Karinės skodos (LT)

KARINIAI SUNKVEŽIMIAI “ŠKODA” – BLYKSTELĖJĘ KAIP KOMETA

Liucijus Suslavičius

Šiandien tik istorikai pamena, jog XX amžiaus trečiajame – ketvirtajame dešimtmečiuose Čekoslovakijos respublika buvo svarbiu įvairiausios ginkluotės ir karinės technikos tiekėju Vidurio Europos šalims. Lietuva taip pat pirko čekų ginklus, lėktuvus, užsakė pagaminti lengvuosius tankus, kurių gauti, deja, taip ir nespėjo. Sunku dabar pasakyti, koks būtų buvęs galutinis šio bendradarbiavimo rezultatas, jei ne 1938 metų Miuncheno sandoris, kuriuo nepriklausoma Čekoslovakija buvo atiduota A.Hitleriui…

Po Čekoslovakijos prijungimo prie Trečiojo reicho vermachtas pasiėmė savo reikmėms visą Čekoslovakijos Respublikos armijos techniką –vokiečiai rengėsi karui, ir jiems jos reikėjo kuo daugiau. O čekų ginklai ir technika tuo metu buvo vieni geriausiu pasaulyje, tad jais, čekų tvarkingai, pagal aktus perduotais naujiems šeimininkams, vokiečiai apginklavo ne vieną vermachto diviziją.

Vokiečiai galingas – 100 AG variklis tuo metu pagristai buvo laikomas vienu iš galingiausių – “škodas” dažniausia naudojo inžinieriniuose daliniuose, kurie turėjo nemažai sunkios įrangos, kaip techninės pagalbos automobilius, rečiau – kaip transportinius. Nors pirmųjų karo metų vokiečių kinokronikos kadruose, visų pirma padarytuose žygio į Prancūziją metu, didelius ir aukštus čekiškus sunkvežimius galima pastebėti gana dažnai, nemanau, kad triašių “škodų” vermachte būta daug – veikiausiai tik keli šimtai, bet kokybiškai ir su didele atsparumo atsarga pagaminti, tie automobiliai, kurie nebuvo sunaikinti mūšių metu, ištarnavo iki paskutinių karo dienų. Po 1941 metų birželio 22-sios griozdiški čekoslovakiški sunkvežimiai su vermachto daliniais praburzgė Lietuvos keliais, tempdami priekabas su pontonais, tiltų elementais ir kitais sunkiais kroviniais. Jie pasiekė Leningradą, Pamaskvę, savo ratais jie minkė Ukrainos juodžemį, Pavolgės stepių žolę. Ne vienas jų ten ir liko, pamestas sugedus, ar pasibaigus degalams besitraukiant nuo atakuojančių T-34. Kažkiek jų, atremontuotų rusų mechanikų, naudojo net ir Raudonoji armija, antroje karo pusėje sugebėjusi paimti vis daugiau trofėjų. Savo laiku vienoje iš “Karinių memuarų” serijos knygų radau paminėta, jog mūšių Rytų Prūsijoje metu viename iš Raudonosios armijos autobatalionų buvo gera dešimtis sunkųjų “škodų”.

Tačiau karui pasibaigus, tokie automobiliai labai greit nukeliavo į metalo laužą, nes buvo gerokai sudėvėti, jiems nebuvo atsarginių dalių ir tinkamo dydžio padangų. Netrukus visi juos pamiršo, net patys čekai. Pavyzdžiui, pakankamai išsamius techninius karinių “škodų” nuotraukas, duomenis ir aprašymus, panaudotus šiam straipsniui, pavyko rasti Lietuvos archyvuose, o ne čekiškoje literatūroje! Jie buvo pridėti prie prieškarinio “Škoda” pasiūlymo Lietuvos kariuomenei pirkti šiuos sunkvežimius!

Pirmieji pagal specialius armijos reikalavimus sukonstruoti ir tik kariuomenėje naudojami automobiliai Vidurio ir Rytų Europoje pasirodė ketvirtojo dešimtmečio pradžioje. Jų kūrimo ir gamybos lyderiu tapo Čekoslovakija, turėjusi puikiai išvystytą automobilių pramonę. Pačius pirmuosius specialius armijos sunkvežimius sukūrė gamykloje “Tatra” dirbęs vienas talentingiausių XX amžiaus pirmosios pusės konstruktorių Hansas Ledwinka. Jo automobiliai turėjo centrinį vamzdį – rėmą ir nepriklausomą ratų pakabą su skersinėje plokštumoje svyruojančiais pusašiais. Ši konstrukcija garantavo puikų važiuoklės prisitaikymą prie kelio nelygumų ir nuolatinį ratų kontaktą su gruntu, tačiau tuo pat metu ratų persikreipimas nepersiduodavo automobilio kėbului. Sudėtingos, brangios, tačiau efektyvios “Tatra” konstrukcijos privalumai kariškiams buvo tiek akivaizdūs, jog ir kitos firmos, norėjusios tiekti savo automobilius Čekoslovakijos armijai, norom nenorom turėjo sukurti kažką panašaus į automobilius iš Koprivnicės.

Koncernas “Škoda” specialių padidinto pravažumo konstravimu užsiėmė ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, kai daugelis Europos šalių susirūpino savo ginkluotųjų pajėgų modernizavimu ir motorizavimu. Ir pačioje Čekoslovakijoje padidėjo paklausa specialiems armijos sunkvežimiams, kurių tradicinis tiekėjas – firma “Tatra” – jau nebegalėjo pilnai patenkinti. Be to, čekų kariškiai pagrįstai manė, jog remtis tik vienu gamintoju, kuriam tarpukario metu vadovavo išimtinai vokiečių nacionalinės mažumos atstovai, pernelyg rizikinga. O “Skoda” priklausė čekiškam kapitalui, tad atrodė patikimesnė.

Patį pirmąjį padidinto pravažumo automobilį su 6×4 tipo važiuokle Pilzene pagamino 1932 metais. O serijinius triašius sunkvežimius – 2 tonų “Škoda 6L”– armija gavo 1936 metais.

Sunkvežimis turėjo 3,1 litro 66 AG karbiuratorinį variklį su viršutiniais vožtuvais, 4 laipsnių pavarų dėžę ir dviejų laipsnių demultiplikatorių, stabdžius su hidrauline pavara, gervę. Originaliausia buvo šios “škodos” važiuoklė. Kaip ir analogai iš gamyklos “Tatra”, naujasis sunkvežimis iš Pilzeno turėjo nepriklausomą priekinę pakabą su skersine linge, o gale buvo skersine kryptimi aukštyn žemyn judančios svirtys, kurios rėmėsi į išilgines linges. Tačiau “Škodai” biznis tą kartą nepasisekė – kariškiai šioje klasėje bevelyjo naudoti analogiško dydžio ir konstrukcijos sunkvežimį “Praga RV”. Todėl neliko nieko kito, kaip užsiimti sunkesnio tipo automobiliais ir konkuruoti su “Tatra”. 1936 metais prasidėjo 4 tonų klasės triašio 6×4 tipo sunkvežimio – vilkiko “Škoda 6ST6-T” gamyba. Jis buvo kur kas galingesnis – 6 cilindrų 8,27 litro karbiuratorinis variklis išvystė 100 AG/1600 aps/min, jis turėjo 5 tonų gervę, stabdžių sistemą su pneumopavara ir galėjo vilkti 4 tonų priekabą.

Tas pat variklis buvo panaudotas ir sekančiame, unifikuotame su minėtuoju 5 tonų sunkvežimyje “6STP5-L” bei jo ilgabaziame variante “6V”. Šie 1937 metais pradėti gaminti sunkvežimiai turėjo kabiną virš variklio ir, kas svarbiausia, visų ratų pavarą, tad galėjo įveikti sunkią bekelę ir dar vilkti 6 tonų priekabą.

Lygiagrečiai su automobiliais, turinčiais karbiuratorinius variklius, Pilzene gamino jų dyzelines modifikacijas. Jų 6 cilindrų 8,55 litro darbo tūrio dyzelis išvystė tas pat 100 AG, bet buvo ekonomiškesni. “Škoda 6ST6-T” ir “6STP6-L/6V” modelio kariniai sunkvežimiai turėjo analogiškas važiuokles su įprasto tipo lonžeroninį rėmą ir nepriklausomą visų ratų pakabą su skersinėmis svirtimis. Priekyje buvo viena skersinė lingė, galinių ratų pakabos skersinės svirtys rėmėsi į apverstų išilginių pusiauelipsinių lingių paketų, šarnyriškai pritvirtintų prie lonžeronų, galus. Padangos – su padidinto pravažumo protektoriumi, 9.75×20 dydžio, vienodos tiek variantams su viengubais visų tiltų ratais, tiek variantams su sudvejintais galinių tiltų ratais. Skyrėsi abiejų modelių bazės ilgis – kapotinio varianto bazė buvo 3500/1150 mm, modelio su kabina virš variklio – 3150/1150 mm, provėža buvo 1700 mm, prošvaisa – 300 mm. Pravažumui padidinti po modelio su kabina virš variklio priekiniu bamperiu buvo sumontuoti du nedidelio skersmens ratukai, padėdavę pervažiuoti vertikalias kliūtis. Abiejų tipų varikliai – vandeniu aušinami, su apatiniais vožtuvais, taigi ne tiek sudėtingi, kaip dviejų tonų modelio. Transmisijoje – keturlaipsnės pavarų dėžės ir dvilaipsnės paskirstymo dėžės su demultiplikatoriumi, iš kurių sukimo momentas perduodamas prie rėmo pritvirtintoms pagrindinėms pavaroms. Nuo jų į ratų stebules eina trumpi kardano velenai. Kadangi iki vokiečių okupacijos Čekoslovakijoje eismas vyko kairiąja puse, vairas “škodose” įrengtas dešinėje. Stiprintuvo konstruktoriai nenumatė, tad vairo ratai turėjo įspūdingą skersmenį. Nuo paskirstymo dėžės ilgas plonas kardano velenas suko rėme po kėbulo grindimis sumontuotą gervę su 70 metrų ilgio lynu, kurį gaima bubo paduoti tiek į priekį, tiek atgal. Ant rėmo galinio skersinio konstruktoriai suprojektavo kreipiantįjį ritinėlį.

Automobiliai pagaminti kokybiškai ir apgalvotai, ką galima pamatyti net nuotraukose. Kabinos dvivietės, su mediniu karkasu, kruopščiai apkaltu skarda. Dalis klasikinės komponuotės sunkvežimių kabinų gamykloje buvo komplektuojamos ant stogo įrengta dėže kėbulo tentui sudėti.

6×6 tipo sunkvežimiai turėjo dviejų modelių kabinas. Pirmosios serijos kabinos – su užapvalintomis briaunomis, štampuotomis durelėmis, gi antrasis variantas – kur kas grubesnis, labiau kampuotas, paprastesnės formos sparnais, aiškiai pastebimais neužlygintais nelygumais apkalimo skardose. Aišku, tai jau karo metų produkcija, greičiausia paskutinė tokių “škodų” partija, pagaminta 1939 metų pabaigoje. Reikia pripažinti, jog dideliu sunkvežimių “Škoda” trūkumu buvo aukštai įrengtos kabinos – netgi klasikinės komponuotės modelyje kabinos grindys buvo daugiau nei metras virš žemės, o bukanosės kabinos virš variklio – net 1,5 metro! Įsiropšti į kabiną ar iš jos iššokti buvo ne taip jau paprasta, nors konstruktoriai numatė paminas bei ranktūrius.

Kėbulai – mediniai, sukonstruoti pagal kariškių pageidavimus, su lankais tentui ir bortuose išpjautomis pusiauapvaliomis nišomis kareivių batų priekiui įkišti, kai jie lipa į kėbulą. Platformų dydis – 4000×1970 mm – vienodas abiems modeliams, platformos dugnas – 1,3 – 1,4 metro virš žemės. Kaip tada buvo įprasta, priekinių ratų sparnai sujungti su galinių ratų sparnais ištisinėmis paminomis, prie kurių tvirtindavo atsargines kanistras su degalais ir alyva, įvairias dėžes ir pan. Kažkiek automobilių gamykloje gavo uždarus kėbulus, skirtus lauko dirbtuvėms įrengti, žinoma, kad 1938 metais sunkiosios artilerijos baterijoms pagaminta partija sunkvežimių su kranais, kurių pagalba ugnies pozicijose čekai planavo surinkti toliašaudžius itin didelių kalibrų pabūklus, kurie būdavo transportuojant išardomi į tris dalis.

Sunkvežimių gabaritai – tikrai impozantiški – 7275x2110x2585 mm klasikinės komponuotės modelis, 6450x2150x2650 mm modelis su kabina virš variklio. Jie svėrė atitinkamai 7,3 tonos (su dyzeliu 7,5 tonos) ir 7,5 tonos (dyzelinis – 7,7 tonos), tad kelyje buvo nepasotinami – 100 kilometrų kelio sunaudodavo 80-85 litrus benzino arba iki 60 litrų dyzelino, bekelėje – iki 100 litrų, tad su vienu užpylimu nuvažiuodavo maždaug 300 kilometrų.

Prieš Vokietijai užgrobiant Čekoslovakiją, gamykla “Škoda” pagamino keliasdešimt “6VD” modelio artilerijos vilkikų Švedijos pakrantės apsaugos daliniams, kuriems reikėjo bekele buksyruoti sunkiuosius pabūklus. Po to, jau karo metais, švedų firma “Volvo”, pasinaudojusi importinių “škodų” pavyzdžiu, sukūrė šalies armijai analogiškos konstrukcijos vilkikus. Vyko derybos dėl galimo triašių armijos automobilių tiekimo Lietuvos armijai. Lietuvoje koncernas turėjo įtakingą valdžios sluoksniuose atstovą – atsargos generolą Juozą Kraucevičių. Tačiau mūsų valstybė tada vargu ar galėjo pirkti tokius sudėtingus ir brangius automobilius, tad viskas apsiribojo tik neoficialiomis derybomis.

Kad sunkiųjų karinių “škodų” buvo nedaug, paaiškinti galima tikriausiai tuo, kad koncernas “Škoda” taip ir nepradėjo gaminti galingų naujos kartos pabūklų, kuriems buksyruoti čekų konstruktoriai ir sukūrė tuos automobilius. O jei nebuvo poreikio, nebuvo ir gamybos.

Karo metais sunkvežimių įmonė Pilzene negamino – gamybinių pajėgumų reikėjo svarbesnei produkcijai – pabūklams, šarvuotai technikai. Vienintelė išimtis – pagal tiesioginį Adolfo Hitlerio nurodymą pagaminti 200 vienetų profesoriaus F. Porsche sukonstruotų specialių artilerijos vilkikų RSO. Beje, labai nevykusių…

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Čekoslovakija bandė vėl atkurti prekybinius santykius su buvusiais užsakovais kitose šalyse. Atstatomuose paskutinėmis karo valandomis sugriautos gamyklos Pilzene cechuose iš sandėliuose likusių ir naujai pagamintų agregatų buvo pagaminta keliasdešimt artilerijos vilkikų Norvegijos armijai. Bet tuo neilga, mažiau kaip 10 metų trukusi “Škoda” markės specialių didelio pravažumo armijos sunkvežimių istorija ir baigėsi. Vėliau Čekoslovakijos liaudies armijai tiekiami 4×2 ir 4×4 tipo sunkvežimiai nuo masinių civiliams užsakovams skirtų modelių iš esmės skyrėsi tik slepiamos spalvos nudažymu…

Nuotraukos iš V.Grigoraičio ir autoriaus archyvo

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

EN DE LT RU