Liucijus

Pradžia » Straipsniai » Rankraščiai » Istorija » Lietuvos kariuomenės automobilių dalys (LT)

Lietuvos kariuomenės automobilių dalys (LT)

El. paštas Spausdinti PDF

LIETUVOS KARIUOMENĖS AUTOMOBILIŲ DALINIAI 1919-1940

1918 metais susikūrus nepriklausomai Lietuvos Respublikai, prasideda antrasis Lietuvos automobilizacijos etapas. Prasideda sunkiai, nes jauna valstybė turi kautis su nepriklausomybę likviduoti siekiančiais vidaus ir užsienio priešais. Automobiliais rūpinamasi tik tiek, kiek tai reikalinga šalį ginančios Lietuvos kariuomenės reikalams, tad ir pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos automobilininkais tampa kariškiai.

1919 metų sausio 30 dieną Krašto apsaugos ministerijos įsakymu Lietuvos kariuomenėje steigiama inžinerijos kuopa. Kaip ir į kitus jaunos kariuomenės dalinius, į ją pradeda rinktis buvę Rusijos armijos karininkai ir kareiviai bei lietuviai savanoriai. Tarp atvykusių karininkų – Sergejus Fanstilis, kuriam jo paties prašymu pavedama suformuoti automobilių būrį. Pradžioje jis teturėjo du pavaldinius – Rusijos kariuomenėje tarnavusį vairuotoju Juozą Janušauską bei vairuotoją mechaniką Juozą Gabrilavičių. Jokių automobilių nebuvo ir niekas inžinerijos kuopoje jų įsigijimu nesirūpino.

Matydamas, jog reikalai nejuda į priekį, būrio vadas kreipėsi į kariuomenės inžinerinio skyriaus viršininką inžinierių Sližį su pasiūlymu organizuoti atskirą automobilių kuopą. Gavęs atitinkamus įgaliojimus, S.Fanstilis pradėjo rinkti karininkus ir kareivius. Pirmaisiais būsimos autokuopos karininkais tapo atsiųsti iš Generalinio štabo karininkai Eidrigevičius, Rodavičius ir Meškys. Sužinoje apie autokuopos kūrimą, pas jos vadą ( leitenantas S.Fanstilis kuopos vadu paskirtas kovo 1 d.) ateidavo civiliai vairuotojai, kuriuos priimdavo kaip karius savanorius, taip pat į ją pervesdavo su technika bent kiek susipažinusius karius iš kitų kariuomenės dalinių. Tuo metu kuopa įsigyja pirmąjį automobilį – lengvąjį 4 vietų "Daimler" su sklendinį paskirstymo mechanizmą turinčiu varikliu, kartu gauna dvi naujas padangas ir dvi senas kameras joms...Tuo metu Lietuvoje dar buvo dislokuotos buvusios kaizerio armijos dalys. Jų karininkai ir kareiviai, laukdami evakuacijos į Vokietiją, mielai prekiavo ginklais ir kitu kariniu turtu. Vienas vokiečių vairuotojas pasiūlė S.Fanstiliui automobilį, šis suvedė vokietį su Tiekimo skyriaus karininkais, ir netrukus "daimleris" jau buvo remontuojamas autokuopoje...Kitus 5 lengvuosius automobilius S.Fanstilis su vokiečių kareivių pagalba parsivežė iš Kenigsbergo. Tai buvo "Adler", "Benz", "Hanza", dar vienas senas "Daimler" ir beveik visai naujas "Audi". Dar sunkiau buvo gauti padangų, tačiau lietuvių atsivežti pinigai darė savo – tie du vokiečių vairuotojai nuvažiavo į armijos sandėlius Elbinge ir gavo padangas! Netrukus automobiliai jau buvo Kaune ir pradėjo tarnybą prie štabo – vežioja karininkus į Vilnių, Gardiną, Suvalkus. Tuo pat metu gaunamas pirmasis "Wanderer" markės motociklas bei pirmasis sunkvežimis "NAG".

Balandžio 3 d. autokuopa oficialiai išskiriama iš inžinerijos bataliono sudėties ir įsikuria Donelaičio ir Maironio gatvių kampe esančiame pastate, o automobilių garažas įrengiamas kitoje gatvės pusėje buvusioje rusų cerkvėje. Tuo metu autokuopoje yra 8 karininkai, 14 laisvai samdomų vairuotojų-mechanikų, 4 raštininkai ir 105 eiliniai – vairuotojai ir jų padėjėjai. Geriau ima dirbti kariuomenės Tiekimo skyrus – iš vokiečių nuperkami ne tik seni sudėvėti automobiliai, bet kažkokiu būdu gaunama net 50 visai naujų motociklų NSU. Gegužės pabaigoje autokuopoje jau yra 15 lengvųjų, 13 krovininių bei 4 sanitariniai automobiliai. Gaunama technika remontuojama ir perduodama eksploatuoti. Automobiliai ir motociklai nuolat zuja po Kauną ir jo apylinkes, tačiau yra ir tolimesnių reisų. Nuo balandžio 7 d. iki lapkričio 1 dienos pagal kitų kariuomenės dalinių paraiškas atlikta 100 tolimų išvažiavimų į kitas Lietuvos vietas.

1919 metų rudenį prasideda technikos dalinių reorganizacija. Autokuopa lieka kaip buvusi, tik iš miesto centro iškeliama į Šančius, į buvusią Rusijos armijos pontonų bataliono teritoriją Drobės gatvėje, kur reikia viską pradėti iš naujo, nes pastatai apleisti ir išgrobstyti. Organizuojami dar trys automobiliniai padaliniai – Auto komanda, aptarnaujanti generalinį štabą, sanitarijos autotransporto būrys bei šarvuočių autobūrys. Gi Šančiuose verda darbas – tvarkomos remonto dirbtuvės, kurių viršininku spalio 22 d. paskiriamas kapitonas Vyšniauskas, organizuojama mokomoji šoferių komanda naujiems vairuotojams rengti. Jos pirmuoju viršininku spalio 20 d. paskiriamas leitenantas inžinierius Grinkevičius. Automobilininkai dalyvauja visose Lietuvos kariuomenės kovinėse operacijose, itin gerai vertinami autokuopos motociklininkai, užtikrinantys operatyvų pranešimų bei įsakymų perdavimą. Po Bermonto-Avalovo dalinių išstūmimo iš Lietuvos autobatalionas gavo apie 60 krovininių trofėjinių automobilių ("Komnick", "Albion" ir "Arbenz" markių) ir apie 20 lengvųjų, tačiau visiems reikalingas remontas. Dalis automobilių remontuojami vietoje, dalis siunčiama į Centrines armijos dirbtuves.

Reorganizacija tęsiasi, ir gruodžio 1 d. visos kariuomenės automobilių dalys sujungiamos į autobatalioną, kurio vadu paskiriamas S.Fanstilis. Nuo 1920 m. sausio 26 d. šiose pareigose jį pakeičia kapitonas Daugirdas, tačiau ir senasis vadas lieka tarnauti batalione. Beje, jis pasižymėjo 1920 m. vasario 21-23 dienomis, kai Panemunėje sukėlė maištą ten dislokuotų dalinių kareiviai. S.Fanstilis su šarvuotu automobiliu pervažiavo Panemunės tiltą ir dalyvavo išvaikant sukilėlius. Už ryžtingus veiksmus kritinėje situacijoje jis buvo apdovanotas Vyčio Kryžiumi.

Autobatalioną valdyti buvo nelengva ir dėl organizacinės jo struktūros – Šančiuose taip vadinamame autorajone prie bataliono štabo dislokuota transporto kuopa, autoremonto dirbtuvės ir mokomoji kuopa, o Auto susisiekimo komanda su lengvaisiais automobiliais, 2 karininkais ir 40 kareivių randasi prie Generalinio štabo Gedimino gatvėje, sanitarinio transporto būrys su 12 sanitarinių automobilių, 25 kareiviais ir 12 laisvai samdomų vairuotojų pasilieka prie Sanitarijos skyriaus miesto centre.

Po vasario įvykių susirūpinama autobataliono asmenine sudėtimi – juk keliolika bataliono karių buvo nuteisti už dalyvavimą sukilime, dar keliolika nubausta vado įsakymu. Reikėjo sustiprinti drausmę, nes vairuotojai jautėsi viršesni už kitus karius, neretai savavališkai pasiimdavo automobilius ir išvažiuodavo. Todėl visų pirma batalioną pradedama lietuvinti – karininkais vietoje dar carinėje armijoje tarnavusių ir, deja, ne visada Lietuvai lojalių karininkų paskiriami jauni Lietuvos karo mokyklos auklėtiniai, atvyksta daugiau savanorių lietuvių iš kaimų. Autobatalione organizuojama švietimo ir kultūros komisija, užsiimanti jaunų kareivių lavinimu, suburiamas saviveiklinis automobilininkų orkestras, išleidžiamas lietuviškas vadovėlis kariuomenės automobilių vairuotojams. Sugriežtinama išvykimo iš dalinio teritorijos tvarka, kiekvienas išvažiavimas automobiliu ar motociklu registruojamas. Rugpjūčio mėnesį autobatalionui pavedama nauja užduotis – suformuoti prie pėstininkų divizijų autobūrius. Rugpjūčio 25 d. jaunesnysis leitenantas Nasvytis suformuoja autobūrį (2 motociklai, 1 lengvasis, 1 sanitarinis ir 3 krovininiai automobiliai) prie III pėstininkų divizijos, pirmomis rugsėjo dienomis karo valdininkas Ignatavičius suformuoja autobūrį (8 motociklai, 1 lengvasis, 3 sanitariniai, 13 krovininių automobilių) prie II pėstininkų divizijos. Kiti du būriai prie I ir IV pėstininkų divizijų įsteigiami vėliau.

1920 metų rugsėjo 12 d. mokomoji kuopa išleidžia pirmąją vairuotojų laidą – 40 žmonių, kurie paskirstomi po dalinius. Netrukus autobatalionas gauna komandą persikelti į Vilnių, kur dislokuojamas šalia Bernardinų sodo. Kaune lieka autoremonto dirbtuvės (vadas – leitenantas S.Fanstilis) ir mokomoji kuopa (vadas – leitenantas Barzda-Bradauskas). Tačiau kovoms dėl Vilniaus pasibaigus nesėkmingai, batalionas grįžta į Kauną ir įsikuria senoje vietoje.

1920 metų pabaigoje autobatalionas, kuriame tarnauja 15 karininkų ir arti 400 kareivių, turi 150 automobilių ir motociklų. Organizaciniai jis susideda iš štabo kuopos, autotransporto kuopos su 4 autobūriais, auto susisiekimo komandos ir sanitarijos auto transporto. Nepriklausomybės kovoms pasibaigus, prasideda taikos meto gyvenimas. 1921-23 m.m. batalionas tvarko savo pastatus, remontuoja kareivines ir karininkų butus, mokomoji kuopa persikelia į atskiras patalpas šalia Juozapavičiaus prospekto. Eilinės reorganizacijos metu sanitarinis autotransportas vėl perduodamas kariuomenės Sanitarijos skyriaus žinion ir pervedamas į Laisvės alėją Nr. 12, vadu paskiriamas leitenantas Pupkys –Puikūnas.

Nuo 1924 m. vasario 9 d. autobatalionui ima vadovauti majoras Joniūnas. Pradedama rūpintis automobilininkų kadrų tobulinimusi. Iki kapitono išsitarnavęs Barzda – Bradauskas siunčiamas mokytis į Prancūzijos armijos aukštąją automobilių mokyklą, dar 4 karininkai išsiunčiami į Aukštuosius karo technikos kursus. Bet...1926 m. sausio 1.d. autobatalionas išformuojamas – Lietuvos armijos karinė vadovybė nusprendė, jog bus tikslinga visus techninius kariuomenės dalinius sujungti į Technikos pulką. Sumažintos sudėties autobatalionas įjungiamas į šį pulką kaip autokuopa, panaikinama jo mokomoji kuopa, o vairuotojų rengimas pavedamas kariuomenės mokomajam batalionui. Dalis karininkų -automobilininkų išeina į atsargą, kiti pervedami tarnauti kitur.

Tačiau tokia padėtis trunka tik kiek ilgiau nei pusantrų metų, nes vėl gaunamas naujas įsakymas, Technikos pulkas išformuojamas, jo autokuopa, kuriai vadovavo majoras Aužbikavičius, vėl atskiriama. Kaip savarankiškas dalinys ji pradeda veikti nuo 1927 metų rugsėjo 15 dienos. Prie jos vėl steigiami automobilių valdymo kursai karininkams ir mokomasis būrys kareiviams. Karininkams mokymas trukdavo 3 mėnesius, kiekvienoje laidoje buvo nuo 20 iki 30 žmonių, mokomąjį būrį baigė 6 laidos po 40-60 kareivių. Beje, autokuopai buvo pavestas ir ...kariuomenės virėjų rengimas. Autokuopos virtuvėje jie mokydavosi 2-3 savaites.

1928 metų gegužės 2 d. Įsakymu kariuomenei Nr.39 įvedami kariuomenės automobilių valstybinio numerio ženklai:automobiliai priekyje ženklinami trikampės formos lentele, kurioje įrašomas automobilio inventorinis numeris, gale tvirtinama elipsės formos lentelė, kurioje rašomos raidės K.A.M. ir automobilio numeris. Ant motociklo priekinio sparno tvirtinama lenkta keturkampė lentelė, gale – stačiakampė lentelė. Lentelėse rašoma K.A.M. ir motociklo numeris. Tuo pačiu įsakymu nustatyta ir numerio skaičių priskyrimo tvarka pagal automobilių ir motociklų paskirtį. 1930 metų pabaigoje autokuopa sulaukia eilinio įsakymo – nuo 1931 m. sausio 1 d. ji performuojama į Autorinktinę, vadu skiriamas majoras Aužbikavičius.

Tuo metu Lietuvos kariuomenės automobilių parkas buvo nepaprastai įvairus – keliasdešimt automobilių markių. Automobiliai, dažniausia pagaminti Pirmojo pasaulinio karo metais, o kai kurie – ir anksčiau, buvo stipriai sudėvėti. Įvertinant markių ir modelių gausą, aišku, jog parko palaikymas reikalavo didelių pastangų ir lėšų, o pilnai patekinti kariuomenės poreikius vis tiek negalėjo. Todėl dar trečiojo dešimtmečio pabaigoje pradedamas parko atnaujinimas. Vietoje pasenusių motociklų "NSU" įsigyjami amerikietiški "Indian". Pirmieji didesniu kiekiu įsigyti nauji automobiliai – lengvieji "Ford A" ir 1,5 tonos dviašiai "Fiat 507F-A", kurių nupirkta 24 važiuoklės (vėliau – dar 12) pasirodė 1928 metais. Praktika pirkti tik sunkvežimių važiuokles su priekine apdaila ir priekiniais sparnais, o kabinas ir kėbulus gaminti Lietuvoje, leido sutaupyti šiek tiek lėšų ir buvo taikoma iki pat 1940 metų. Kėbulus ir kabinas naujai įsigytiems sunkvežimiams gamino Centrinės kariuomenės dirbtuvės, "Amerikos lietuvių prekybos akcinė bendrovė", J.Hulstromo dirbtuvė.

Ketvirtajame dešimtmetyje stengiamasi pirkti kariuomenės reikmėms labiau tinkamus triašius 6x4 tipo krovininius automobilius. Taip kariuomenės autoparke atsiranda angliški "Morris Commercial CD", "Leyland KZDX", rusiški "ZiS-6", kurie dažniausia naudojami ne kaip transportiniai automobiliai, bet kaip artilerijos vilkikai arba važiuoklės specialiems automobiliams, pvz., radijo stotims gabenti, greitašaudžiams zenitiniams pabūklams sumontuoti. Be to, ryškėja tendencija automobiliais aprūpinti kovinius dalinius, nekoncentruojant jų vien Autorinktinėje. Todėl nedideli autobūriai sukuriami ne tik divizijos, bet ir atskirų pulkų lygmenyje, savo automobilių padalinius turi aviacija, pionieriai (kariuomenės inžinerijos I-sis ir II-sis batalionai). Aukštu motorizavimo lygiu išsiskiria Priešlėktuvinės apsaugos rinktinė, paskutiniais nepriklausomybės metais turėjusi 48 triašius sunkvežimius „ZiS" ir „Ford", 6 lengvuosius automobilius, 8 motociklus, o pėstininkų divizijų sudėtyje buvo 5 motorizuotos priešlėktuvinės kuopos.

Autorinktinė pagal 1931 metų etatus susidėjo iš štabo, mokomosios kuopos (vadas – kapitonas Čiurlys), autodirbtuvių, pirmojo (keleivinių mašinų) autobūrio ir antrojo (krovininių automobiliu) autobūrio. Pagrindinė Autorinktinės paskirtis – teikti transporto paslaugas, pervežant karinius krovinius bei karius ir rengti vairuotojus motorizuojamai kariuomenei. 1934 metais Aurorinktinės karininkas kapitonas Petrauskas, komandiruotas į komisiją „Karo technikos terminų žodynui" parengti, pirmą kartą įveda į lietuvišką techninę literatūrą daug naujų su automobiliais susijusių sąvokų, kuriomis naudojamės iki šiandien.

Palengva atnaujinamas lengvųjų ir krovininių automobilių parkas. Ketvirtojo dešimtmečio antroje pusėje, kariuomenės vadu paskyrus pulkininką, vėliau generolą Stasį Raštikį, automobilių parko atnaujinimas vyko kur kas sparčiau, nes naujasis kariuomenės vadas dėjo daug pastangų, kad modernizuoti Lietuvos armiją. Priimamas sprendimas jau 1937 metais įsigyti iki 60 naujų sunkvežimių, tame skaičiuje – su dujų generatoriais, kas leistų taupyti deficitinį benziną, taip pat triašius vilkikus priešlėktuvinei apsaugai visiškai motorizuoti, benzovežius aviacijai ir transporto būriams. Gruodžio 18 d. rašte Krašto apsaugos ministrui laikinai einantis karo technikos viršininko pareigas J.Barzda-Bradauskas (tas pats, kuris kažkada vadovavo mokomajai kuopai) pažymi, kad nupirkus 60 sunkvežimių, iki metinės kariuomenės aprūpinimo programa numatyto skaičiaus trūksta dar 14 sunkvežimių bei 5 priekabų. Krašto apsaugos ministras pulkininkas S.Dirmantas tada davė sutikimą šiems papildomiems pirkimams. Autorinktinės parką tada papildė dviašiai "Chevrolet", "Ford", "Volvo LV94" su dujų generatoriais, benzovežiai "ZiS".

1937 metų vasario 6 d. Autorinktinės vadu paskiriamas pulkininkas leitenantas Babickas, kuris vadovavo jai iki pat lemtingosios 1940 metų vasaros...Per tą laiką esminių pasikeitimų Autorinktinėje neįvyko. Ji ir toliau išliko kariuomenės bendros paskirties transporto padaliniu, tačiau didėjo jos reikšmė kaip automobilių specialistų rengimo centro. Juk automobilis be vairuotojo – negyva geležis. Tad kaip jau nurodyta aukščiau, vos Lietuvos kariuomenėje susikūrus pirmajam dar nedideliam automobilių daliniui, jame pradėta ruošti naujus vairuotojus – t.y., įsteigta pirmoji lietuviška vairuotojų mokykla, kurioje dėstė dar caro armijoje tarnavę karininkai ir instruktoriai. Įdomi detalė – jau tada taupant degalus ir automobilių resursą, vairuotojai pirminius valdymo įgūdžius įgydavo ...treniruokliuose ir tik po to jiems leisdavo sėsti už mokomojo automobilio vairo. Nepaisant visų reorganizacijų, ne kartą keitusių automobilių dalinio struktūrą ir funkcijas, būtent jame susiformavo vienintelė stambiausia ir geriausiai vairuotojus rengianti valstybinė automokykla - Lietuvos kariuomenės autorinktinės mokomoji kuopa. Per Nepriklausomybės metus savo gerai įrengtose klasėse mokomoji kuopa parengė apie 2,1 tūkstančio kvalifikuotų vairuotojų. Tikslesni duomenys išlikę apie 1931-38 metų laikotarpį. Pavyzdžiui, 1931 metais joje parengti 46 "šoferiai", 1935 metais – jau 128, o 1938 metais – net 257 "šoferiai". Iš viso per 9 metus Autorinktinėje valdyti automobilį išmoko 1286 žmonės, motociklą - 481 žmogus. Baigę mokymo kursą, kariai ir karininkai čia buvo egzaminuojami ir gaudavo karinio šoferio liudijimą. Net Vidaus reikalų ministerija savo valdininkus ir policininkus mokytis vairuoti siusdavo į kariuomenės Automobilių rinktinę. Mokomosios kuopos auklėtiniai karo metais tarnavo tiek vienoje, tiek kitoje Rytų fronto pusėje. Vienas 1939 metų laidos Automobilių rinktinės keleivinių mašinų autobūrio vairuotojas 1946 metais netgi tapo LKP pirmojo sekretoriaus A.Sniečkaus vairuotoju ir vežiojo jį daug metų. Tai taip pat nėra išskirtinis faktas – net kelis Lietuvos Respublikos prezidentus vežiojo iš Autobataliono į Prezidentūrą komandiruotas (ir pasilikęs čia dirbti) vairuotojas J.Abeltinis.

Į Lietuvą įžengus Raudonajai armijai ir netrukus panaikinus Lietuvos kariuomenę, dalis kariuomenės turėtų automobilių buvo priskirti 29-jam teritoriniam šaulių korpusui, kažkiek kartu su atskirais nedideliais padaliniais buvo perduoti į kitus Raudonosios armijos dalinius, likusi dalis kaip perteklinė išvaryta į Rygą Raudonosios armijos Pabaltijo karinės apygardos žinion.

Pagal knygą "Karo technikos dalių dvidešimtmetis 1919 – 1938" parengė L.Suslavičius.