Aerodinamiškasis Crossley (LT)

,,Aerodinamiškasis” iš Maidenheado

L. Suslavičius

Ketvirtasis praėjusio amžiaus dešimtmetis laikomas naujos krypties automobilių išorės dizaine atsiradimo periodu.Kaip tik po 1930-jų metų tradicinės formos kėbulus, primenančius dvi arba tris sujungtas stačiakampes dėžutes daugelyje automobilius gaminusių šalių ėmė keisti visai kitokie – suapvalinti, palenktais atgal priekiniais stiklais, smailėjančiomis galinėmis dalimis. Savo siluetu šie automobiliai pradėjo priminti ne tai dirižablį, ne tai jau įgavusį aerodinamiškas formas lėktuvą. Nors vokiečių inžinierius Paulius Jarajus jau buvo užpatentavęs aptakaus automobilio kėbulo projektavimo principus, dauguma automobilių konstruktorių vis dar laikėsi senųjų dizaino principų ir labai nenoriai gerino automobilio formas. Juolab kad ir automobilių pirkėjai – o tada automobilį įsigyti galėjo tik turtingas žmogus – buvo pakankamai konservatyvūs ir nepuolė prie naujovių. Todėl naujas automobilio formas drąsiau bandė įdiegti …aviakonstruktoriai, geriau suvokę, kaip oro sriautas apteka judantį kūną ir kokius privalumus turi aptaki forma. Bet jie, deja, nepakankamai išmanė, kaip konstruoti automobilius.

Itin konservatyvioje Didžiojoje Britanijoje vienu iš aerodinamiško automobilio kūrimo pradininkų irgi tapo ne automobilių, o dirižablių specialistas seras Denistonas Barnėjus (Denniston Burney), dirbęs aviacijos gamykloje Maidenheade. 1930 metais jis nustebino visus bendradarbius, sukonstravęs ir pagaminęs visiškai nepanašų nei į prašmatnius ,,Rolls-Royce”, nei į kuklius ,,Austin Seven” šešiavietį automobilį. Šiandien mes jį, ko gero, netgi pavadintume vienatūriu. Jo apkaltu skarda mediniu karkasu kėbulo linijos – vien kreivės, vertikalios ir horizontalios. Vieninteliai tiesių linijų elementai kėbule – plokščias priekinis stiklas iš trijų dalių ir maži trikampiai langeliai prie priekinio statramsčio. ,,Streamliner” pavadinto automobilio priekis buvo trumputis ir plane priminė parabolę, o visas automobilis, žiūrint iš viršaus – ne visai taisyklingą elipsę. Gerokai palenktas atgal priekinis stiklas perėjo į sklandžiu lanku išgaubtą automobilio stogą, kurio liniją atkartojo šoniniai langai. Kad dar labiau pagerinti aptakumą, konstruktorius priekinius ratus apgaubė siauručiais motociklinio tipo sparnais, pasisukančiais kartu su ratais. Beje, ratai irgi buvo kaip motociklo – su stipinais ir ratą tvirtinančia prie stebulės centrine veržle.

Kadangi konstruktoriui svarbiausia buvo išlaikyti ,,švarias” aerodinamines formas, jis padarė dar vieną netradicinį, bet logišką sprendimą – variklį su jo aušinimo sistemos radiatoriumi perkėlė į galinę smailėjančią kėbulo dalį. Variklis buvo didelis ir galingas – 8 cilindrų ,,Berkeley” su mechanine 4 laipsnių pavarų dėže. ,,Burney Streamline” buvo tik eksperimentinis prototipas, daugiau skirtas perspektyvinėms kėbulo formoms tirti, bet išstatytas automobilių parodoje, jis taip sužavėjo Velso princą, kad šis nedvejodamas įsigijo ,,Aerodinamiškąjį” savo garažui. Deja, toks išskirtinis iš išorės ir greitas – 120 km/h – automobilis turėjo daugybę trūkumų. Neapgalvotai įrengus radiatorių, greit perkaisdavo variklis. Kėbulą aptekantis oro sriautas sukeldavo išretėjimą salone, ir benzino garai bei išmetamosios dujos iš variklio skyriaus buvo siurbiamos į saloną. To jau keleiviai ilgai ištverti negalėjo…

Dennisonas Barnėjus lėšų toliau tobulinti ,,Aerodinamiškąjį” neturėjo, jau nekalbant apie jo gamybos organizavimą. Tačiau originalaus automobilio istorija vieninteliu pagamintu egzemplioriumi nesibaigė.Juo susidomėjo sena britų automobilių firma ,,Crossley”, automobilių gamybą pradėjusi dar 1904 metais ir laikoma viena iš automobilizacijos šioje šalyje pradininkių. Ji ryžosi imtis tokios skirtingos nuo visų tuometinių automobilių konstrukcijos serijinės gamybos.

,,Crossley” inžinieriai nuodugniai, mazgas po mazgo, peržiūrėjo D.Barnėjaus sukurtą automobilį, išsiaiškino jo trūkumus. Pirmiausia jie iki 2920 mm surtumpino jo bazę, o aštuonių cilindrų ,,Berkeley” pakeitė savuoju 6 cilindrų dviejų litrų darbo tūrio 61 AG/4000 aps/min. galios varikliu su viršutiniais vožtuvais ir ,,Zenith” markės karbiuratoriumi. Transmisija tapo itin modernia – aotomobilis gavo keturių laipsnių epiciklinę pavarų dėžę ,,Wilson” su išankstiniu pavarų parinkimu ir automatiniu perjungimu. Tokios pavarų dėžės, nereikalaujančios sankabos junginėjimo, buvo gana populiarios ketvirtajame dešimtmetyje. Automobilio stabilumo kelyje ir komforto problemos buvo išspręstos, panaudojus nepriklausomą visų ratų pakabą su skersine linge priekyje ir dviem pusiauelipsinėmis lingėmis gale bei naujais hidrauliniais amortizatoriais. ,,Streamline” įgavo kiek labiau įprastą išvaizdą, kai aušinimo sistemos radiatorių konstruktoriai perkėlė į tradicinę vietą – automobilio priekį. Tačiau pailgėjęs ,,variklio gaubtas” su šonuose padarytomis išpjovomis tebuvo butaforija, nes po juo buvo bagažinė. Bet variklis nustojo kaisti ir tai buvo svarbiausia. Ant masyvaus rėmo sumontuotas kėbulas gavosi tiek platus, jog atsarginį ratą pavyko paslėpti…galinėse durelėse. Iš originalaus ,,Burney” liko tik motocikliniai ratai ir priekiniai sparnai bei plonas lenktas buferis.

1933 metais naujasis ,,Crossley- Burney” kainavo 750 svarų. Tai daug, jei prisiminti, kad 1936 metais legendinio ,,SS Jaguar” pirkėjas mokėjo už jį tik 100 svarų. Tad tik du tuzinai aptakios formos automobilių paliko gamyklos cechą, ir tik vienas išliko iki mūsų dienų Didžiosios Britanijos nacionaliniame automobilių muziejuje. Masiškai aptakių formų automobiliai šioje šalyje ėmė plisti keliais metais vėliau, Dagenhame pradėjus didelio amerikietiško ,,Ford V8″ serijinę gamybą. Nuotraukose:

1.,,Burney Streamline”. 
2.Serijinis ,,Crossley-Burney”.
3.Žvilgsnis po variklio gaubtu.

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

EN DE LT RU