Modelių Konversijos (LT)

Konversijos

Aleksandras Govorucha, Liucijus Suslavičius

Kiekvieno automodelių kolekcionieriaus gyvenime būna momentas, kai parduotuvėse siūlomi modeliai jo jau netenkina. Ir tada kai kurie iš jų ryžtasi patys, savo jėgomis papildyti miniatiūrinį “autoparką”. Ir štai tada kolekcionierius virsta modelistu, kitaip sakant, kiekybė pereina į kokybę!

Pats paprasčiausias ir, gal būt, mažiausiai sugebėjimų iš modelisto reikalaujantis kolekcijos papildymo naujais, ne serijinės gamybos modeliais būdas – gamintis norimas automobilių modifikacijas iš serijinių automodelių. Kolekcionieriai tokius modelius vadina konversijomis.

Pirmas žingsnis – serijinių automodelių perdažymas pagal konkrečius “gyvus” automobilius ar jų nuotraukas. Anksčiau modelistai perdažymui naudodavo mažus teptukus, dabar modeliai dažniausia perdažomi aerografu – miniatiūriniu pneumatiniu dažų purkštuvu. Perdažant modelį, jis pirmiausia išardomas, jei reikia, špakliuojamas, liejimo netikslumai nugludinami smulkia dilde. Modelio paviršius prieš dažant nuriebinamas. Po to dažomas detales nupurškiame gruntu. Jei dažysime iš karto, išryškės paviršiaus sugadinimai, įbrėžimai ir kiti paviršiaus trūkumai. Be to, būtina apsišarvuoti kantrybe – ir gruntas, ir dažai išdžiūsta ne taip greit, kaip norime. Todėl nupurškus dažais, neverta skubėti imti modelį į rankas – galime palikti pirštų atspaudus… Tas vietas, kurių nereikia dažyti, kruopščiai pridengiame lipnios juostelės atraižomis, iškirptomis reikiama forma. Dažams dar neišdžiuvus, tuojau po nudažymo, jas atsargiai, kad kartu nenuplėšti naujų dažų sluoksnio, pašaliname. Taip galime pasigaminti įvairius specialių automobilių – policijos, medicininės pagalbos, avarinių tarnybų – modelius, juos dar papildomai sukomplektuojant originalui būdinga atributika – žibintais, švyturėliais, įrankiais.

Sekantis pagal sudėtingumą etapas – serijinių sunkvežimių važiuoklių komplektavimas įvairiais kėbulais. Galime pasirinkti gamyklinį “Zil”, “KamAZ”, “Ural” sunkvežimio modelį ir serijinę jo platformą pakeisti, pavyzdžiui, kėbulu-furgonu. Prieš pradėdami naujo kėbulo gamybą, būtinai pasidarome mastelinį jo brėžinį, geriausia ant milimetrinio popieriaus, o taip pat visų jo sudedamųjų elementų brėžinius.

Kėbulą galima gaminti iš skardos, standaus kartono, bet patogiausia dirbti su polistirolu, kurį lengva pjaustyti, raižyti, klijuoti. O iš kur gauti žaliavos? Na, visi užsiimantys konversijomis vieningai tvirtina – tereikia surasti išmestą seną šaldytuvą ir išlupti jo vidų. Ten tiek polistirolo, kad užteks ne vienam modeliui. Plonoms detalėms gaminti puikiai tinka telefono kortelės, stiklus galime išpjauti iš kompaktinių diskų futliarų, burnos gaiviklio „Tic-tac” dėžučių. Kai kas panaudoja indelių nuo majonezo ar jogurto medžiagą. Reikia atsiminti, kad jos nudažyti acetoniniais ir panašiais dažais nepavyks.

Pagamintus kėbulo elementus (su išpjautais langais, įrėžtomis įvairių liukų, durų ir pan. linijomis, priklijuotomis atskirai pagamintomis, bet kaip ir originale, kėbulo spalva dažyti skirtomis smulkiomis detalėmis) įdėmiai patikriname, be to, numatome klijavimo tvarką ir ar visas detales reikia suklijuoti. Pavyzdžiui, jei gaminame uždarą kėbulą su langais, tai dugno arba stogo nepriklijuojame, nes kitaip bus sunku sumontuoti stiklus. Beje, kėbulo dugnas yra bene atsakingiausia detalė. Mat, neužtenka nukopijuoti jo konstrukciją su visais skersiniais, bet ir iš anksto nuspręsti, kaip kėbulą tvirtinsime prie modelio rėmo. Pritaikyti nudažytą ir surinktą kėbulą bus kur kas sunkiau. Tiesa, kai kas naujo kėbulo dugnui panaudoja serijinio modelio kėbulą, jį atitinkamai apipjaustydami. Bet ar verta gadinti gerą kėbulą, kuris pravers dar vienoje konversijoje? Detales klijuojame ir po suklijavimo likusius plyšelius ar įtrūkimus užtaisome modelių gamybai skirtais klijais arba specialiu špakliumi, kurių dabar nesunku įsigyti parduotuvėse. Nors po klijavimo “super-klijais” toliau dirbti su kėbulu galima ir po keliolikos minučių, vis tik geriau palaukti ilgiau, kad detalės kuo tvirčiau sukibtų. Sudedant stiklus, reikia įvertinti tokią „plonybę” – jiems naudojama skaidri plastmasė labai bijo sąlyčio su acetoniniais klijais. Nereikia nė lašelio – pakaks garų, kad modelio stiklas apsiblaustų. Todėl dirbant su klijais reikia naudoti jų kuo mažiau, suklijavus – vėdinti kad ir pučiant burna, kad klijų tirpiklio garai nesugadintų paviršiaus. Prityrę modelistai iš viso stiklų neklijuoja. Jie pagamina stiklo angą ir stiklą taip tiksliai, kad jis į vietą įspraudžiamas jėga ir po to puikiausiai laikosi be klijų.

Sudėtingiausias darbas laukia to, kuris ryžtasi iš serijinio modelio gaminti tokį, kurio važiuoklė visai kitokia, pavyzdžiui, trijų ašiu kamazą” paversti keturašiu arba iš dviašio ZiL-130 pasigaminti triašį ZiL-133G1. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad pastaroji konversija nesudėtinga – juk kalbame tik apie rėmą, nes sudėtingų formų kabinos su variklio skyriumi ar kėbulo pačiam darytis nereikia. Paėmei ZiL-130 ir KamAZ-5320 modelius, juos išardei, gerai išmatavęs, perpjovei rėmus pusiau ir “zilo” priekinę važiuoklės dalį sujungei su “kamazo” galine. Deja, deja… Abiejų modelių rėmai – metaliniai, tad sudurti ir suklijuoti nupjautas vietas nepavyks. Net ir specialūs metalui klijuoti skirti klijai nepadės – toks modelis nuo menkiausio paspaudimo lūš pusiau. Sulituoti ar sukniedyti? Nemanau, kad tai įmanoma kokybiškai atlikti namų sąlygomis. Galima sujungimo vietoje iš rėmo vidinės pusės priklijuoti plokšteles, bet tai tik tuomet, kai rėmo lonžeronai tiksliai sutampa. Ir nenaudokite Kinijoje gamintų klijų – jie nepatvarūs.Teisingiausias kelias – pagaminti naują rėmą. Kas įgudęs metalo darbuose –, pasigaminęs įrangą lonžeronų lankstymui, išlankstys iš skardos, o paskui sulituos, na o kas labiau mėgsta dirbti su polistirolu, naują rėmą suklijuos iš polistirolo atraižų. Tačiau naujas rėmas – tai dažniausia ir naujai pagaminta visa važiuoklė su tiltų, lingių, transmisijos ir variklio apatinės dalies imitacija. Šias detales galima pasigaminti iš polistirolo, galima išlieti iš epoksidinės dervos. Pastarasis variantas apsimoka, jei ruošiamės pagaminti keletą vienodų detalių, pavyzdžiui, lingių paketų.

Darbo gaminant naują važiuoklę nemažai, bet toks modelio gamybos būdas leidžia pasigaminti tikrai tvirtą modelį, kurį nebaisu išimti iš vitrinos. Be to, pasistengus jį galima padaryti tikslesnį ir sudėtingesnį, nei gamyklinis, sukomplektuoti jį papildomomis, pasirinktame realiame prototipe esančiomis detalėmis – kitaip išvestais išmetimo vamzdžiais, papildomais degalų bakais, “stikliniais” žibintais, kitokiu buferiu, įrankių dėžėmis ir pan., tuo suteikiant modeliui “individualius bruožus”. Beje, detalių automodeliams populiariausiame

1:43 masteliu galime pasirinkti…išardę vienkartinius žiebtuvėlius, sulaužytus žaislus, rašiklius. Netgi čiulpinukai „Čiupa-čiups”, tiksliau – jų koteliai – praverčia gaminant modelius – iš jų išeina puikiausi kardano velenai, išmetimo sistemos dalys, pakabos traukės. Yra ir kitų „šaltinių”, reikia tik gerai pagalvoti.

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

EN DE LT RU