Liucijus

Pradžia » Straipsniai » Rankraščiai » Istorija » Volvo Carioca (LT)

Volvo Carioca (LT)

El. paštas Spausdinti PDF

"Carioca" – švediškasis "Airflow"

Liucijus Suslavičius

Gerai žinantys švedų firmos "Volvo" istoriją, periodą iki 1935 metų vadina "konservatyviuoju". Tuo laiku Gustavo Larsono ir Assaro Gabrielsono įkurtoje firmoje buvo gaminami klasikinės konstrukcijos ir visame pasaulyje paplitusio taip vadinamo "trijų dėžučių stiliaus" dizaino lengvieji automobiliai. Tačiau abu "Volvo" įkūrėjai įdėmiai sekė automobilių gamybos raidą visame pasaulyje ir ypatingai žavėjosi JAV automobilių gamintojų naudojama pažangia gamybos technologija bei amerikietiškų automobilių stiliumi. Juos tiesiog sukrėtė 1934 metais debiutavęs avangardinis savo dizainu ir konstrukcija "Chrysler Airflow" ir jie ryžosi sukurti švedišką šio įdomaus automobilio analogą. Buvo dar viena priežastis taip pasielgti – metais anksčiau rinkos tyrimo sumetimais "Volvo" įsigijo dizainerio Gustafo Ericssono sukurtą, panaudojus serijinio "Volvo" važiuoklę, aerodinamiško keturių durų automobilio "Venus Bilo" prototipą. Demonstruotas "Volvo" dilerių salonuose, šis visiškai kitokio, nei tuo metu gaminti modeliai, stiliaus automobilis sukėlė didžiulį švedų susidomėjimą, ir "Volvo" vadovai palaikė tai geru ženklu, būsimos komercinės sėkmės garantu.

Šioje vietoje trumpam atsitraukime nuo "Volvo" istorijos ir trumpam persikelkime už vandenyno. Tais 1934 metais debiutavo ne tik "Airflow", bet ir dar vienas panašiu avangardiniu dizainu išsiskiriantis automobilis "Hupmobile Aerodinamic", nedidelės firmos "Hupp Motor Car Corp." gaminys. Šiandien ir tas automobilis, ir jį pagaminusi firma senai pamiršti, o tada A. Gabrielssonas atvyko būtent į "Hupp Motor Car", nes modelį "Aerodinamic" sukūrė jo tėvynainis Ivanas Ornbergas, inžinierius ir dizaineris. Šiandien niekas nebepasakys, ką jam pasiūlė Gabrielssonas, tačiau netrukus I. Ornbergas jau dirbo "Volvo" konstruktorių biure. Būtent jis pradėjo naują periodą firmos istorijoje, kurį mes sąlyginai galėtume pavadinti "amerikietiškuoju".

1935 metais nuo konvejerio pradėjo riedėti "Volvo PV 36", pirmasis firmos modelis, greta indekso oficialiai gavęs ir nuosavą vardą – "Carioca" pagal tais metais populiarų Lotynų Amerikos šokį. Išoriškai jis buvo beveik tiksli garsiojo "Chrysler Airflow" kopija, tik kiek mažesnė (bazė – tik 2950 mm vietoje 3120 mm pas "amerikietį"). I. Ornbergas savo automobilyje atkartojo net tokias detales, kaip sudėtinga variklio gaubto forma, integruoti priekiniai žibintai, galinius ratus uždengiantys dekoratyviniai skydeliai, V-formos priekinis stiklas. Kai kas buvo originalu – bagažinės dangtyje paslėptas atsarginis ratas, plačios paminos šonuose, prieš važiavimo kryptį atsidarančios priekinės durelės, lizdas radijo imtuvui priekiniame skydelyje. Galime rasti ir "Hupmobile" elementų, pavyzdžiui, strėlės antgalio formos priekinį buferį. Techniškai "Carioca", kainavęs 8500 tuometinių Švedijos kronų, nebuvo toks novatoriškas, kaip jo amerikietiškasis prototipas – jis turėjo nors ir ištisai metalinį, be medinių elementų, bet ne laikantįjį kėbulą, o gana standų lonžeroninį rėmą su X- formos sustiprinimu, o ir jo 85 AG variklis teturėjo tik 6 cilindrus, o ne aštuonis, kaip "kraisleris". Tiesa, "Volvo" variklis irgi buvo gerokai pastūmėtas į priekį ir atsidūrė tarp nepriklausomos "Dubonnet" tipo priekinės pakabos svirčių, taip atlaisvindamas vietą priekyje sėdinčiųjų kojoms. Beje, "Carioca", kurio ilgis siekė penkis metrus, buvo skirtas 6 keleiviams, kurie sėdėjo po tris tiek priekyje, tiek gale. Šiandien toks sprendimas tiesiog neįmanomas vien eismo saugumo požiūriu, bet tada tai niekam netrukdė. Bagažinė buvo prieinama tiek iš išorės, tiek iš vidaus - atlenkus aukštyn pasukamą galinės sėdynės atlošą. Geru keliu 1660 kilogramų tuščias sveriantis sedanas išvystydavo 120 km/h greitį, kas buvo visai neblogai.

Jei pažiūrėti į piešinius to meto firmos prospekte, PV 36 atrodo kur kas ilgesnis, nei iš tikrųjų, o jo langai – didesni, nei matome nuotraukose. Tai irgi laikmečio ženklas – vaizduoti automobilius taip, kad potencialiam pirkėjui jis atrodytų kuo patraukliau.

Deja, nei modernumo aureolė, nei patrauklūs prospektai nesužavėjo atsargių priimant sprendimus švedų. "Volvo PV 36 Carioca" ištiko jo prototipo likimas, tik pakoreguotas atitinkančiu šalies dydį masteliu – jei "Chrysler" per tris metus pardavė keliasdešimt tūkstančių "Airflow", tai mažoje Švedijoje iki 1938 metų pavyko realizuoti 500 "Carioca", o eksportuotas, atrodo, nebuvo nei vienas toks "Volvo". Dar 25 šio modelio automobilius surinko jau po karo iš gamyklos sandėliuose užsilikusių atsarginių dalių. O "Volvo" vadovybė, pasielgė lygiai kaip W. Chrysleris Amerikoje - įpareigojo konstruktorius per kuo trumpesnį laiką sukurti labiau tradicinį modelį. I. Ornbergas ėmėsi darbo ir iki savo netikėtos mirties 1936 metais spėjo parengti naujo automobilio projektą. Tų pačių metų pabaigoje panašus į tų metų laidos amerikietiškus automobilius, tik mažesnis "Volvo PV 51" jau pasirodė pardavėjų salonuose. Jo dėka automobilių "Volvo" pardavimai vėl išaugo, nes naujasis modelis, atpigęs iki 5800 kronų, buvo labiau prieinamas pirkėjams.

Nors ir nevirtęs komercine sėkme, modelis "Carioca" tapo svarbia gaire švedų firmos istorijoje eilės jame panaudotų techninių ir technologinių naujovių dėka, o taip pat dėl to, kad koncernas SKF, iki tol gana nuosekliai kontroliavęs "Volvo" veiklą, nusprendė, jog dabar firma gali sėkmingai veikti savarankiškai ir parėmė ją finansiškai – per metus "Volvo" įstatinis kapitalas išaugo nuo 4,4 iki 13 milijonų kronų, kas leido plėsti gamybą bei kurti naujus automobilių modelius.