Kai autobusai buvo geltonai raudoni (LT)

KAI AUTOBUSAI BUVO GELTONAI RAUDONI…

Liucijus Suslavičius

Technikos progresas – tai lyg negailestingos girnos, ,,permalančios” perkeltine, o kai kada ir tiesiogine prasme dar vakar inžinierinės minties viršūne atrodžiusias konstrukcijas. Vienas po kito pasirodantys nauji automobilių modeliai išstumia ankstesnius, juos keičia dar naujesni, ir ilgainiui tik senos nuotraukos ir dokumentinių juostų kadrai dabartinių penkiasdešimtmečių ir vyresnių atmintyje atgaivina vaikystės dienų vaizdus, kai miestų gatvėmis riedėjo geltonai su plačiomis raudonomis juostomis dažyti autobusai, įgilintais lyg akys po kakta priekiniais stiklais.

Tiesą sakant, autobusą, neretai dar trofėjinį, pokario metais Lietuvoje galėjai pamatyti tik didesnių miestų gatvėse, o kitur keleivius vežiojo sunkvežimiai su greitosiomis iš medžio sukaltomis būdomis ir metalinėmis kopėtėlėmis gale. Daug kur rajonuose jie važinėjo iki autobusų ,,KAG” serijinės gamybos pradžios. Mat, pirmąjį dešimtmetį po Antrojo pasaulinio karo pabaigos tuometinėje TSRS katastrofiškai trūko autobusų. Vienintelį didesnės talpos 60 vietų sudėtingą dyzelelektrinį ZiS-154, tinkantį tik dideliems miestams, tuomet gamino Maskvos gamykla ,,ZiS”(,,Zavod imeni Stalina” – Stalino vardo gamykla), o visi kiti miestai keleivių pervežimo problemas turėjo spręsti patys. Kitaip sakant, turėjo gamintis autobusus vietoje. Šalyje

,,pridygo” didesnių ir mažesnių įmonių, tiražavusių ant GAZ-51 važiuoklės pagamintą autobusą GZA-651. Toks, beje, buvo ir pirmasis ,,KAG” modelis. Aišku, ilgai taip tęstis negalėjo. Tais laikais sprendimai būdavo priimami labai greit, ir vykdyti juos reikėjo nedelsiant. Tad kai ZiS vadovybė gavo nurodymą sukurti mažesnį ir paprastesnį autobusą nei ZiS-154, naujas modelis, pavadintas ZiS-155, nuo gamyklos konvejerio ėmė riedėti jau 1949-siais.

Naują universalios paskirties autobusą jo konstruktoriai, taupydami laiką, sukomponavo iš jau įsisavintų serijinėje gamyboje elementų ir agregatų. Berėmio laikančiojo kėbulo detales, išorės panelius, įstiklinimą, sėdynes, duris, apdailos detales, įskaitant įvairiaspalves lemputes stogo priekyje ir šonuose, taip pat kėbulo gamybos technologiją – kniedijimą – jie panaudojo nuo ZiS-154 (todėl abu šie autobusai buvo panašūs tarpusavyje, bet nepanašūs į jokį kitą Europoje gamintą autobusą). Užpakalinis tiltas, lingės, pavarų dėžė panaudoti nuo sunkvežimio ZiS- 150, o štai variklį teko parinkti kiek galingesnį – 95 AG, montuotą į visureigius ZiS- 151. gi priekinį tiltą, vairo mechanizmą, kardaninę pavarą teko sukonstruoti naujai. ZiS-155 buvo sumanytas kaip pereinamasis modelis, todėl į tokius esminius trūkumus kaip tikrai nepatogus dėl net 3-jų stačių laiptelių ir siaurų durų įlipimas į saloną, priekyje įrengto variklio keliamas triukšmas ir vibracija, niekas nekreipė dėmesio. Svarbu buvo laiku raportuoti , jog naujas autobusas įsisavintas serijinėje gamyboje.

Šešių cilindrų variklį konstruktoriams teko pastumti dešiniau nuo autobuso išilginės ašies, nes nebūtų užtekę vietos vairuotojui, kuris sėdėjo savotiškoje kabinoje, į kurią jis patekdavo per nepatogiai virš priekinio rato įrengtas atskiras dureles kairiajame kėbulo šone.Beje, jei keleivius daugiausia vargino triukšmas ir prasta ventiliacija (vasarą buvo šiek tiek lengviau, nes galima buvo pakelti langų stiklus), tai vairuotojas nuo salono atskirtas įstiklinta pertvara, jautėsi dar blogiau – variklis ne tik garsiai burzgė, bet ir skleidė stiprų benzino ir atidirbusių dujų kvapą, spinduliavo karštį. Nepadėdavo ir priekyje, abipus siauro chromuoto falšradiatoriaus įrengtos atidaromos ventiliacinės durelės. Šiandienos supratimu, ZiS-155 – nedidelis autobusas. Jis talpino 50 keleivių, iš kurių 26 sėdėjo. Kėbulo ilgis – 8260 mm, autobuso bazė – 4090 mm, nuosavas svoris – 6,3 tonos. ,,Zisas” sugebėjo išvystyti 65 km/h greitį, sunaudodamas 100 kilometrų kelio iki 36 litrų A-66 markės benzino.

Pradėjusi ,,155-jo” gamybą, gamykla ,,ZiS” labai greitai kelis kartus padidino išleidžiamų autobusų kiekį, ko ir buvo siekiama. Po kelių metų, šeštajam dešimtmečiui įpusėjus, šie standartiniai geltona spalva su plačia raudona juosta aplinkui dažyti autobusai tapo pagrindiniais miesto ir tarpmiestiniuose maršrutuose visoje TSRS. Galima teigti, jog visi pamiršo, kad ,,155-sis” – tai laikinas sprendimas. O vairuotojai ir remontininkai keikė konstruktorius, atrodo, net nepagalvojusius, jog autobusą teks aptarnauti ir remontuoti – daugelis mazgų buvo beveik neprieinami. Antra vertus, prastais keliais pasižymėjusioje ir chroniško atsarginių dalių stygiaus kamuojamoje šalyje palyginti paprastos, su populiariu sunkvežimiu unifikuotos konstrukcijos, nebijąs žvyrkelių autobusas tuo metu buvo bene vienintele priimtina išeitimi. Turėjo ZiS-155 ir keletą naujovių – pavyzdžiui, tai buvo pirmasis Tarybinis automobilis su kintamos srovės generatoriumi (montuojamas nuo 1955 metų), o durų valdymas jau buvo distancinis su pneumopavara. Konduktorė sėdėjo ant jai skirtos nedidelės sėdynės prie galinių durų ir duodavo vairuotojui signalą uždaryti duris, patraukdama dešinėje išilgai salono virš langų nutiestą laidą.

Kadangi iš karto buvo žinoma, jog autobusas dirbs ir miesto, ir užmiesčio maršrutuose, jo salone pasistengta įrengti kuo daugiau sėdynių. Dvivietės tamsiai ruda dirbtine oda aptrauktos sėdynes sumontavo abiejose salono pusėse, paliekant tarp jų vos 50 centimetrų pločio tarpą. Įsivaizduojate, kaip sunku būdavo sausakimšame autobuse prasibrauti iki durų! Salono priekyje ir gale buvo plačios minkštos sofos per visą autobuso plotį. Skirtos 5 keleiviams, susispaudus jos talpino ir šešis, ir septynis žmones. Kaip ankšta bebūtų, svarbu ,kad važiuoji!

Šiandien nesutinkamas kėbulo konstrukcijos ypatumas – gale padarytas buferį beveik siekiantis didelis į viršų atverčiamas liukas. Atrodo, kam jis, jei gale nieko nėra, tik keleivių sėdynė. Bet viskas turi savo paaiškinimą, ir šis liukas nėra atsitiktinumas. Karo atveju ZiS-155 turėjo tapti sanitariniu autobusu, ir per šį stačiakampį liuką į pertvarkytą saloną būtų įstumiami neštuvai su sužeistaisiais…

Lietuvoje ZiS-155 eksploatavo visų didžiųjų miestų autobusų parkai. Iki 1958 metų tai buvo pats svarbiausias autobuso tipas. Bet štai pasirodė naujų modelių autobusai ZiL-158, LAZ-695, Kauno autobusų parkas gavo ,,Ikarus-60″, ir ,,zisų” skaičius ėmė gana greit mažėti, jie buvo nurašomi, perduodami įvairioms organizacijoms. Daugelyje rajonų centrų galima buvo matyti žalsvai nudažytus nebevažiuojančius ,,155-sius”, paverstus DOSAAF tirais. Vėliau ne vienas senas autobusas nukeliavo į besikuriančius kolektyvinius sodus.

Vilniaus senovinių automobilių klubo nariai 1981-jų rudenį vieną iš paskutinių Vilniaus autobusų parko ,,zisų” kaip tik ir rado pakeliui į Nemenčinę įsikūrusių sodų pakraštyje. Nuniokotas, į žemę įaugęs autobusas vis tik dar galėjo būti išgelbėtas, jei pargabenti jį į miestą restauracijai. Per keletą talkų pavyko autobusą pastatyti ant ratų ir nuvilkti į patogesnę aikštelę. Tačiau pavasarį, kai autobusų parko vilkikas atvyko partempti veterano, vieta, kur jis stovėjo, buvo tuščia – kažkas suskubo parengtą buksyravimui ,,zisą” pasisavinti.Na, o ptas paskutinis važiuojantis ZiS-155 ilgą laiką tarnavo Vilniuje. Tiesa, jis nevežiojo keleivių, o į varžybas gabendavo kartingus. Štai kada pravertė konstruktorių sumanytas didelis liukas gale. Savininkai žadėjo jį atiduoti senovinių automobilių klubui ,,Rieduva”, bet prasidėjus privatizacijai, šis pažadas buvo pamirštas ir senasis ,,zisas” kažkur iškeliavo…Tiesą sakant, gaila – išlikusių to laikotarpio autobusų nebeturime nei vieno.

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *