Liucijus

Pradžia » Straipsniai » Rankraščiai » Speciali technika » Gaisrinė 4x4 (LT)

Gaisrinė 4x4 (LT)

El. paštas Spausdinti PDF

GAISRINĖ, ,,VIZGINANTI UODEGA”

Liucijus Suslavičius

 Lazda turi du galus – ši patarlė gali būti pritaikoma daugelyje situacijų. Štai kad ir garsusis Štutgartas - ,,mersedesų” gimtinė. Švabai taip myli savo sostinę, kad ją saugoti nuo pernelyg intensyvaus eismo, įrengdami pravažiavimą sunkinančias ir greitį mažinančias inžinierines priemones, kitaip sakant, sukūrė visą sistemą ,,nuslopinto” ir riboto eismo zonų. Viskas lyg ir neblogai, bet štai antrasis lazdos galas – nelaimės ar gaisro atveju priešgaisrinės tarnybos automobiliai sunkiai privažiuoja prie kai kuriuose kvartaluose esančių pastatų. Ypač sunku manevruoti automobiliams su kopėčiomis – juk tokių automobilių ilgis siekia 10 ir daugiau metrų. Susiaurintas sankryžas jie įveikia ,,iš kelių kartų”, t.y. manevruodami pirmyn – atgal. Kita problema – kaip įvažiuoti į senamiesčio kiemus pro žemas vartų arkas. Tik nepaprastas vairuotojų meistriškumas ir savojo automobilio gabaritų jutimas padeda gaisrininkams vis tik pasiekti tikslą. Tačiau tai ne išeitis – nusprendė Štutgarto priešgaisrinės tarnybos specialistai ir parengė techninius reikalavimus specialiam didelio manevringumo priešgaisriniam automobiliui su visais vairuojamais ratais. Svarbiausia sąlyga buvo sumontuoti ne pastoviai, o tik reikalui esant įjungiamą galinių ratų vairavimą, kuris, be to, turėjo būti visai nepriklausomas nuo priekinių ratų valdymo. Kartu tai neturėjo būti kažkokia unikali konstrukcija, kuriai sugedus, atsarginių dalių reikėtų laukti keletą mėnesių. Ši techninė užduotis buvo pateikta Ulme veikiančiam koncerno IVECO specialiųjų automobilių padaliniui ,,IVECO Brandschutztechnik”– buvusiai ,,Magirus” firmai, savo pirmuosius gaisrinius automobilius pagaminusiai daugiau kaip prieš šimtą metų. Čia jau eilę metų gaminami specialūs priešgaisriniai automobiliai su teleskopinėmis kopėčiomis ir gelbėjimo krepšiu jų gale, turintys toli priekin pastumtą ir pažemintą vairuotojo kabiną. Jų aukštis transportinėje padėtyje – mažiau nei 3 metrai! Tokios kopėčios sugeba pralįsti pro žemas senovinių pastatų vartų arkas, bet jų važiuoklė tradicinė – tik su priekiniais vairuojamais ratais.

Ši važiuoklė tapo originalaus IVECO Magirus FF 150 E 27 DLK 23/12 nB CC pagrindu. Konstruktorių grupė, vadovaujama Johanneso Ruckerbauerio, per tris mėnesius sukūrė originalią galinių ratų vairavimo sistemą, atitinkančią užsakovų pageidavimus. Vietoje standartinio varančiojo tilto automobilio gale teko sumontuoti modifikuotą priekinį varantįjį tiltą su vairo mechanizmu. Dabar galiniai ratai gali pasisukti nuo automobilio išilginės ašies po 30 laipsnių į kiekvieną pusę. Minimalus gana didelio (bazė-4282 mm, matmenys 10000x2373x2950 mm) automobilio posūkio spindulys – tik 7,0 metro. Tiesa, kopėčių priekinis galas ,,brėžia” kiek didesnį – 8,0 metro lanką. Taip kad dabar daugelis senų siaurų gatvelių sankryžų tapo įveikiamos be papildomo manevravimo. Bet svarbiausia tai, kad automobilis vaizdžiai tariant, gali,,vizginti uodega” t.y., jo galinė dalis gali sukinėtis taip, kaip ir kiek reikia, o ne kartoti priekinių ratų pasukimą.

Galinius ratus valdo T-formos pasukama svirtis, sumontuota dešiniau vairuotojo sėdynės už automatinės pavarų dėžės valdymo svirties. Ji turi raktu rakinamą blokavimo mechanizmą. Kai prireikia galinių ratų vairavimo, vairuotojas atrakina blokatorių ir nuspaudžia specialų jungiklį, kuris įjungia valdymo sistemą kontroliuojantį kompiuterį. Dabar vairuotojas gali dešine ranka sukinėti ratus valdančią svirtį, ir galinių ratų vairavimo hidrocilindras klusniai atkartoja rankos judesį. Privalumas tas, kad skirtingai nuo daugelio kitų galinių ratų vairavimo sistemų, ratus maksimaliu 30 laipsnių kampu galima pasukti jau stovint vietoje. Jie gali būti pasukti ta pačia, kaip ir priekiniai ratai, arba priešinga kryptimi, priklausomai nuo to, ar reikia pavažiuoti šonan, ar pasukti, ar ,,užmesti galą”. Kompiuteris seka, kad įjungus galinių ratų valdymą, automobilio greitis neviršytų 10 km/h. Tamsiu paros laiku įsižiebia galinių ratų nišas iš vidaus apšviečiantys žibintai, ir vairuotojas atbulinio vaizdo veidrodėliuose mato, kur rieda ratai. Kai vairuotojas vėl pastato ratus tiesiai ir blokuoja vairavimo mechanizmą, valdymo svirties, ratų, hidrosistemos jėgos cilindro bei mechaninio ratų pasukimo blokatoriaus padėtį sekantis kompiuteris išjungia greičio ribotuvą, signalizuodamas apie tai žalia lempute prietaisų skydelyje. Beje, tam atvejui, jei valdymo sistema sugestų, yra sumontuotas avarinio ratų pasukimo į neutralią padėtį ir jų mechaninio užfiksavimo mechanizmas. Tai leidžia automobilį parvairuoti į garažą, net jei sulūžtų hidraulika ar sudegtų valdymo kompiuteris.

Be Štutgarto, kur eksploatuojami trys ,,IVECO Magirus FF 150 E 27 DLK 23/12 nB CC” modelio automobiliai kopėčios, juo užsakė taip pat Eseno ir kelių kitų Vokietijos miestų priešgaisrinės tarnybos.

 

Nuotraukose:

1.Priešgaisrinis automobilis su maksimaliai pasuktais ratais.

2.Galinių ratų vairavimo svirtis(nuotraukoje apačioje) - greta pavarų perjungimo mechanizmo.