Liucijus

Pradžia » Straipsniai » Rankraščiai » Aviacija » Pirmasis raketinis lėktuvas (lt)

Pirmasis raketinis lėktuvas (lt)

El. paštas Spausdinti PDF

Pirmasis raketinis lėktuvas arba pramiegota „žvaigždžių valanda"

Liucijus Suslavičius

Aviacijos istorikai 1939 metų birželio 20 dieną laiko viena svarbiausių datų šiuolaikinės aviacijos istorijoje. Tą dieną į orą pakilo pirmasis istorijoje raketinio variklio varomas lėktuvas – „He 176". Jis yra visų tų šiandien oro erdvėje virš mūsų planetos su kauksmu skriejančių didelių ir mažų, karinių ir civilinių lėktuvų tikrasis pirmtakas.

Su dar negirdėtu triukšmu nedidukas sidabru blizgantis lėktuvas įsibėgėjo Pėnemiundės tyrimų centro pakilimo taku ir po minutės dingo pilkšvame ankstyvo ryto danguje. Lakūnui-bandytojui Erichui Warsitzui staigus pakilimas į 2000 metrų aukštį užgniaužė kvapą, jis negalėjo ištarti nė žodžio į mikrofoną, kol, 600 km/h greičiu apsukęs ratą, jis vėl nenutupdė lėktuvo aerodrome....Nedidelis pirmąjį vokiško raketinio lėktuvo „He 176"skrydį stebėjęs specialistų ir aerodromo darbuotojų būrelis džiūgavo, bet kartu visi jautėsi nejaukiai ir kiek pasimetę – juk šio pirmojo istorinio skrydžio nematė lėktuvo konstruktorius Ernstas Erichas Heinkelis, dar vakar asmeniškai paskyręs starto laiką ir griežtai uždraudęs kam nors apie tai prasižioti. O dabar jo nebuvo aerodrome...Sunerimusių bendradarbių skambutis konstruktoriui į namus visus nuramino – Heinkelis pats pakėlė ragelį, paklausė kas atsitiko, kad jį taip anksti žadina, o po to prapliupo keiktis. Juk jis paprasčiausiai kaip koks studentas egzaminą pramiegojo vieną svarbiausių savo gyvenimo įvykių!

Tiesa, unikalus lėktuvas ne specialistui didelio įspūdžio, ypač stovėdamas ant pakilimo tako, nedarė. Jis buvo nedidelis: sparnų ilgis – 5 metrai, liemens ilgis- 5,2 metro, piloto kabinos viršus virš žemės buvo teiškilęs 1,44 metro, tuščias šis lėktuvėlis svėrė kaip sklandytuvas - vos 780 kilogramų. Jo raketinis variklis „maitinosi" vandenilio peroksido ir specialių raketinių degalų mišiniu. Nacių „ekspertai" iš Aviacijos ministerijo, pakviesti stebėti kitų skrydžių, taip pat nesuprato, ką gi čia tokio ypatingo sukūrė senas ir patyręs aviakonstruktorius, kurio bombonešiai „He 111"tuo metu sudarė svarbiausiąją Luftvafės smogiamąją jėgą. Jie tik gūžčiojo pečiais, klausdami vienas kito:" O kur šitai galima panaudoti?". Jie, kaip ir absoliuti dauguma, net negalėjo įsivaizduoti, kad praeis 60 metų, ir reaktyviniai lėktuvai bus „oro karaliai". Juk netrukus tas pat jaunas lakūnas E. Warsitzas išbandė ore reaktyvinės turbinos varomą eksperimentinį E.Heinkelio lėktuvą. Čia būtina prisiminti dar vieną vokietį – Hansą-Joachimą Pabstą fon Ohainą. Dar ketvirtojo dešimtmečio viduryje Giotingeno universiteto profesoriai pastebėjo kupiną originalių idėjų diplomantą, kurį jie rekomendavo patyrusiam aviakonstruktoriui. Susipažinę, jiedu tapo ne tik bendradarbiais, bet ir draugais, nors jų amžius gerokai skyrėsi. 1937 metais rugsėjo mėnesį Pėnemiundės tyrimų centre užkaukė pirmasis fon Ohaino sukurtas naujo tipo variklis. E.Heinkelis savo atsiminimuose rašė: „Aš pirmą kartą išgirdau tą keistai kaukiantį ir švilpiantį, visą orą drebinantį triukšmą, kuris šiandien mums jau yra įprastas...". reikia pastebėti, kad fon Ohaino ir Heinkelio bendromis pastangomis sukurti reaktyviniai varikliai buvo pirmaisiais tikrai pakankamai patikimai veikiančiais tokio tipo varikliais, kuriuos jau buvo galima ne tik išbandyti stenduose, bet ir sumontuoti į lėktuvą, kuris pakilo į orą ir visai neblogai skrido. Bet jie nebuvo vieninteliai, atradę naują kryptį ir kūrę reaktyvinę techniką. Tarpukario periodas buvo kaip tik tuo laikotarpiu, kai įvairių šalių mokslininkai ir inžinieriai, eidami dažnai savais keliais, bandė rasti tą teisingiausią sprendimą, kuris įgalintį lėktuvus viršyti magiškąją 800 km/h ribą, kurią dar galėjo pasiekti stūmoklinių variklių ir propelerių varomi lėktuvai.

Anglijoje tuo užsiėmė Frankas Whittle, sukūręs pulsuojantį variklį, 1930 metais Italijoje inžinierius Džanis Kaproni pademonstravo artimą šiuolaikinėms konstrukcijoms dujų turbiną, TSRS reaktyviniais varikliais susidomėjo vėliau tapės pasaulinio garso konstruktoriumi inžinierius Liulka. Bet visgi vokiečiai savo žinomus ir nežinomus varžovus aplenkė beveik dviem metais. Italijoje „Caproni" firmoje sukurtas reaktyvinis lėktuvas pakilo į orą 1941 metų viduryje, kaip ir angliškas „Glostei E28/29", 1942 metais TSRS išbandė savo reaktyvinio naikintuvo prototipą, dar po pusmečio iš slapto aerodromo Mojave dykumoje išskrido amerikiečių reaktyvinis lėktuvas „Bell P-59". Kiekvienas šių daugiau ar mažiau vykusių reaktyvinių lėktuvų paneigia nacių propagandos teiginį, jog tokie lėktuvai – vokiečių genijaus kūrinys. Tiesiog atėjo toks laikas, kad įvairiose šalyse praktiškai tuo pat metu subrendo techniniai ir technologiniai sprendimai, įgalinę sukurti naujo tipo lėktuvus. Paprasčiausiai E.Heinkelis ir H.-J. fon Ohainas buvo, kaip sakoma, vienu žingsniu priekyje.

O tai, kad konstruktorius pramiegojo pirmąjį savo kūrinio skrydį, yra gražus tų laikų anekdotas, leidžiantis ir į genialius kūrėjus pažvelgti kaip į paprastus žmones, kuriems niekas nesvetima...