Švedijos "Gyvybės kelias" (LT)

Spausdinti

ŠVEDIJOS „GYVYBĖS KELIAS“

Liucijus Suslavičius 

Europoje didėjant įtampai ir vaizdžiai tariant, „pakvipus paraku“, 1939 metų birželio mėnesį Švedijos vyriausybė pasirašė kontraktą su JAV aviacijos firma „Seversky Aircraft“ dėl modernių naikintuvų šalies karinėms oro pajėgoms tiekimo. Pirmasis kontraktas apėmė tik 15 naikintuvų „Seversky EP-1“. Bet jau tų pat metų rugsėjo mėnesį kontrakto apimtis padidinta dar 60 naikintuvų, kurie Švedijos KOP gavo indeksą „J9“. Iš viso švedai tikėjosi įsigyti lygiai 100 „J9“, bet rugsėjo pirmąją prasidėjo karas. Po kelių mėnesių karo veiksmai persikėlė į Skandinaviją. Vokietija okupavo Daniją, įsiveržė į Norvegiją, o jos karinis jūrų laivynas 1940 metų balandžio 9 dieną užblokavo Skagerako sąsiaurį ir uždraudė juo plaukti net neutralių valstybių, kokia buvo Švedija, prekybiniams laivams. Šalis, visus savo uostus turinti Baltijos jūroje, tą dieną buvo atkirsta nuo pasaulinių prekybos kelių. Tuo tarpu laivai su į juos pakrautais lėktuvais jau artėjo prie Europos krantų. Vilties, kad vokiečiai padarys išimtį ir leis jiems įplaukti į Baltijos jūrą, buvo nedaug, antra vertus, laivų kapitonai nenorėjo rizikuoti ir įplaukti į karo veiksmų zoną. Vienintelė galima išeitis – atsivežti lėktuvus per tada irgi neutralios Suomijos teritoriją, nes suomiai dar tebeturėjo „rakto skylutę“ į pasaulį – „Žiemos karo“ su TSRS metu sugriautą, bet likusį Suomijos kontrolėje nedidelį Liinahamari uostą pačioje šalies šiaurėje Petsamo srityje, kairiajame Petsamo (dabar - Pečengos) įlankos krante. Iš Liinahamari siauras žvyrkelis per Nasykka, Ivalo, Sodankyla vedė iki Rovaniemi, o iš čia jau galima buvo geležinkeliu arba asfaltuotu automobilių keliu pasiekti Švedijos miestą Haparanda, praktiškai esantį ant abiejų valstybių sienos. Nuo jo į Švedijos gilumą ėjo geležinkelis, automobilių keliai.

Švedijos vyriausybė kreipėsi į Švedijos sunkvežimių vairuotojų sąjungą su pasiūlymu imtis atsakingos užduoties – pristatyti svarbius šaliai krovinius iš Petsamo į Haparandą. Kai organizacija ryžosi priimti šį iššūkį, nebebuvo laiko delsti – Liinahamari reide jau nuleido inkarą pirmasis lėktuvais krautas garlaivis – „Matilda Torden“. Per dvi dienas pavyko suformuoti sunkvežimių kolonas, kurios iš Švedijos pajudėjo Šiaurės Ledinuotojo vandenyno link. Kartu į Suomiją išvyko du už krovinio priėmimą ir jo pristatymo organizavimą atsakingi vyrai – karo aviacijos inžinierius Nilsas Tjerneldas iš Centrinių aviacijos dirbtuvių Malmėje ir verslininkas, transporto firmos savininkas iš Gavle miesto C.A.Erikssonas. Pirmasis turėjo vadovauti lėktuvų pakrovimui ir pristatymui iki Rovaniemi, antrasis tapo Švedijos vairuotojų techninės bazės tame pat Rovaniemi vadovu ir privalėjo organizuoti sunkvežimių techninį aptarnavimą, remontą, rūpintis vairuotojų poilsiu bei maitinimu. Kodėl valstybė kreipėsi į profsąjungą ir verslininkus, užuot pati organizavusi strateginių krovinių gabenimą? Nustebsite, bet Švedijos vyriausybė ir armija paprasčiausiai neturėjo sunkvežimių, galinčių gabenti didžiulius konteinerius su lėktuvais. Šalis su niekuo nekariavo, tad prievarta mobilizuoti reikiamą transportą nebuvo pagrindo, liko tik apeliuoti į vežėjų patriotizmą, aišku, paremiant jų gerus norus atitinkamu atlygiu už sunkų ir kaip netrukus paaiškėjo, pavojingą darbą.

Pirmieji švedų sunkvežimiai pasiekė Liinahamari 1940 metų gegužės 26 dieną. Vairuotojams teko nusivilti – laivas su jiems skirtu kroviniu tebestovėjo reide, nes uoste tebuvo dvi laikinos prieplaukos, o suomiai pirmenybę išsikrauti teikė jiems krovinius atplukdžiusiems laivams. Pirmas naktis vairuotojai miegojo sunkvežimių kabinose arba kėbuluose, pasikloję brezentinius tentus ir jais gi apsikloję. Vėliau N.Tjerneldas pasirūpino palapinėmis, lauko virtuvėmis, ir nakvynės tapo ne tokis varginančios.

Lėktuvams parvežti pasirinkti dviejų tipų sunkvežimiai – konteinerius su lėktuvo liemeniu, nuimtais sparnais ir uodega, bet sumontuotu varikliu vežė triašiai „Scania“, „Volvo“ ir „Chevrolet“ markių 5 – 7 tonų sunkvežimiai, o jų propelerius, po tris supakuotus specialiuose trikampio formos rėmuose, krovė į mažesnius dviašius švediškus ir amerikiečių gamybos sunkvežimius. Su jais didesnės problemos nebuvo, tik reikėjo atsiminti, kad sunkvežimio su kroviniu svorio centras buvo aukštai. O štai triašių vairuotojams, kai uoste ant platformos kranas nuleido 4,7 tonos veriantį didelių matmenų (7,75x3,65x2,7 m) konteinerį, pasidarė nelabai smagu. Važiuoti siauru vietomis tik 6 metrų pločio keliu tarp miškų, kai iš priekio vis rieda suomių sunkvežimiai su eksportui skirtomis prekėmis ar rastais, buvo tikrai pavojinga. Vis tik po savaitės pirmoji švedų sunkvežimių kolona, kurios priekyje atviru „pontiaku“ važiavo N. Tjerneldas, pajudėjo iš Liinahamari. Iki Rovaniemi jie turėjo įveikti 531 kilometrą kelio, kurį statyti pradėta dar 1916 metais, kai automobilių šiame regione praktiškai nebuvo. Suomija, kuri vadino jį „Šiaurės Ledjūrio“ keliu, užbaigė statybą tik 1931 metais ir daugiausia naudojo paštui gabenti, nors jau tada būta mėginimų panaudoti jį automobilių turizmui. Beje, paskutinis kapitalinis tiltas šioje trasoje buvo užbaigtas 1939 metais prieš pat prasidedant „žiemos karui“. Jo metu besitraukiantys suomiai susprogdino keletą tiltų, panašiai karo veiksmams pasibaigus pasielgė rusai, kurie tada pasitraukė iš Petsamo srities. Bet 1940 metų balandžio 13 dieną Suomijos armijos inžinieriniai daliniai pradėjo tiltų atstatymą. Jie dirbo taip sparčiai, kad vasaros pradžioje keliu jau galėjo važiuoti konteineriais krauti švedų sunkvežimiai. Kolonos su konteineriais judėjo lėtai – vidutiniu 20 km/h greičiu. Ir ne tik sudėtingos kelio sąlygos buvo to priežastimi. Sunkiai krauti triašiai švediški sunkvežimiai su 65 – 75 AG galios 6 cilindrų dyzeliais ir techniškai negalėjo greitai važiuoti, o kiek galingesni amerikietiški sunkvežimiai su 85 – 90 AG karbiuratoriniais varikliais turėjo laikytis bendro kolonos greičio, kaip ir patys naujausi „Volvo LV290“ su 120 AG dyzeliu. Taip kad pirmasis reisas iki Haparanda truko net 72 valandas. Įkainiai, kuriuos Švedijos vyriausybė nustatė už strateginių krovinių gabenimą, buvo tokie: 4 kronos už 10 kilometrų sunkvežimio iki 4 tonų vairuotojui ir 4,75 kronos už tą patį atstumą, nuvažiuotą didesnio tonažo sunkvežimiu. Taip kad maksimalus atlygis už tas 72 valandas buvo 323 kronos.

Švedijos užsienio prekybos vadovai, karui prasidėjus, vedė derybas dėl specialaus plieno ir įvairių guolių, kuriuos gamino šalies firmos, tiekimo Didžiajai Britanijai, tikėdamiesi iš ten gauti Švedijai reikalingų prekių. Tad, kai visi užsakyti lėktuvai pasiekė užsakovus Švedijoje, sunkvežimių eismas trasoje Liinahamari – Haparanda nenutrūko. Tiesa, netrukus vyriausybei pasirodė, kad eksportas ir importas valstybei neapsimoka, tad tuo užsiėmė privačios firmos. Per visą „Šiaurės Ledjūrio“ kelio funkcionavimo laiką juo į Švediją automobiliais pristatyta 120 tūkstančių tonų krovinių. Švedijos firmos importavo stakles, įvairius įrengimus, naftos produktus, elektrotechninius gaminius, kai kurias maisto prekes. Tačiau pirmaisiais mėnesiais egzistavusios griežtos beveik kariškos tvarkos nebeliko, vežėjai varžėsi dėl krovinio, kurio kartais tekdavo laukti ne vieną dieną. O kai laivas prisišvartuodavo, neretai paaiškėdavo, jog suomiai nepasirūpino atvežti automobiliams degalų, ir reisas į Švediją vėl atidedamas...1940 metų viduryje vienos tonos krovinio pervežimas tarp Liinahamari ir Rovaniemi ir atgal kainavo 55,65 kronos. O jei krovinių ar degalų nebuvo, už kiekvienas pradėtas 12 valandų prastovos sunkvežimio ekipažui mokėdavo 25 kronas. Sulaukę krovinio, vairuotojai skubėdavo pristatyti į paskyrimo vietą. „Šiaurės Ledjūrio“ kelyje nuolatos vykdavo sunkvežimių lenktynės. Vairuotojai, įsibėgėję nuokalnėje, lenkdavo priekyje važiuojantį be jokio įspėjamojo signalo 70-80 km/h greičiu. Rezultatas – nuplėšti kėbulų bortai, sumaigyti sparnai, net nustumti į mišką lėčiau važiuojantys ar mažesni sunkvežimiai. O kaltininkas net nesustodavo...Kita dažna priežastis – ilgo kelio išvarginti švedų vairuotojai prarasdavo budrumą ir automatiškai išvairuodavo į kairę kelio pusę – neužmirškite, iki pat 1967 metų Švedijoje buvo važinėjama kaire kelio puse. O kairėje iš priekio atlekia teisingai važiuojantis suomis...Kadangi antagonizmas tarp vairuotojų vis didėjo, suomių transporto firmos pasamdė 12 policininkų, kurie bazavosi Ivalo mieste ir iš čia abiem kryptimis patruliavo kelią, be to, Suomijos vairuotojų profsąjunga paskyrė 6 savo atstovus teisingam krovinių paskirstymui ir eismo trasoje tvarkai kontroliuoti. Kadangi sunkvežimiai vis rečiau važiuodavo didelėmis kolonomis, atkampesnėse vietose atsirado net pakelės plėšikų, kurie užpuldavo pavienius sunkvežimius su importinėmis prekėmis. Populiariausia tokių užpuolimų vieta buvo vairuotojų tarpe liūdnai pagarsėjęs pakilimas į Magneto kalną, kur pakrauti sunkvežimiai riedėdavo vėžlio greičiu. Rūsčią 1940/41 metų žiemą daug avarijų įvyko dėl slidaus ir vingiuoto kelio, nors sunkvežimių ratus vairuotojai aprišdavo grandinėmis. Nemažai automobilių nuolatos stovėjo remonte – 1941 metų sausio mėnesį trasoje dirbo 110 sunkvežimių iš Švedijos, o net 55 laukė remonto Rovaniemi bazėje. Vairuotojai laiškuose namo skundėsi, kad remonto, kuris trunka pusdienį, jiems reikia laukti savaitę ar net dvi. Pervežimai „Šiaurės Ledjūrio“ keliu staiga nutrūko po 1941 metų birželio 14 dienos, kai Suomijoje išsidėstę vokiečių daliniai, iki tol taip pat epizodiškai naudoję kelią pastiprinimams į okupuotą Norvegijos Kirkeneso sritį permesti, ruošdamiesi TSRS puolimui, pradėjo masiškai judėti į Suomijos šiaurę. Jie pareikalavo sustabdyti bet kokį civilinių automobilių eismą nuo Rovaniemi iki Petsamo. Suomija, kuri taip pat ruošėsi ginklu atsiimti nuo jos prieš metus atplėštas teritorijas, pakluso. Tada Didžiosios Britanijos laivynas pradėjo šio vienintelio dar laisvo Suomijos uosto jūrinę blokadą. Laivai nustojo plaukti į Liinahamari, o po poros savaičių, birželio 29 dieną vermachtas Petsamo rajone atakavo TSRS ir čia taip pat prasidėjo sausumos, oro ir jūrų mūšiai, kurie baigėsi tik 1944 metų spalio pabaigoje. Nuo tada Petsamo sritis priklauso Rusijai ir vadinasi Pečenga.

O apie šimtus vairuotojų, prieš daugelį metų čia gabenusius krovinius Švedijai, primena kuklus paminklas – penki pilko granito stulpai - 1993 metais pastatytas netoli Saariselka vietovės prie pavojingojo pakilimo į Magneto kalną... 

Nuotraukos – iš Eriko Bjorklundo knygos „Petsamotraffiken i bild“