Liucijus

Pradžia » Straipsniai » Rankraščiai » Muziejus » Zis-150 (LT)

Zis-150 (LT)

El. paštas Spausdinti PDF

Senasis “zacharas” – ZiS-150

Liucijus Suslavičius 

Vartant senus penktojo-šeštojo dešimtmečio žurnalus, įvairių tuo metu Lietuvoje vykusių statybų nuotraukose į akis krenta ypač dažnai pasitaikantis krovininis automobilis su charakteringu staigiai smailėjančiu priekin kapotu ir malonių akiai apvalainų formų kabina. Vežantys metalo konstrukcijas, rąstus, stovintys po ekskavatoriaus kaušu ar keliantys krovinį, pilantys degalus traktoriams, jie, atrodo, buvo svarbiausiu krovininių automobilių tipu atstatomuose po karo miestuose. Tai keturių tonų ZiS-150, dėka solidžios konstrukcijos ir patikimumo vairuotojų malonybiniai vadintas “zacharu”. Tačiau jei pažvelgtume į pokario metų JAV leidinius, pamatytume lygiai tokius pat automobilius, dirbančius fermose, vežiojančius “Coca cola” ir pan. Kas tai - sutapimas? Žinantys TSRS pramonės istoriją iš karto pasakys, kad tokie “sutapimai” išaiškinami labai paprastai – kažkam iš tuometinių šalies vadovų patiko užsieninis pavyzdys ir buvo duota komanda “pagaminti tokį patį, tik tarybinį”. Taip būta ir su ZiS-150.

Kaip žinia, prasidėjus karui su Vokietija, Maskvos automobilių gamykla ZiS 1941 metų rudenį buvo evakuota į Miasą ir Uljanovską. Tačiau 1942 pabaigoje, kai tiesioginė grėsmė Maskvai atslūgo, ir ZiS vėl ėmė veikti, į gamyklą sugrįžo konstruktoriai. 1943 metų balandyje buvo gautas nurodymas – pradėti naujo pokarinio sunkvežimio projektavimą, prototipu pasirenkant pagal “lend-lizo” sutartį gaunamus amerikietiškus “International KR-11” sunkvežimius.

Vyriausiojo konstruktoriaus Boriso Fittermano vadovaujama brigada ėmėsi darbo ir jau 1944-jų sausio mėnesį pirmasis naujo modelio sunkvežimis, sumontuotas iš ZiS-e pagamintų ir nuo amerikietiškų automobilių nuimtų mazgų, apsuko pirmuosius ratus gamyklos kieme.

Buvo surinkti trys 4x2 tipo sunkvežimiai – trumpas (bazė 3800 mm), vidutinis (bazė 400 mm) ir prailgintas (bazė 4200 mm) bei variantas su 4x4 tipo važiuokle. Jie buvo intensyviai bandomi ir tobulinami, šalinant atsirandančias silpnas konstrukcijos vietas ir trūkumus.

Dėl dizaino galvos niekas nesuko – “internacionalas” – tai “internacionalas”, jei valdžia taip liepia. Su agregatais buvo sudėtingiau, nes reikėjo atsižvelgti į gamyklos technologines galimybes ir turimą įrangą. Todėl variklio – svarbiausio busimo automobilio agregato – matmenys (atstumai tarp cilindrų ašių, guolių lizdų) liko tie patys, kaip ir senojo ZiS-5 variklio. O šiaip jau variklį kūręs konstruktorius G.Festa darė, ką galėjo, kad modernizuoti senąją, dar firmos “Hercules” sukurtą konstrukciją. Pasimokyti buvo iš ko – juk populiarieji “Studebaker US-6” irgi turėjo variklį “Hercules JXD”. Iš amerikiečių nusižiūrėta ir penkialaipsnės pavarų dėžės konstrukcija. Beje, variklio (indeksas ZiS-120) ir naujos pavarų dėžės gamyba prasidėjo anksčiau, nei sunkvežimių – 1948 metų sausio 26 dieną, gi ZiS-150 pradėti rinkti ant konvejerio tik balandžio 26 dieną.

Baziniu modeliu tapo sunkvežimis su platforma (bazė 4000 mm, matmenys 6700x2470x2180 mm), tačiau jau 1949-siais Pamaskvėje, Mytyščiuose, buvo pradėta universalaus savivarčio ZiS-MMZ-585 gamyba. 1955-siais čia buvo įsisavinta žemės ūkiui skirtų didelės talpos savivarčių ZiS-MMZ-585E gamyba. Savivarčiai nuo bazinio modelio skyrėsi su sutrumpintu rėmu. Ta pati sutrumpinta važiuoklė buvo naudojama balniniam vilkikui ZiS-MMZ-120N, pradėtam gaminti 1956 metais. ZiS-150 svėrė 3900 kg, o vežė 4000 kg, be to, galėjo vilkti tiek pat krautą priekabą. Geru keliu jis įsibėgėdavo iki 65 km/h, sunaudodamas 38 litrus benzino A-66 100 kilometrų kelio.

1948 metais už ZiS-150 konstruktoriams B.Fittermanui, G.Festai ir kitiems buvo paskirta II laipsnio Stalino premija (kas, beje, nesukliudė 1950 metais žydą Fittermaną represuoti ir išsiųsti į lagerius…).

Be abejonės,“150-sis” lyginant su prieškarine “tritone”, buvo nemažas žingsnis pirmyn. Tiesa, sukurtas pagal ketvirtojo dešimtmečio kanonus, jis nebuvo modernus net TSRS – tuo pat metu sukurtas GAZ-51 turėjo tobulesnę komponuotę ir šiuolaikiškesnį dizainą (variklis pastumtas pirmyn, variklio gaubtas ir priekinių ratų sparnai su įleistais į juos žibintais sujungti į vieną bloką). Gi “ZiS-150” su savo atsikišusiais į šonus sparnais, ant kronšteinų pritvirtintais žibintais, plokščiu buferiu atrodė archaiškai. Tačiau po nemadinga išore slypėjo neblogi agregatai ir mazgai. Šešių cilindrų 5550 cm³ darbinio tūrio variklis su apatiniais vožtuvais išvystė 90 AG/2400 aps./min. Pradžioje jis turėjo karbiuratorių MKZ-14 su kylančiu, o nuo 1950-jų naują MKZ-16 A su krentančiu oro sriautu, su kuriuo galingumas išaugo iki 95 AG. Esminiu skirtumu nuo prieškarinių variklių buvo smulkaus ir stambaus valymo filtrai tepimo sistemoje, oro filtras, aušinimo sistema su termostatu ir valdomomis radiatoriaus žaliuzi. Transmisijoje – dviejų diskų sankaba, pirmoji TSRS penkialaipsnė pavarų dėžė su pagreitinančia pavara, dvilaipsnė pagrindinė pavara. Stabdžiai turėjo pneumopavarą, todėl ant variklio buvo montuojamas kompresorius.

Skubiai projektuojant automobilį, net ir tikrai geras konstruktorius, kokiu laikomas B.Fittermanas, nepavyko išvengti klaidų. Viena jų – ilgas kardaninis velenas (2035 mm), kuris buvo nepakankamai atsparus ir, viršijus kritinius sūkius (pavyzdžiui, kai automobilis riedėdavo nuo kalno), jis nutrūkdavo, kartu nuplėšdamas stabdžių pneumosistemos vamzdelius… Gi rankinis stabdys veikė ne ratus, o prie pavarų dėžės įrengtą stabdžio būgną. Po eilės katastrofų teko įrengti variklio sūkių ribotuvą (ne daugiau 2400 aps./min.), tačiau problema buvo išspręsta tik 1954-siais, įrengus du trumpus kardanus su tarpine atrama.

Kita problema – šalyje trūko lakštinio plieno, ir iki 1950-jų pabaigos dauguma ZiS-150 turėjo fanerines kabinas su dermantinu aptrauktu stogu. Gerai pamenu du tokius ryškiai žalia spalva dažytus Kauno medžio apdirbimo kombinato “zacharus”, važinėjusius miesto gatvėmis iki 1962 metų. Matyt, ne taip jau blogai jos buvo padarytos, tos medinės kabinos, kad jų nekeitė metalinėmis, nors ir buvo galima.

“150-sis” kaip minėta, nebuvo itin tobula konstrukcija – vairuotojus vargino “sunkus” vairas (stiprintuvo ZiS-150 neturėjo), įgūdžių reikalavo nesinchronizuotos pavarų dėžs valdymas, dažno tepimo reikalaujantys lingių pirštai, šalta kabina. Tačiau joje buvo erdvu, vasarą galėjai pasikelti priekinį stiklą, o jei važiuoji ne itin greitai, tai ir susikalbėti kabinoje galėjai. ,,Nuleido” ratą – jokių problemų – kompresorius kaip mat pripūs 9.00-20 dydžio padangą. O jei standartines padangas su “plytelių” piešiniu pakeisi padidinto pravažumo “eglute” – “zacharas” ramiai įveiks purvą ir sniegą.

ZiS-150 važiuoklė iš karto imta naudoti specialiems automobiliams. Šiandien visų “zacharo” specialybių ir neišvardinsi, o dažniausiai sutinkamos – tai įvairios autocisternos, gaisriniai automobiliai, autokranai, komunaliniai automobiliai.

Kauno autoremonto gamykla kurį laiką ant ZiS-150 važiuoklės gamino vagoninio tipo autobusus L-1 su mediniu skarda apkaltu karkasu. Jie aptarnavo daugelio :Lietuvos miestų maršrutus. Prisimenu, vasaros metu į saloną išsikišęs autobuso variklio gaubtas taip įkaisdavo, jog prilietus degindavo, salone tvyrojo benzino kvapas.

Gruzijoje, Kutaisyje po karo, panaudojant dalį išvežtos “Opel” sunkvežimių gamyklos Brandenburge įrangos, buvo paleista “ZiS” gamykla – dublerė “KAZ”. Čia nuo 1951 metų buvo gaminami savivarčiai KAZ-585B, cementovežiai KAZ-601 ir vilkikai KAZ-120T. Nors ir nedaug, šių iš esmės tik emblema nuo “tikrųjų zisų” besiskiriančių automobilių važinėjo ir Lietuvoje.

1956 metais gamykla ZiS-150 modernizavo – ėmė montuoti iš aliuminio pagamintą bloko galvutę. Variklio suspaudimo laipsnis padidėjo iki 6,2, o galia – iki 96 AG. Kartu konstruktoriai sustiprino rėmą, modernizavo pakabą, išmetimo sistemą. 1957 metais “kosmetiškai padailintas” ZiS-150 tapo ZiL-164, kuris oficialiai gamintas iki 1963 metų. O neoficialiai tokius sunkvežimius užsakovų iš arabų šalių prašymu ZiL gamino dar ir 1969 metais…

ZiS-150 jau pirmaisiais gamybos metais buvo pradėtas eksportuoti. Aišku, ne į Vakarų Europą, o į “socialistinę stovyklą” bei į Rytus – Iraną, Afganistaną, Siriją, Indiją, Afrikos šalis. Dar ir šiandien ten keliuose galima sutikti šeštą dešimtį bebaigiančius “zisus”. O Kinijoje ir Rumunijoje nuo sunkvežimių ZiS-150 licenzijinės gamybos prasidėjo šių šalių automobilių pramonės kūrimas.

Iš viso per 11 gamybos metų pagaminti 771883 “zacharai”.