VARIKLIS RATE PAGAL FRANKĄ SBARRO
Liucijus Suslavičius
Ratas, kurio viduje telpa jį sukantis variklis – tai pati kompaktiškiausia transmisijos forma ratinėms kelių transporto priemonėms. Pirmą kartą ji buvo panaudota dar pionieriškais automobilio laikais, kai dar nebuvo aišku, kas nugalės – garo mašina, vidaus degimo variklis ar elektromotoras. To meto elektromobiliai turėjo būtent tokią transmisiją – ratų stebulėse sumontuotus varančiuosius elektros variklius. Netgi pirmasis istorijoje savaeigis ekipažas su benzoelektrine pavara – ,,Lohner – Porsche” turėjo priekinių ratų stebulėse sumontuotus elektros variklius. Vėliau, ištobulinus vidaus degimo variklį, buvo sukurti įvairūs ekipažai su benzininiais varikliais, sumontuotais ratuose. Dauguma jų taip ir liko eksperimentiniais prototipais, tačiau viena konstrukcija – motociklas ,,Megola”, kurį 1922 metais Vokietijoje sukūrė konstruktorius Fritzas Gockerelis, turėjęs priekiniame rate sumontuotą 5 cilindrų keturtaktį ,,žvaigždinį” 14 AG variklį, buvo gaminamas serija iki 1925 metų pabaigos. Viso pagaminta maždaug 2000 šių neįprastos konstrukcijos motociklų. Dar kartą apie ratą-variklį imta diskutuoti 1938 metais, kai inžinieriai iš Miuncheno Robertas Killingeris ir Valteris Freundas pagamino originalų motociklą su priekiniu varančiuoju ratu, kurio viduje sumontavo trijų cilindrų dvitaktį 600 kūb. cm. darbo tūrio variklį.
Po Antrojo pasaulinio karo ratai su juose sumontuotais elektriniais varikliais paplito itin didelio kraulumo karjerų savivarčiuose su dyzelelektrine pavara, o štai vidaus degimo variklius ,,supakuoti” į ratą niekas nesiryžo. Bet štai atėjo šių metų Ženevos autosalonas, ir sena idėja visų nuostabai buvo pateikta naujai. Viena iš svarbiausių 73- jo Ženevos autosalono atrakcijų tapo personalinis neretai ,,burtininku iš Grandsono” vadinamo Šveicarijoje gyvenančio konstruktoriaus Franko Sbarro stendas. Jame jis pirmą kartą pristatė visuomenės įvertinimui tris originalios konstrukcijos transporto priemones, labai skirtingas savo tipu (dviratę, triratę ir keturratę), bet vieningas panaudotu pavaros tipu – patentuotu ,,unite motrice autonome”, ką į lietuvių kalbą galėtume išversti kaip ,,autonomiškas varantysis modulis”, o paprastai tariant, tai yra ratas su jo viduje sukomponuotu vidaus degimo varikliu. Pristatydamas Ženevoje savo tikrai originalius sidabru spindinčius ekipažus, konstruktorius papasakojo, kad sukurti tokį pavaros tipą jį paskatino…nuolat didėjantys ir platėjantys lengvųjų automobilių ratai. Studijuodamas automobilių konstrukcijas, jis atkreipė dėmesį į tai, kad per pastaruosius 10-12 metų lengvųjų automobilių ratams patalpinti atiduodama automobilio kėbulo tūrio dalis padidėjo 30 – 50 procentų. Būdamas konstruktoriumi ir dizaineriu viename asmenyje, F.Sbarro susimastė – o ar negalima būtų tą nuolat didėjančią erdvę viduje ratų racionaliai išnaudoti ne vien stabdžių mechanizmams sumontuoti, juolab patys stabdžiai dabar kompaktiškesni, nei prieš keliolika metų? Kaip minėta, realiai egzistavusių prototipų XX amžiaus kelių transporto priemonių istorijoje buvo vos keli, tad praktinio sprendimo paieškos truko metus. Dirbdamas po daugelį valandų per parą, Frankas Sbarro pasiekė užsibrėžtą tikslą – pradžioje brėžiniuose, o vėliau ir metale išryškėjo ,,rato-variklio” konstrukcija ir detalės. Dar keletą mėnesių užtruko pirmojo važiuojančio prototipo gamyba dirbtuvėse Grandsone. F. Sbarro įdėja susidomėjo ir jį parėmė sportinių diskų gamybos firma ,,OZ-Racing” bei padangų koncerno ,,Michelin” Šveicarijos filialas. Bendro visų projekto dalyvių darbo rezultatai tikrai nustebino Ženevos salono lankytojus, apsilankiusius F. Sbarro stende, kur stovėjo trys sidabru spindintys ekipažai. Du iš jų turėjo gale ratą-variklį. Įsivaizduokite platų 22 colių skersmens iš lengvojo metalo lietą rato diską, kuriame sukomponuotas skysčiu aušinamas 160 AG variklis, nedidelis degalų bakelis, variklio aušinimo sistemos radiatorius su ventiliatoriumi, tepalo radiatorius, išmetimo sistema ir dar pakabos elementai bei diskinis stabdys. Štai toks neįtikėtinai glaustai sukomponuotas ,,ratas-variklis” sumontuotas dviratėje transporto priemonėje, kurią sąlyginai galima pavadinti vienviečiu motociklu su kėbulu. Mat, ,,Monotrace” pavadintu dviračiu ekipažu važiuojama kaip paprasčiausiu motociklu, tik 180 kilogramų sveriančio ekipažo stabilumui stovint vietoje užtikrinti teko dar įrengti atlenkiamus palaikančiuosius ratukus šonuose. Toks pat ,,ratas- variklis” panaudotas greitaeigio triračio (du vairuojami ratai priekyje, vienas varantysis – gale) pavarai.
Naujoji kelių transporto priemonių pavaros mechanizmų įrengimo tiesiog transporto priemonės ratuose koncepcija – tai lyg ir nedidelė revoliucija ar bent jau esminis žingsnis automobilio evoliucijoje, leidžiantis visai kitaip kurti motociklų ir automobilių ,,architektūrą”. Taip, pasiūlytas ,,ratas-variklis” techniškai sudėtingas, bet gal po keturių – penkių metų šiandieninės tokio sudėtingo mechanizmo gamybos ir eksploatacijos problemos mums atrodys juokingos. Juk automobilio istorijoje yra daugybė pavyzdžių, kaip technikos pažanga leisdavo įgyvendinti vos ne fantastiniais atrodžiusius išradimus. Gal taip atsitiks ir su šia Franko Sbarro konstrukcija? Jis ne visada sugebėdavo įgyvendinti neretai labai originalias savo idėjas, tačiau pastarasis išradimas – ,,ratas-variklis” – jau įrašė jo vardą į automobilio istoriją. Vėlgi, žvelgiant į praeitį, nenoromis kyla mintis – o ar transporto priemonių gamintojai panorės priimti naująją pavaros koncepciją? Gal jie dės pastangas, kad tokios transporto priemonės niekada ir niekur nebūtų gaminamos, kaip tai jau ne kartą yra atsitikę. O gal reikės laukti kelis dešimtmečius, kol ,,ratas-variklis” išsikovos pripažinimą?