Konservatyvūs šveicarai (LT)

TIE KONSERVATYVŪS ŠVEICARAI

Senų leidinių studijavimas kartais duoda labai įdomios medžiagos pamastymams, leidžia pažvelgti į praeitį nelauktu rakursu, pakeisti nuomonę apie vieną ar kitą reiškinį. Manau, visi sutiksite, jog šveicarai – nagingų mechanikų ir išradėjų tauta, šalis, garsėjanti itin kokybiškais laikrodžiais, ginklais, pramonės įrengimais, dar ne taip seniai gaminusi puikius automobilius. Bet seni , dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą išspausdinti laikraščiai parodo mums šveicarus kiek kitokius – giliai konservatyvius naujos transporto rūšies – automobilio priešininkus, besistengiančius sustabdyti technikos progresą.

Ne vienas automobilininkas yra skaitęs apie Anglijoje ilgą laiką galiojusį ,,Raudonosios vėliavėlės įstatymą” , pagal kurį prieš kiekvieną mechaninę transporto priemonę turėjo eiti žmogus su raudona vėliavėle, kad įspėtų kitus eismo dalyvius. Tuo tarpu Šveicarijos Graubiūndeno kantone tvarka buvo dar griežtesnė – iš automobilio savininko buvo reikalaujama, kad jo automobilį su išjungtu varikliu temptų arklinis vežimas! Negalima buvo netgi pakinkyti arklius tiesiog prie automobilio, o būtinai reikėjo ,,tarpinės grandies” – vežimo. Pirmasis automobilis šiame kantone, o tiksliau, Churo mieste, pasirodė dar 1899 metais. Jis buvo raudonos spalvos ir gal būt todėl taip suerzino kantono valdžią ir policiją, kad važiuoti kantono teritorijoje automobiliais su veikiančiais varikliais buvo uždrausta iš viso! Absurdiška situacija truko net 26 metus, kol 1925 metais vietiniame referendume automobilizmo šalininkai nugalėjo. Tiesa, tik su minimalia persvara – 11318 vyrų balsavo už draudimo važinėti automobiliais atšaukimą, 10271 – reikalavo jį palikti galioti. Mat, pagal to meto Šveicarijos įstatymus moterims referendume dalyvauti ir balsuoti iš viso nebuvo leidžiama. Net ir po šio referendumo automobilizacijos priešininkai protestavo – platino ,,antiautomobilinius” plakatus, susibūrę pakelėse, apmėtydavo pravažiuojančius automobilius akmenimis.

Šveicarijos konfederacijos valdžia į automobilius žiūrėjo kiek liberaliau, tačiau ir jos dokumentuose, galiojusiuose pirmajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, galime rasti šiandien labai keistai atrodančių reikalavimų. Kai kuriuose kantonuose policininkams buvo leidžiama automobilio greitį nustatinėti pagal …pėsčiojo greitį, tad viename kaime vietinis policininkas stabdydavo ir bausdavo vairuotojus, kurie aplenkdavo kelio pakraščiu žingsniuodavusį to policininko mažametį sūnų. Šiaip jau iki 1907 metų Šveicarijoje oficiali automobilių greičio riba buvo vienas kilometras per 5 minutes arba 12 km/h. Esminis persilaužimas įvyko tik po 1914 metų, kai šalies armija ėmė naudoti automobilius. Kariškiai paprasčiausiai nevykdė policininkų nurodymų ir važiuodavo tokiu greičiu, kokį laikė reikalingu. Aišku, tai skatino nekreipti dėmesio į apribojimus ir visus kitus vairuotojus, netgi konservatyviausiame iš konservatyviausių Graubiūndeno kantone.

Nuotraukoje: 1925 metų plakatas ,,Automobiliui – ne!”

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *