Liucijus

Дома » Статьи » Pукописи » Грузовики » Tatra Sibirui (LT)

Tatra Sibirui (LT)

E-mail Печать PDF
There are no translations available.

"TATRA" - AUTOMOBILIS SIBIRUI

Liucijus Suslavičius

Kažkada senai vienas protingas žmogus pasakė:"Didžiausią naudą kiekvienas atneša, panaudotas savo vietoje". Išvystant šią mintį, galime pasakyti, kad ir žmogus, ir jo sukurtas mechanizmas efektyviausiai dirbs tada, kai jo sugebėjimai arba savybės atitiks specifinius reikalavimus arba specifines darbo sąlygas. Tipišku to patvirtinimu gali būti krovininiai automobiliai "Tatra". Sukurti Vidurio Europoje, jie efektyviausiai panaudojami toli nuo tos vietos, kur buvo pagaminti – atšiauriomis Sibiro sąlygomis, gerokai pralenkdami kitų garsių gamintojų sunkvežimius ir net vietinės gamybos automobilius, kurie pagal logiką čia turėtų būti geriausiai tinkami.

Be abejo, šiandieninis pripažinimas, kuriuo didžiuojasi "Tatra", kaip ir unikalios sunkvežimių iš Koprivnicės savybės, dėl kurių jie idealiai tinka darbui Sibiro naftos verslovėse, atsirado ne iš karto. Tai daugiau kaip pusės amžiaus darbo rezultatas. Pirmosios "tatros" už Uralo pasirodė tik po 1950 metų, kai TSRS ėmė naudotis kitų "socialistinės stovyklos" šalių galimybėmis savo ūkiui vystyti. Vieninteliu tikrai sunkiu krovininiu automobiliu, gaminamu TSRS kontroliuojamose šalyse, tada buvo dar Antrojo pasaulinio karo metais sukurtas 6x6 tipo armijos sunkvežimis "Tatra 111". Penktojo dešimtmečio pabaigoje Čekoslovakijos specialistams pavyko ne tik nugalėti visas paskubomis vermachtui sukurto automobilio "vaikiškas ligas", bet ir jį patobulinti, padidinti keliamąją galią iki 10 tonų, o V-12 tipo oru aušinamo dyzelio galią – iki 180 AG. Būtent tokios "tatros" pademonstravo pranašumą tolimosios Šiaurės sąlygomis tiek prieš tarybinius "zisus" ir "mazus", tiek prieš tada dar plačiai naudotus karo metais gautus amerikietiškus "studebekerius" ir "daimondus". Visų ratų pavara ir speigo nebijantis oru aušinamas variklis, unikali važiuoklė su itin atspariu centriniu vamzdžiu – rėmu bei nepriklausoma visų ratų pakaba garantavo automobiliui pravažumą net ir sunkiausia bekele, kada į priekį judėdavo tik vikšriniai traktoriai ir..."tatros". Be abejo, ir jos turėjo savo trūkumų – joms panaudotas plienas dar nebuvo atsparus šalčiams, buvo problemų su kabinos apšildymu, su važiuoklės guminėmis detalėmis, kurių "Tatra 111" turėjo kur kas daugiau, nei bet koks kitas sunkvežimis. Vairuotojai, nors ir sužavėti čekoslovakiškų automobilių galimybių, pradžioje jų kiek privengė – labai jau sudėtingos jos atrodė lyginant su "tritonėmis" ir "studeriais". Visgi palaipsniui Sibire buvo sukurtos "tatrų" aptarnavimo ir remonto bazės, gamyklos specialistai apmokė vietinius mechanikus, ir "111-ji" tapo sibiriečių numylėtine. Jai netgi yra pastatytas paminklas Berelecho gyvenvietėje esančioje transporto bazėje!

Legendines "111-sias" pakeitė tokios pat nebijančios sunkiausios bekelės ir keliasdešimties laipsnių speigo "Tatra 138" ir "Tatra 148" su malonių akiai aptakių formų kabinomis ir variklių gaubtais, panoraminiais stiklais. Dešimtys tūkstančių šių automobilių, jau turinčių detales iš šalčiui atsparių medžiagų, su dvigubais langų stiklais, išmetamomis dujomis pašildomais savivarčiais kėbulais padėjo įsisavinti neįžengiamus Vakarų Sibiro plotus, gabeno tūkstančius tonų krovinių užšalusių Sibiro upių ledu nutiestais laikinais keliais – "zimnikais" į kitais metų laikais nepasiekiamus rajonus. Naftos verslovės Surgute, Neftejuganske, Naujajame Urengojuje iškilo ne paskutinėje eilėje kaip tik šių modelių "tatrų" dėka. Vienas kitas toks automobilis, pagamintas tolimais septyniasdešimtaisiais metais, vis dar tebedirba.

Patikimų ir labai pravažių "tatrų" poreikis buvo tiek didelis, kad TSRS iniciatyva ir visų tuometinių socialistinių šalių lėšomis "tatrų" gamyba buvo išplėsta ir pasiekė 15- 18 tūkstančių sunkvežimių per metus lygį. Klasikinės komponuotės modelius pakeitė ištisa šeimyna naujų "Tatra 815" su kabina virš variklio. Dar garsiojo konstruktoriaus Hanso Ledvinkos sukurta modulinė važiuoklės konstrukcija leido iš tų pačių mazgų ir agregatų surinkti dviejų, trijų ir keturių tiltų važiuokles su skirtingo ilgio bazėmis, taip pritaikant jas patiems įvairiausiems užsakovų poreikiams. Augo variklių galia, sunkvežimių tonažas, vairuotojo darbo vietos komfortas, importuotas į TSRS "tatras", kur, beje, keliavo daugiau kaip pusė pagamintų automobilių, pradėjo gauti ne tik Sibiro sritys, bet ir Pabaltijo respublikos, kur eksploatacijos sąlygos nėra tokios ekstremalios.

Socializmo sistemos Rytų Europoje žlugimas neigiamai atsiliepė gamyklai "Tatra". Gamybos apimtis sumažėjo dešimteriopai, dauguma tradicinių užsakovų tapo nemokūs. Itin skaudžiai gamykla pajuto Rusijos ekonomikos nuosmukį – klientai Rusijoje atsisakė ne tik nuo jau įprastų "Tatra 815", bet ir specialiai darbui didžiosiose Sibiro statybose sukurto naujo klasikinės komponuotės modelio "Tatra 163 Jamal". O kai naftos verslas, perėjęs į privačias rankas, pradėjo atsigauti, nauji menedžeriai panūdo pakeisti technikos tiekėjus – į Sibiro statybas ir versloves atkeliavo didelės partijos "Scania", "Volvo", MAN, IVECO markių savivarčių ir vilkikų. Bet kaip pasakė vienas iš Sibiro transportininkų: "Scania" puikus automobilis, labai komfortiškas, ir keliamoji galia mus pilnai tenkina, bet ten kur baigiasi asfaltas, jai nėra kas veikti...". Pakankamai aiškus apibūdinimas, tiesa? Tad nenuostabu, kad pastaraisiais metais "Tatra" markės automobilių skaičius už Uralo vėl ėmė augti. Didžiausią "tatrų" parką Rusijoje, o gal ir pasaulyje – 1500 įvairių modelių ir įvairaus amžiaus (nuo pagamintų dar 1986 metais iki įsigytų šiemet) čekiškų sunkvežimių - eksploatuoja akcinė bendrovė "Surgutneftegaz", ketvirta savo dydžiu bendrovė Rusijoje ir 360-ji tarp 2 tūkstančių stambiausių pasaulio kompanijų. Ji tikrai pajėgi nusipirkti bet kokius pasaulyje gaminamus sunkvežimius, tačiau dažniausia perka būtent "tatras" – savivarčius "815-250S01", "815-270S8T", "163", keturašius 8x8 tipo vilkikus "815-290N9T" iš modernizuotos šeimynos "815-2 TerNo1". Visi jie atitinka "Tatra standartą": gaminami su centriniu vamzdžiu-rėmu, kuriame "paslėpti" transmisijos agregatai, su nuosavos konstrukcijos V-8 tipo oru aušinamais dyzeliais su tiesioginiu kuro įpurškimu (galia iki 408 AG, atitinka Euro-3 reikalavimus), 10 arba 14 laipsnių mechanine pavarų dėže, varančiaisiais tiltais su skersinėje plokštumoje svyruojančiais pusašiais, torsionine priekine ir "king frame" tipo užpakaline pakaba su išilginėmis lingėmis ir pneumobalionais. Automobilių garantinį ir eksploatacinį aptarnavimą visoje Sibiro teritorijoje atlieka akcinės bendrovės "Tatra-Servis" padaliniai. Jie garantuoja reikiamų detalių pristatymą per 24 valandas arba ...kaip leis oro sąlygos regione.

Tikrą furorą tarp "Surgutneftegaz" transportininkų ir vairuotojų sukėlė statybos mechanizmų bei stambiagabaričių naftos gavybos įrengimų gabenimui pernai įsigyti keturašiai vilkikai "Tatra 815-290 N9T". Šie itin didelio pravažumo automobiliai sukurti, panaudojus karinių "tatrų" gamyboje naudojamas technologijas bei atskirus mazgus. Keliu ir bekele savo puspriekabėse jie pajėgūs gabenti iki 60 tonų sveriančius krovinius, pavyzdžiui, pusę geležinkelio vagono gręžimo vamzdžių. Pirmą kartą šio regiono vairuotojai "gavo į rankas" automobilį, kuris išsprendė didelių gabaritų sunkiasvorių krovinių tolimųjų (iki 400 kilometrų atstumu) pervežimų problemą. "Apauta" didelio skersmens plačiaprofilėmis padangomis, turinčiomis iš armijai skirtų automobilių "pasiskolintą" slėgio jose reguliavimo sistemą, varoma galingo variklio, ši "tatra" su dviem vairuotojais nesustodama įveikia tokį atstumą per parą, tuo tarpu kai "uralai" ir "kamazai", nors jų pravažumas, reikia pasakyti, ne menkesnis, sugaišta tam iki trijų parų, o ir veža jie tris kartus mažiau. Sakysite, kas čia tokio – 350 – 400 kilometrų per 24 valandas! O juk pasukus į šoną iš "zimniko", kuriuo galima važiuoti beveik kaip asfaltu, iš karto tenka jungti pažeminančias pavaras automobilio pavarų dėžėje ir demultiplikatoriuje, užblokuoti visus diferencialus transmisijoje ir kaip tankui "tiesiu taikymu" brautis per gilų sniegą. Tada degalų sąnaudos išauga, kaip sako vairuotojai, iki "100 ant 100", ir kelionės tikslą "tatra" pasiekia beveik tuščiu baku – jo talpa vos 350 litrų, ir būtent tai, sibiriečių nuomone, yra bene vienintelis šio puikaus ir netikėtai komfortiško vilkiko trūkumas. Juk vaizdžiai sakant, modelis "815 – 290N9T" - tai ilgametės čekiškų sunkvežimių eksploatacijos Sibire patirties įsikūnijimas. Viskas apgalvota – sustiprinta linginė visų varančiųjų tiltų pakaba su papildomais amortizatoriais, specialios padangos, nebijančios žemos temperatūros, komfortiška kabina su miegama vieta, turinti du šildytuvus – naudojantį variklio tepimo sistemos šilumą (variklis juk aušinamas oru) ir nepriklausomą, turintį savo degalų baką ir paprastai įjungiamą, kai variklis neveikia arba jei reikia kuo greičiau įšildyti ilgai stovėjusio šaltyje automobilio kabiną. Vertas dėmesio turbodyzelinis 12,7 litro darbo tūrio variklis "Tatra 3C-928-90" su tarpiniu į cilindrus paduodamo oro aušinimu. Šis dyzelis turi labai originalios konstrukcijos iš atskirų dalių susuktą alkūninį veleną, besisukantį ritininiuose guoliuose, sumontuotuose tuneliniame karteryje, atskirus į angas karteryje sukišamus cilindrus su aušinimo briaunomis. Jo galia – 408 AG, maksimalus sukimo momentas – 2100 Nm/1000-1200 aps/min. Ir tai kol kas vienintelis pasaulyje dyzelis, kuriame Euro-3 normų reikalavimai išmetamų dujų toksiškumui įgyvendinti be jokios elektronikos, tik atitinkamai sureguliavus mechaninę tiesioginio degalų įpurškimo sistemą. Kaip ir visi kiti sunkvežimiai "Tatra", šis galiūnas gauna garantiją 18 mėnesių arba 100 tūkstančių kilometrų ridos. O kokie tai kilometrai, mes jums jau papasakojome...Automobilio garantijoje specialiai pažymima, kad eksploatacijos sąlygos – nuo minus 30 iki plius 40 laipsnių Celsijaus, bet automobilis gali dirbti ir prie minus 40 laipsnių.