KAI 4X4 DARĖ PIRMUOSIUS ŽINGSNIUS…
Liucijus Suslavičius
Lietuvos keliais ir miestų gatvėmis šiandien rieda dešimtys tūkstančių įvairių tipų ir modelių automobilių su visų ratų pavara. Pasaulyje jie skaičiuojami dešimtimis milijonų. Tai suprantama – toks automobilis, kurio variklio sukimo momentas perduodamas visiems ratams – kaip visomis keturiomis kojomis pakaustytas arklys – mažiau slysta, geriau kabinasi į kelią. Visgi, nors 4×4 tipo pavara itin išpopuliarėjo tik pastaraisiais dešimtmečiais, idėja, kad savaeigio ekipažo visi ratai būtų varomi, gerokai senesnė už automobilį, nors ir pastarajam netrukus sukaks 120 metų…
Transporto istorijos žinovai teigia, kad dar 1825 metais britų firma „Burstall and Hill“ Leito mieste pagamino garinį savaeigį ekipažą, kurio visi keturi ratai buvo varomi. Gerokai vėliau, 1875 metais garsus garinių ekipažų kūrėjas prancūzas Amedee Bolee taip pat bandė 4×4 tipo garomobilį. Kitas prancūzų išradėjas, tūlas Gandonas, 1900-siais sukonstravo 4×4 tipo garinį sunkvežimį. O štai pirmasis visų ratų pavarą turėjęs automobilis su vidaus degimo varikliu pasirodė dar vėliau – tik 1903 metais Olandijoje, ir tai buvo ne bet koks, o lenktynėms skirtas „Spyker“ markės automobilis su didžiuliu 8,7 litro darbo tūrio 6 cilindrų varikliu! Konstruktoriai visai pagrįstai manė, kad jo išvystomą sukimo momentą geriau paskirstyti visiems keturiems, o ne dviems ratams. Po jo debiuto „Spyker“ pagamino dar kelis, šį kartą kelioninio tipo automobilius su 4×4 pavara. Olandų konstrukcija nepasižymėjo patikimumu, automobilio manevringumas sumažėjo, o ir priekinių ratų pavara su paprastais kardano šarnyrais sukosi trūkčiodama. Tad revoliucingas „Spyker“ sprendimas greit buvo pamirštas.
Prie eksperimentų su visų ratų pavara prisidėjo ir automobilizmo korifėjus Ferdinandas Porsche – jis 1898 metais sukūrė benzoelektrinę pavaros sistemą. Vidaus degimo variklis suko elektros generatorių, o šis tiekė srovę kiekvieno automobilio rato stebulėje sumontuotam elektros varikliui. Sistema praktiškai įgyvendinta „Lohner-Porsche“ pavadinimu žinomuose automobiliuose, autobusuose ir sunkvežimiuose, gamintuose Austrijoje pirmajame XX amžiaus dešimtmetyje. Beje, įdomus faktas iš visureigių istorijos – panašaus tipo benzoelektrinę pavarą turėjęs rusų inžinieriaus Balachovskio sukurtas 4×4 tipo sunkvežimis 1913 metais buvo atsiųstas praktiniams išbandymams į…Kauno tvirtovę!
O dabar trumpam persikelkime į JAV, kurioje dar ir 1914 metais tebuvo vos 3296 kilometrų kelių su kieta danga. Šioje didžiulėje sparčiai besivystančioje valstybėje padidinto pravažumo automobilis buvo reikalingas kaip niekur kitur, tad įvairūs išradėjai ir inžinieriai gana anksti pabandė sukurti automobilį su visais varančiaisiais ratais. Sėkmė nusišypsojo emigrantams iš Vokietijos mechanikams Viljamui Besserdichui ir Otui Zachovui, kurie Viskonsino valstijos Klintonvilio mieste įkūrė firmą „Badger“. Pirmuoju šios markės automobiliu buvo perdirbtas „Duplex“ firmos lengvasis garomobilis, kuriam išradėjai sumontavo 45 AG galios karbiuratorinį variklį „Continental“ ir savos konstrukcijos transmisiją su visų ratų pavara. Jau šis eksperimentinis automobilis sugebėjo įsibėgėti iki 90 km/h, kas buvo visai neblogai 1909 metams, o jo bandymų metų pademonstruoto pravažumo nustebinti, konstruktoriai praminė jį „The Battleship“ – „karo laivas“! Transmisijoje buvo originalus V.Beserdicho konstrukcijos tarpašinis pravažumui pagerinti blokuojamas diferencialas, reduktoriai ratų stebulėse ir transmisiją veikiantis visų keturių ratų stabdys. Netrukus automobilius „Badger“ imta pardavinėti , tačiau pavyko realizuoti tik 10 automobilių. Abu firmos įkūrėjai nusprendė, kad lengvųjų 4×4 tipo automobilių laikas dar neatėjo, ir ėmėsi sunkvežimių su visų ratų pavara gamybos. Ta proga jie pakeitė ir firmos pavadinimą į FWD (Four Wheel Drive – keturių ratų pavara). Ši firma tebeegzistuoja iki šiandien ir gamina itin didelio pravažumo sunkvežimius, o pats pirmasis „Badger“ stovi firmos muziejuje.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Britų imperija buvo didžiausia valstybe pasaulyje, virš kurios, vaizdžiai sakant, niekados nenusileisdavo saulė. Susisiekimui kolonijose, kur nebuvo kelių, reikėjo padidinto pravažumo automobilių. Specialiai karališkajam vizitui į Indiją 1913 metais firma „Standart“ pagamino didelį atvirą kabrioletą su visų ratų pavara ir atjungiamu priekiniu tiltu. Gal būt, šis kaip „Standart Colonial“ žinomas automobilis ateityje būtų tapęs naujos – lengvų visureigių – klasės pradininku, jei ne pasaulinio karo pradžia. Kariuomenei reikėjo ne lengvųjų, o sunkiųjų visureigių, kurie pakeistų arklius, galėtų vilkti artilerijos pabūklus, gabenti amuniciją. Todėl kariaujančių šalių automobilių gamintojų pastangos buvo nukreiptos būtent 4×4 tipo sunkvežimių ir vilkikų gamybai. Tad jau pirmaisiais karo metais kariuomenės gavo ne tik FWD, bet ir „Jeffery“, „Nash“, „Austro Daimler“, „Renault“, „Laffly“, „Chatillion-Panhard“, „Daimler“, „Erhardt“ markių sunkvežimius su visų ratų pavara. Jie buvo lėti, dažnai gesdavo, tačiau su jiems skirtomis užduotimis geriau ar blogiau susidorodavo, nors ir nebuvo visureigiai šiandieniniu supratimu.
Prie lengvojo visureigio konstrukcijos bandyta grįžti jau karui pasibaigus. Vėl pasirodė pačios įvairiausios, tačiau taip ir likusios eksperimentinėmis konstrukcijos, nors verta pažymėti, kad kai kuriose jų būta labai įdomių ir vėliau panaudotų sprendimų. Pavyzdžiui, 1923 metais firma „French Motor Engineering Works“ Londone pagamino lengvąjį automobilį, kurio kiekvienas iš keturių ratų buvo varomas atskiru kardano velenu nuo centrinės paskirstymo dėžės (taip vadinama H – schema). Serijiniai automobiliai su analogiška transmisijos schema pasirodė tik po Antrojo pasaulinio karo. Viena iš priežasčių, stabdžiusių naujų 4×4 tipo automobilių kūrimą, buvo tai, kad pramonė dar negamino pastovaus kampinio greičio šarnyrų, būtinų normaliam priekinio tilto su pasukamais ir varomais ratais darbui. Kol važiavimo greitis ir ratų pasukimo kampas buvo nedideli, tiko ir įprasti Huko šarnyrai („kryžmės“), tačiau greičiui išaugus, jie paprasčiausiai lūždavo. Antra vertus, trečiojo dešimtmečio pradžioje daugelis specialistų susižavėjo alternatyviais automobilio pravažumo didinimo metodais – triašių 6×4 tipo važiuoklių bei pusiauvikšrinių automobilių kūrimu. Pagrindo tokiam požiūriui būta – prancūziški triašiai lengvieji automobiliai „Renault MH“ pervažiavo Sacharą, po to – išilgai visą Afriką, pusiauvikšriniai „Citroen – Kegress“ ne mažiau įspūdingai pasirodė ekspedicijose po tropikų džiungles ir Azijos dykumas. Daug Europos firmų ėmėsi kurti prancūziškų konstrukcijų analogus, paskubomis diegti juos į gamybą, kaip visada, tikėdamiesi pelningų karinių užsakymų. Tad 4×4 tipo važiuokles ir transmisijas tobulino tik keli automobilio-visureigio įdėjai pasišventę visų ratų pavaros entuziastai – Volteris Marmonas ir Artūras Herringtonas Amerikoje, Nikola Straussleris Anglijoje. Jų laikas atėjo vėliau, ketvirtajame dešimtmetyje…
Nuotraukose:
- Spyker 1904 m.
- .Badger
- Standart Colonial
- French Works
- Renault MH