių tvirtinimo pleištų. Beje, pastarieji neleisdavo savaime išsimontuoti ratui, net jei oras iš padangos išeidavo. “Simplex” tipo ratai greitai išplito Europoje. Jie buvo patogūs keisti, atsarginis ratas buvo palyginti lengvas, nes susidėjo tik iš ratlankio ir padangos. O svarbiausia – jie buvo labai saugūs ir patikimi, nes, kaip jau minėta, oro slėgis padangoje laikė suspaudęs visą konstrukciją . Visgi būta ir trūkumų – sunkvežimių svoriui ir greičiui vis augant, reikėjo geresnių stabdžių, o rato konstrukcija kliudė didinti stabdžių būgnų skersmenį, be to, “Simplex” ratai buvo palyginti brangūs gaminti. Naujos konstrukcijos paieškas skatino ir firmą skaudžiai palietusi trečiojo dešimtmečio pabaigos pasaulinė ekonominė krizė.

“GF” specialistų žvilgsniai nukrypo už vandenyno, kur koncernas “Goodyear” pradėjo masinę “K” modelio išardomo rato sunkvežimiams gamybą. Šis ratas irgi buvo iš dviejų dalių – ratlankio su vienu skersiniu plyšiu ir padangos šoną prispaudžiančiojo taip pat skersinį plyšį turinčio žiedo. Sumontavus padangą, toks ratlankis be sudėtingų manipuliacijų buvo uždedamas ant rato “žvaigždės” ir fiksuojamas pleištais ir varžtais. Šveicarai įvertino tai, kad “K” tipo rato gamybos technologija buvo paprastesnė, o reiškia – ir pigesnė, nei “Simplex”. Įsigiję licenziją, jie ėmėsi tobulinti amerikiečių išradimą. Jau minėtam inžinieriui Mijnssenui kilo mintis ratlankį skersai perskelti ne vienoje, o trijose vietose, sutvirtinant šias ratlankio sekcijas iš vidaus įdedamu skečiančiuoju žiedu. Pirmieji bandomieji “Triplo” modelio ratlankiai buvo išbandyti jau 1929 metais. Tolesni eksperimentai parodė, jog skečiantysis žiedas visai nereikalingas – ratą veikiančios padangoje suspausto oro jėgos veikia ne į šonus, kaip “Simplex” rato atveju, o nukreiptos į rato centrą ir sutampa su padangos apkrovos kryptimi. Kitaip sakant, ratą veikiančios jėgos nukreiptos taip, kad suspaudžia visus tris ratlankio sektorius į vieną visumą. 1934 metais naujoji firmos “GF” rato konstrukcija, užpatentuota “Trilex” pavadinimu, tapo serijiniu gaminiu.

Vartotojai labai greit įvertino “Trilex” ratų privalumus – ratas automatiškai centruodavosi, veržiant ratlankio tvirtinimo prie „žvaigždės“ varžtus, jis garantavo efektyvų stabdžių būgnų vėdinimą, buvo nepavojingas montuojant, nes neturėjo galinčio nusprūsti šoninio žiedo, dėka tuščiavidurės rato “žvaigždės” buvo palyginti lengvas, be to, padangos pakeitimui tereikėjo vieno įrankio – ratlankio atidarymo svirties. Kaip paaiškėjo vėliau, “Trilex” tipo ratas tarnaudavo tiek, kiek ir automobilis. Vėliau, ištobulinę liejimo technologiją, “GF” specialistai įsigudrino lieti “Trilex” ratų dalis iš aliuminio. Netrukus “trileksai” paplito visoje Europoje ir kiek vėliau – JAV. Juos gamino įvairių dydžių, kiek besiskiriančius antraeilėmis konstrukcijos detalėmis. O bendras principas visais atvejais išliko toks, kokį sumanė inžinierius Mijnssenas – iš plieno ar specialaus ketaus lydinio išlieta šešių tuščiavidurių stipinų rato “žvaigždė”, iš valcuoto plieno (ar aliuminio) pagamintos trys ratlankio sekcijos, šeši fiksavimo pleištai su varžtais ir veržlėmis. 1970 metus galima paminėti, kaip plačiausio “Trilex” tipo ratų populiarumo sunkvežimių ir autobusų gamyboje periodą. Tačiau po to jų paklausa ėmė vis didėjančiais tempais mažėti. Mat, įprastų ratų diskų iš plieno gamintojai įsisavino naujas gamybos technologijas, žymiai atpiginusias diskų gamybą. Antra, prasidėjo bekamerių padangų epocha. O paprastą plieninį diską kur kas paprasčiau hermetizuoti, nei net tris skersinius pjūvius turintį išardomą “Trilex” diską. Be to, susikūrė ištisa padangų montavimo paslaugas teikiančių dirbtuvių sistema, ir sunkvežimių vairuotojams Europoje jau nereikia patiems vargti, permontuojant prakiurusias padangas. Firma “GF” mėgino nepasiduoti – sukūrė “Unilex” ir “Tublex” tipo neišardomus ratlankius, skirtus bekamerinėms padangoms, montuojamus ant tų pačių “Trilex” ratų “žvaigždžių”, bet ėmęs plisti diskinių stabdžių naudojimas vėl sukliudė. Tad “trileksams” beliko “trečiojo pasaulio” šalių rinka, kur ir toliau labiausiai vertinamas “Trilex” tipo automobilių ratų patikimumas, paprastas, tiesiog ant kelio atliekamas padangų keitimas bei kitos per dešimtmečius pasiteisinusios teigiamos senos konstrukcijos savybės. 

Nuotraukose:

1.1910 metų pavyzdžio lietas ratas su stipinais

2.“Simplex“ rato konstrukcija

3.taip paprastai uždedamas „Simplex“ ratas

4.Amerikietiškas „K“ tipo ratalankis

5.1929 metais sukurtas ratlankis „Triplo“

6.“Trilex“ tipo ratlankis

7.Tuščiavidurė „Triplex“ žvaigždė

8.“T riplex“ sumontuoti reikia tik vieno įrankio

9.“Tublex“ tipo neišardomas ratlankis