„Kanados” po tropikų saule
Liucijus Suslavičius
Pietryčių Azijoje, suspausta tarp Indijos, Kinijos, Laoso ir Tailando, yra valstybė, vadinanti save Myanmaru. Tačiau anksčiau visi vadino ją Birma, ir kaip tik tokiu vardu ji įėjo į XX amžiaus istoriją. Antrojo pasaulinio karo metais Birmos teritorijoje vyko įnirtingi mūšiai tarp britų ir japonų kariuomenių, per Birmą ėjo strateginis kelias, kuriuo buvo tiekiama karinė pagalba Kinijai. Po karo išsikovojusi nepriklausomybę, Birma vienu metu netgi „ėjo socializmo keliu” ir gaudavo nemažą paramą iš TSRS, tačiau vėliau valdžią šioje šalyje užgrobė kariškiai, likvidavę demokratijos užuomazgas ir valdantys šią labai nuskurdusią ir praktiškai atsiribojusią nuo pasaulio valstybę iki šiol.
Bet ne politinė situacija Myanmare šį kartą mūsų dėmesio centre. Mat, ši šalis dėl susiklosčiusios ekonominės – politinės situacijos tapo vienu didžiuliu senosios autotechnikos draustiniu. Čia ne tik sostinėje Rangūne kas žingsnis sutiksi važiuojančius Antrojo pasaulinio karo laikų sunkvežimius, jų pilna ir tolimuose džiunglių kaimeliuose. Ir visi šie „fordai”, „ševrolė”, „dodžai” važinėja, padėdami savo savininkams užsidirbti pragyvenimui.
Myanmare nėra išvystytos pramonės, kuri galėtų tiekti pigius gaminius pasaulio rinkai, tad valiutą, šalis užsidirba, eksportuodama gamtos turtus. Kai aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Tailando vyriausybė uždraudė brangių medienos rūšių, tarp jų tiko medžio eksportą, „išmušė Myanmaro valanda”. Mat, šalies miškuose auga 75% pasaulio tiko medžių. Šiandien iš medienos, kuri naudojama jachtų statyboje, namų apdailai, Myanmaro valstybė uždirba 100 milijonų dolerių kasmet. Bet tai oficialūs skaičiai, o kiek dar uždirba neoficialūs prekeiviai…
Tiko kirtimo sezonas prasideda, užėjus liūčių periodui, nes tada aukštai džiunglėse nukirstus medžius, supjaustytus į rąstus, galima nuplukdyti į žemumas. Čia riestaragiai buivolai ištraukia tiko rąstus iš vandens ir padeda užtempti juos ant miškovežių. Negalvokite, kad tai kas nors panašaus į pas mus populiarius „uralus” ar „kamazus”. Nustebsite, nes po 3-4 daugiau nei toną sveriančius rąstus veža senutėlės „kanados”, priklausančios vietiniams vairuotojams. Vienas jų, Khing Aungas, iš Bago Yoma miestelio, papasakojo, jog šį „Ford F 60″markės karinį sunkvežimį jo tėvui už simbolinę kainą perleido 1946 metais iš Birmos pasitraukiantys britų kariai. Nuo to laiko šis automobilis yra gausios Aungų šeimos maitintojas. Tiesa, iš originalaus kanadietiško „fordo” liko nedaug – perpjautas ir prailgintas rėmas bei atvira kabina su sparnais ir vairu dešinėje. Benzininį V-8 variklį Khing Aungas pakeitė iš Tailando kontrabanda įvežtu naudotu japonišku dyzeliu„Isuzu”, galinis varantysis tiltas – nuo nurašyto kinietiško „Czefan”, priekinis – nuo rusiško „ZiL’o”, kaip ir visos 4 lingės, tad kažkada tik 3 tonas vežęs „Ford Canada” dabar atlaiko net 5 tonas. Panašūs ir Aungo kaimynų miškovežiai. Tarpusavyje jie skiriasi nebent panaudotų seno automobilio atstatymui agregatų kilme.
Kelionė prasideda ant upės kranto. Khingas privaro atbulą „kanadą” taip, kad ji galiniais ratais atsiremtų į pakrantėje gulintį rąstą. Per kabinos langus prakišami lynai. Vienas jų galas tvirtinamas prie storutėlio tiko rąsto, kitas – prie gervės. Jei rąstas itin sunkus, dar du buivolai stumia jį iš galo. Taip lėtai, centimetras po centimetro, ant piestu pasistojusio automobilio užtempiamas vienas, antras, trečias rąstas. Kai Khingui pasirodo, jog pasiektas maksimalus leistinas jo „kanadai” svoris, buivolai įkinkomi priekyje, ir su jų pagalba miškovežis pajuda iš vietos…
Dvi paras, beveik nesumerkdamas akių, Khing Aungas vairuoja atvirą, be stogo, durelių ir priekinių stiklų „ford kanadą” džiunglių gruntkeliais. Juk Myanmare iš 28,2 tūkstančio kilometrų kelių tik 3 tūkstančiai turi kietą dangą. Šį kartą senutėlė „kanada” negenda ir net vairuotojus stabdančių ir pinigų už „leidimą pravažiuoti” reikalaujančių ginkluotų sukilėlių Khingas nesutinka, tad, nors akys taip ir merkiasi iš nuovargio, jis labai patenkintas įvairuoja miškovežį į šalia sienos su Tailandu esančią Tachileko gyvenvietę, kur centrinėje aikštėje, tiesiog atvirame restorane, sėdi muitininkai. Bet čia sėkmė nusigręžia nuo išvargusio vairuotojo – muitininkas laukia jo ne vienas, o su ginkluotais kareiviais.
Kirsti Myanmaro-Tailando sieną ir pačiam parduoti supirkėjui tiko rąstus Khingui šį kartą nepavyks. Jis turi važiuoti į perkrovimo aikštelę, kur stovi vyriausybei priklausantys geltoni triašiai „kenvortai”. Pakeliui niūrus kareivis paaiškina, jog vienos iš kalnų genčių ginkluoti sukilėliai užkirto kelią valstybei dirbantiems miško kirtėjams, tad kol pavojus bus likviduotas, į Tailandą medieną vežioti leista tik vyriausybiniams miškovežiams, kad jų vairuotojai turėtų darbo. Aikštelėje, rąstus iš „kanados” perkrovus į didžiulį „kenvortą”, Khingui sumokama trečdaliu mažesnė suma, nei jis galėjo tikėtis, kirtęs sieną pats. Dalį pinigų tenka atiduoti jį lydėjusiems kareiviams „už apsaugą”. Belieka nusnūsti, pavalgyti skurdžioje užeigoje ir sukti namų link, kur jo jau laukia ,,šeimyninė brigada” – du sūnūs ir brolis su buivolais, pasirengę jei reikės, skubiai atremontuoti miškovežį ir vėl pakrauti senutėlį sunkvežimį brangia mediena. O priešpriešais šlapiu džiunglių keliu lėtai juda kitų vairuotojų „kanados”, krautos sunkiais tiko rastais…