Adolfas Kegresas (LT)

Adolfas Kegresas – “autovikšro” išradėjęs

Liucijus Suslavičius

Praėjusio amžiaus trečiasis-ketvirtasis dešimtmečiai buvo ne tik “didžiųjų klasikų”, bet ir pirmosios kartos padidinto pravažumo automobilių su pusiauvikšrine važiuokle suklestėjimo metai. “Citroenai” su vikšrais vietoje galinių ratų šturmavo Afrikos dykumas ir Azijos kalnagūbrius, kariniai specialistai su susižavėjimu stebėjo Berlyno ir Niurnbergo gatvėmis paraduojančius atkuriamos Vokietijos armijos pusiauvikšrinius artilerijos vilkikus, tarybiniai mokslininkai skverbėsi į tolimąją Šiaurę pusiauvikšriniais visureigiais.

Už tai reikia būti dėkingiems Adolfui Kegresui (Adolphe Kegresse, 1879-1943). Būsimasis išradėjas gimė 1879 metų birželio 20 dieną Prancūzijos Evikurto mieste. Jo tėvas dirbo vyresniuoju meistru audimo fabrike, motina turėjo rūbų parduotuvę, tad šeima galėjo išmokslinti savo keturis vaikus. Kadangi jau vaikystėje Adolfas buvo linkęs į techniką, tėvai išsiuntė jį mokytis į Montbeljano politechninę mokyklą. Besimokydamas joje, jis jau savarankiškai remontuodavo laikrodžius ir įvairius variklius.

Po mokyklos ir privalomosios karinės tarnybos A.Kegresas įsidarbino nedidelėje įmonėje gimtajame mieste. Jaunas mechanikas savarankiškai suremontavo ir netgi modernizavo į laužą išmestą vidaus degimo variklį, o vėliau – ir motociklą. Tai gerokai pakėlė jo prestižą tarp bendradarbių, o ir užsakymai remontui išaugo.

1904 metais A.Kegresas su dar vienu tautiečiu atvyksta į Rusiją. Jis kupinas entuziazmo – didžiulė šalis, kitokie, nei Vakarų Europoje žmonės, puikios perspektyvos vystyti verslą. Jis tampa “naudingu” Sankt-Peterburgo automobilininku tarpe mechaniku, sugebančiu remontuoti bet kokio modelio automobilius, ir kas visus stebino, daryti tai pačiais paprasčiausiais metodais.

Į jauną prancūzą atkreipia dėmesį caro Nikolajaus II-jo fligel-adjutantas kunigaikštis Orlovas. Viena proga jis pristato A.Kegresą carui, o šis paskiria auksarankį meistrą organizuojamo rūmų garažo vyriausiuoju mechaniku.

A.Kegresas griebiasi darbo – samdo darbininkus, užsako reikalingus įrankius ir mechanizmus, sukomplektuoja caro rūmų garažą geriausiais to meto automobiliais – “Delauney- Belleville”, “Mercedes”, “Rolls Royce”, “Packard”, “Renault”.Kartu jis ir pagrindinis Nikolajaus II-jo vairuotojas, kurį Rusijos caras labai gerbia ir kuriuo labiausiai pasitiki.

Tačiau vasaros Peterburge neilgos, o po to ateina ruduo, žvyrkeliai pabjūra. Važinėti automobiliu ( ką caras su šeima greit pamėgo) sunku, o gilią Rusijos žiemą – ir visai neįmanoma.

1908-1909 metų žiemą A.Kegresas nutaria pamėginti galinius automobilio ratus pakeisti minkštais vikšrais, kartu automobilio priekyje sumontuoti slides. Tačiau važiuoti ši originali konstrukcija pradėjo tik po metų – 1910-jų žiemą. Baze visureigiui pasitarnavo caro rūmų garažo “mersedesas” su 45AG varikliu ir grandinine galinių ratų pavara. Maždaug ties rėmo viduriu išradėjas pritvirtino dar vieną ašį su skriemuliais, tokie pat skriemuliai buvo pritvirtinti prie varančiųjų “mersedeso” ratų. Skriemulius jungė “begalinės” iš kupranugario vilnos išaustos medžiagos juostos. Savo rašte garažo viršininkui A.Kegresas rašė: “Keliu automobilis rieda ratais, bet nuvažiavus nuo jo į sniegą, automobilio svorį perima juostos ir priekyje pritvirtintos slidės, tad automobilis nenugrimzta į sniegą, o juda toliau”. Konstrukcija buvo netobula, bet Nikolajus II-sis susidomėjo konstruktoriaus darbu ir leido jam eksperimentuoti. Palaipsniui A.Kegresas patobulino vikšrinių vežimėlių konstrukciją (atsirado apatiniai atraminiai ratukai), priekyje įrengtos slidės priglaudžiamos prie automobilio ratų ir taip tampa pasukamomis, vikšrams vietoje vilnonio audeklo imama naudoti gerokai tvirtesnė oda. Bet sukimo momentas jai vis dar perduodamas trintimi tarp varančiųjų skriemulių ir vikšrų vidinės pusės. Tiek audeklas, tiek oda labai greit išsitampydavo, ir vikšrai imdavo praslysti. 1912 metais A.Kegresas padaro labai svarbų sprendimą – užsako guminius vikšrus, be to, ne su lygiu paviršiumi, o su vėliau išgarsėjusiu kryptiniu “eglutės” priešiniu! Dabar automobilio važiuoklė tampa patikima, galima visiškai atsisakyti galinių ratų.

1913 metų lapkričio 20 dieną tas pat eilinį kartą perdirbtas “mersedesas” su naujos konstrukcijos vikšrais išvysto kelyje 62,3 km/h greitį. Be to,įsitikinama, kad praktiškai bet kurį didelį lengvąjį automobilį per 1,5-2 valandas galima paversti pusiau vikšriniu! 1914 metų gegužės 31 dieną A.Kegresas gauna savo “autorogėms, varomoms begalinės juostos”, Rusijos imperijos patentą Nr.26751, Rusijos armija užsako perdirbti į pusiauvikšrinius 200 automobilių!.

Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas praktiškai patvirtina A.Kegreso išradimo naudą. Jo sistemos padidinto pravažumo važiuoklėmis komplektuojami ne tik štabo ir sanitariniai automobiliai, bet ir sunkūs šarvuoti automobiliai. Tačiau ateina 1917-ji metai, Rusijoje prasideda revoliucija. Caro dvariškiui A.Kegresui joje darosi nesaugu, ir jis skubiai grįžta į tėvynę. Čia jis tobulina pusiauvikšrinės pavaros konstrukciją ir ieško, kam pasiūlyti savo paslaugas. 1921-siais jis susitinka su dviem pramonininkais – Andre Citroenu ir Micheliu Hinstinu. Jie susidomi pusiauvikšrine važiuokle ir finansuoja jos tobulinimą. Kaip tik tada A.Kegresas iš dalies išsprendžia vikšrų praslydimo problemą – kad jie neišsitemptų, į vikšro gumą įvulkanizuojami plieniniai lynai, o kad vikšras nenusimautų nuo varančiojo skriemulio, užtikrina vidinėje vikšro pusėje išlieti guminiai “dantys”, važiuojant įeinantys į griovelius varančiojo ir palaikančiųjų skriemulių paviršiuje.

Pasaulis apie neeilines visureigių “Citroen-Kegresse” galimybes sužino 1922-siais, kai su tokiais pusiauvikšriniais automobiliais pervažiuojama Sacharos dykuma. 3600 kilometrų trasą per smėlynus “kegresai” atlaikė be žymesnių gedimų, ir tai paskatina organizuoti “Juodąjį reidą” per visą Afriką. Aštuoni “Citroen-Kegresse”, startavę Alžyre, po 7 mėnesių visi finišavo Keiptaune. Po to dar sekė “Geltonasis reidas” per Aziją (1931 m.balandis – 1932 m.kovas) su modernizuotais “kegresais”. Šios dvi itin sunkiomis sąlygomis vykusios ekspedicijos padėjo konstruktoriui dar labiau ištobulinti važiuoklės su guminiais vikšrais konstrukciją. Varantysis skriemulys perkeliamas į priekį, arčiau pavarų dėžės, tad supaprastėja transmisija, guminiai vikšrai geresniam sukibimui su gruntu gauna metalinius apkalus. Svarbiausiu A. Kegreso tuo metu įgyvendintu patobulinimu tapo sukimo momento perdavimas jau nebe trintimi tarp vikšro vidinio paviršiaus ir varančiojo skriemulio, o krumplinis sukabinimas. Tuo tikslu vikšro vidinėje pusėje suformuojami krumpliai, o skriemulio paviršiuje su jais sukimbantys ,,dantys”.

Įsitikinusios konstrukcijos patikimumu, firmos “Citroen”, “Unic”, “Somua” pradeda serijinę pusiauvikšrinių sunkvežimių ir vilkikų gamybą. Jie tiekiami Prancūzijos armijai, pagal licenziją “kegresai” gaminami Lenkijoje ir Belgijoje, patentus įsigyja britų firmos ,,Burford” ir ,,Crossley”, pusiauvikšrinius sunkvežimius su Kegreso tipo važiuoklėmis GAZ-60 , ZiS-22 ir ZiS-42 gamina (bet be licenzijos) TSRS. Visa ši technika buvo labai plačiai naudojama II Pasauliniame kare. Sąjungininkų armijų visuose frontuose masiškai naudotas JAV gamybos šarvuotas transporteris “White M3” taip pat turi guminius vikšrus ir modifikuotą A.Kegreso tipo važiuoklę su guminiais vikšrais.

Tačiau pats išradėjas jau nuo ketvirtojo dešimtmečio vidurio pasitraukia iš aktyvios veiklos ir gyvena ramų pasiturinčio rantje gyvenimą. Jo mirtis karo metais praėjo nepastebėta…

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

EN DE LT RU