Liucijus

Pradžia » Straipsniai » Rankraščiai » Egzotika » Sunkvežimių tiuningas rusiškai (LT)

Sunkvežimių tiuningas rusiškai (LT)

El. paštas Spausdinti PDF

SUNKVEŽIMIO TIUNINGAS RUSIŠKAI ARBA "SUPERZIL"

Iš serijinio sukurti išskirtinį automobilį – tokia yra automobilių tiuningo esmė. Tačiau jo formos gali būti labai įvairios, ir viena jų – tai automobilio pritaikymas tikslui, kuriam jis konstruktorių visai nebuvo skirtas. Tiuningas daromas ne vien tik lengviesiems automobiliams, kaip mano daugelis. Pasaulio keliais rieda tikrai daug perdarytų sunkvežimių bei autobusų, ir būtent jų tiuningas dažniausiai susijęs su savininko noru padaryti pinigus jam uždirbantį automobilį kuo patogesnį vairuoti bei gabenti krovinį. Grožio ir greičio klausimai, tokie svarbūs lengvųjų automobilių tiuningą užsakantiems vairuotojams, komercinių automobilių atveju dažniausiai tampa antraeiliais. Bet ne visada! Tai akivaizdžiai rodo Rusijoje leidžiamo "Avtoreviu", kuris tradiciškai skiria nemažai vietos šios šalies keliais važinėjantiems sunkvežimiams, žurnalistų reguliariai publikuojama medžiaga. Kaip matyti iš jos, Rusijoje tikrai netrūksta gerų meistrų, sugebančių vos ne kieme paversti senus tarybinius sunkvežimius į įspūdingai atrodančius nepakartojamus "trakus".

Pažvelkime į šį sodria mėlyna spalva nudažytą triašį "zilą", kurio savininkas ir kūrėjas – vairuotojas Aleksandras Katuninas iš Rostovo srities. Jis vadina sunkvežimį "superzilu", net neminėdamas jo gamyklinio indekso. Ir tam yra pagrindas, kadangi iš pirmykštės mašinos – 1982 metais nuo Lichačiovo vardo gamyklos konvejerio nuriedėjusio ZIL-133G – liko ne tiek jau ir daug. Konstruktorių sukurtas gabenti 8 tonoms krovinio, po perdirbimo "superzilas", jei reikia, veža beveik pusantro karto daugiau. Be to, neilgiems reisams skirtas automobilis virto tikru tolimųjų pervežimų sunkvežimiu, galinčiu be sustojimo nuvažiuoti tūkstančius kilometrų.

1991 metais įsigijęs gerokai "nugyventą" triašį, A.Katuninas iš karto užsiėmė rimta jo modernizacija. Tvirtas "zilo" rėmas bei tiltai su pakaba didesnių pakeitimų nereikalavo, teko pakeisti tik standartinius ratų diskus į patogesnius tolimose kelionėse išardomus "Trilex" tipo. Variklį buvo nuspręsta panaudoti dyzelinį. Pradžioje tai buvo V-6 tipo JaMZ markės dyzelis, pastaruoju metu po variklio gaubtu ūžia 210 AG "aštuoniukė" KamAZ, anksčiau tarnavusi gaisriniame ZIL-133Gja. Ji panaudota kartu su "kamazine" pavarų dėže. Kad dyzelis patikimai dirbtų šaltos rusiškos žiemos metu, į du nuo betonmaišės "pasiskolintus" cilindrinius degalų bakus po 450 litrų kiekvienas atvesti iš maitinimo sistemos gražinamo perteklinio dyzelino vamzdeliai. Bet čia buvo sugudrauta – vamzdeliai ne iš karto nuvesti į degalų bakus – pradžioje iš variklio perteklinis dyzelinas prateka per aušinimo sistemos išsiplėtimo bakelį čia specialiai įmontuotu gyvatuku, tad toliau jis teka įšilęs iki kokių 90 laipsnių ir atitinkamai pašildo bakus, neleisdamas šaltu metų laiku dyzeline susidaryti parafinams.

Na, o po to atėjo eilė kabinai. Būdamas vairuotojas, A. Katuninas gerai žinojo "zilo" kabinos trūkumus – nepakankamą apžvelgiamumą iš vairuotojo vietos, ypač kai priekyje ilgas dyzelinės modifikacijos gaubtas (dėl kurių dyzelinius "zilus" praminė "krokodilais"), variklio triukšmą ir vietos stoką. Juos būtinai reikėjo pašalinti. Iš karto buvo nuspręsta variklio gaubtą, priekinius sparnus, kabinos dureles bei priekinį stiklą palikti tokius, kokie yra, kad ateityje neturėti problemų su atsarginėmis dalimis. Kad padidinti kabinos tūrį, auksarankiai meistrai paėmė nurašytos gaisrinio "zilo" prailgintos dvieilės kabinos grindis ir galinę sienutę, angas antros eilės durelėms užtaisė namuose savadarbio štampo pagalba pasigamintomis iš skardos lapų plokštėmis, o originalų stogą pakeitė vėlgi nurašyto autobuso PAZ-672 stogo galine dalimi su dviem lenktais šlaitų stiklais. Kad kabina būtų tvirta, jos viduje sumontavo iš stačiakampio skerspjūvio vamzdžių suvirintą saugos karkasą. Iš vidaus kabiną apšiltino, sumontavo dvi patogias "Mercedes_Benz" sunkvežimiuose naudojamas sėdynes ir vairą, KamAZ prietaisų skydelį, taip pat autonominį "Webasto" šildytuvą, už sėdynių įrengė du gultus (dydis 1950X600 mm), po jais – dar ir bagažo bei įrankių dėžes, o virš priekinio stiklo patalpino magnetolą, televizoriuką bei užrakinamą dėtuvę dokumentams. Pailgėjusią ir pasunkėjusią kabiną prie rėmo savininkas pritvirtino ant vibraciją slopinančių atramų, kartu dar ir pakėlęs aukštyn gerus 10 centimetrų ir taip pagerinęs apžvelgiamumą. Kad kabinoje kuo mažiau girdėtųsi variklio ūžesys, storu garso izoliacijos sluoksniu buvo padengtos grindys ir priekinė kabinos sienutė, o oro filtras iš variklio skyriaus perkeltas po kabina, už jos iškeliant oro priėmimo vamzdį. Išmetimo vamzdis taip pat už kabinos, išvestas vertikaliai. Bet ne todėl, kad būtų mėgdžiojami amerikietiški sunkvežimiai, o tam, kad stovint naktį aikštelėje, iš variklio išmetamos dujos nesiskverbtų į kabiną, taip pat nenuodytų šalia miegančių kitų sunkvežimių vairuotojų. Net metalinis kėbulas su sintetiniu, priderintu prie "superzilo" spalvos tentu jau ne originalus – jis panaudotas nuo sunkvežimio MAZ, atitinkamai sustiprinus (juk MAZ veža tik 8 tonas...).

Nuotraukos – A.Katunino