Liucijus

Pradžia » Straipsniai » Rankraščiai » Istorija » Lake Bonneville (LT)

Lake Bonneville (LT)

El. paštas Spausdinti PDF

Lake Bonneville – greičio fanatų „meka"

Liucijus Suslavičius

Tradicine vieta, kur jau daug dešimtmečių siekiama didžiausio greičio ant žemės, yra speciali trasa praeinanti netoli Wendoverio mieste (JAV, Jutos valstija) esančio senai išdžiūvusio Bonneville ežero dugnu.Tai ypatingas ežeras – jo dugną dengia idealiai lygus kietas išdžiuvusios druskos sluoksnis, baltas ir blizgantis dykumos saulėje. Praktiškai ištisus metus, išskyrus lietaus sezoną, kai ežerą padengia plonas vandens sluoksnis šioje atokiau nuo didelių miestų ir transporto magistralių esančioje vietovėje tvieskia kaitri saulė, danguje – nė debesėlio. Ideali vieta siekti naujų rekordų! Pati trasa ežero pakrantėje eina niūrių, plikų, uolėtų kalnagūbrių fone. Jos ilgis – 14,5 kilometro, plotis – 12 kilometrų, matomumas, ribojamas Žemės išgaubtumo – 3 kilometrai.

Teigiama, jog Bonnevillio trasą greičio mėgėjai atrado dar prieš 90 metų. Pirmuoju čia užfiksuotu rekordu buvo motociklu išvystytas 96 km/h greitis, o jau 1914 metais lenktynininkas Teddis Tezlafas, važiuodamas rekordiniu automobiliu „Benz" pakartojo greičio ant žemės rekordą – 226,77 km/h.

Po Pirmojo pasaulinio karo Bonneville trasoje greičio entuziastai bandė savo rekordinius automobilius ir motociklus, su permainingais rezultatais siekė naujų rekordų. Ilgą laiką jie naudojosi natūraliu lygiu druskos paviršiumi, tačiau automobilių svoriai augo, važiuodami jie ėmė palikti vėžes, ir 1933 metais trasa pirmą kartą buvo mechaniškai išlyginta ir sutankinta. Nuo tada tai daroma reguliariai.

Bonneville trasa tapo žinoma visame pasaulyje 1935 metais, kai britų rekordininkas Malkolmas Kempbelas, įsitikinę, jog senoji Daytona Beach trasa nebetinka greičio rekordams pasiekti, su savo rekordine „Mėlynąja paukšte" atvyko į Jutą ir jau pačiomis pirmomis dienomis pasiekė naują pasaulio greičio rekordą – 480 km/h.Taip prasidėjo trasos šlovės periodas, nes daugiau nei 30 pasaulio greičio rekordų buvo pasiekti būtent čia, tarp jų ir paskutinis „tikru automobiliu", t.y. tokiu, kurio ratus varo variklis, rekordas – 658,649 km/h, kurį rekordiniu „Goldenrod" 1965 metų lapkričio 12 dieną pasiekė Bobas Sammersas.

Tačiau Bonneville mato ne vien pasaulio rekordininkus ir jų ekipas. Trasa vilioja daugybę mėgėjų. 1948 metais buvo organizuota „Southern California Timing Association", jungianti neprofesionalius greičio rekordų siekėjus. Šios asociacijos tradicija tapo kiekvienų metų rugpjūčio mnesį Bonneville trasoje organizuoti masinį greičio šou. Tai būdinga tik JAV, kai į renginį atvyksta per 200 komandų (virš 1000 žmonių) su įvairiausių tipų galios ir dydžio savo darbo rekordiniais automobiliais ir motociklais. Tai gali būti serijinis lengvasis automobilis ar didžiulis triašis vilkikas su forsuotais varikliais, dregsteris su reaktyvinio naikintuvo varikliu ar unikalus motociklas su 8 „Yamaha" varikliais rėme – visiems jiems suteikiama galimybė parodyti, ką gali, nes šio renginio klasifikacija numato net 120 skirtingų rekordinių transporto priemonių kategorijų! „Rekordininkai" skirstomi pagal svorį, ratų skaičių, variklio tipą, matmenis, pavaros tipą, vairuotojo lytį ir dar kelis parametrus – tik rinkis!

Tarp atvykstančių į kasmetinę „Greičio savaitę" ant Bonneville dugno – dešimtys „senbuvių", kurie keliolika ar net keliasdešimt metų iš eilės atvyksta čia pasimėgauti greičiu. Tarp jų – ir įžymybės, kaip Artas Arfonsas, Kreigas Bridlavas, pasiekę čia pasaulio greičio rekordus, ir tik JAV žinomi lenktynininkai, tokie kaip M.Tompsonas, savo darbo rekordiniais automobiliais per 25 metus savo klasėje (automobiliai, varomi benzininiais varikliais, neribojant litražo) pasiekė virš 500 nacionalinių rekordų. Bonneville fanatai didžiuojasi ir tuo, kad kaip tik čia pirmą kartą buvo peržengta magiška 1000 km/h greičio riba (Gary Gabeličius 1970 m. su rekordiniu reaktyviniu „Blue Flamme" išvysto 1001,667 km/h).

Trasos istorijoje netrūksta nei tragiškų, nei komiškų istorijų. Per tuos metus keliolika žmonių žuvo, o štai Kreigas Bridlavas ...susidūrė su stulpu ir vos nepaskendo! Mat, daug metų atokiau nuo juoda atidirbusio tepalo linija pažymėtos rekordinės trasos ašies per ežerą buvo nutiesta telefono linija ant medinių stulpų. K.Bridlavas, skriedamas rekordiniu „Spirit of America", nesuvaldė savojo ekipažo, jį užnešė, ir nevaldoma „Amerikos dvasia" su nutrūkusiais stabdymo parašiutais nuskriejo link stulpų, kliudė vieną jų šonu, o po to smigo nosimi į šalia buvusią didelę druskos tirpalo balą. Laimei, lenktynininkui pavyko išsikrapštyti iš grimztančio bolido kabinos.

1960 metų spalio 16 dieną Donaldas Kempbelas, pasaulio rekordininko Malkolmo Kempbelo sūnus, bandė pasiekti naują pasaulio rekordą. „Mėlynajai paukštei" pasiekus 350 mylių per valandą greitį, jis pernelyg staigiai nuspaudė kuro padavimo pedalą, ir bolidą ėmė nešti šonan. Nesugebėjęs išlyginti trajektorijos vairu, D.Kempbelas atleido akseleratorių. Tai buvo klaida! „Mėlynoji paukštė" pasisuko skersa, pakilo į orą, apsivertė ir trenkėsi į žemę, „barstydama" ratus. Kai gelbėtojai iš laužo krūvos ištraukė Donaldą, jis nebuvo net sužeistas, tik pritrenktas...

Šiandien absoliučių greičio rekordų siekiama kitose, labiau tinkančiose išaugusiems greičiams trasose, pavyzdžiui, Nevados valstijos Black Rock dykumoje, bet XIX amžiaus pradžioje prancūzų karininko B.de Bonnevillio atrastas unikalus ežeras ir toliau lieka greičio fanatų „meka".