ANDRE DUBONNET IR JO “HISPANO”
Liucijus Suslavičius
Anapus Atlanto, Jungtinėse Amerikos Valstijose, mėgiama turtingų amerikiečių pramoga nuo seno yra automobilių grožio konkursai. Juose galima dalyvauti ir su senoviniu, ir su šiuolaikiniu automobiliu, svarbu, kad automobilis būtų idealiame stovyje. 2001 metų “Grinvičo konkursas”, vykęs to paties vardo mieste Konektikuto valstijoje, nuo kitų skyrėsi tuo, kad jame dalyvavo du legendiniai europietiški automobiliai – XX amžiaus trečiojo dešimtmečio lenktynininkams grafui Louisui Zborovskiui ir pleibojui Andre Dubonnet priklausę unikalūs vienetiniai “Chitty Chitty Bang Bang II” ir “Dubonnet Hispano-Suiza H6C Saoutchik Coupe”. Pastarasis automobilis, dabar priklausantis amerikiečiams verslininkams broliams Čarlzui ir Aleksui Morse, gavo “Best of Show” titulą ir konkurso nugalėtojo taurę, aplenkęs kitus 136 konkurse parodytus automobilius. Poliruoto aliuminio kėbulu “aprengtas” automobilis dar ir dabar atrodė nepaprastai modernus, nors, aišku, labiau priminė kokį nors “Plymouth Prowler”, nei tame pat konkurse dalyvavusį “Lamborghini Countach 5000S”.
Garsios Prancūzijos vyndarių šeimos Dubonnet, garsėjusios savo aperityvais bei konjakais, atžalos Andre ir šveicaro konstruktoriaus Marco Birkigto sukurtų aukščiausios klasės automobilių “Hispano- Suiza” vardai buvo glaudžiai susieti gerus 20 metų. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, firmos “Hispano-Suiza” filialas Bois Colombes mieste, gaminęs aviacinius variklius Antantės šalių karinėms oro pajėgoms, norom nenorom turėjo persiorientuoti civilinei produkcijai gaminti. Aišku, įmonė paskubėjo grįžti prie ikikarinės produkcijos – lengvųjų automobilių. M.Birkigtas “perskėlė pusiau” naujausią savo aviacinį V 12 tipo motorą ir sukūrė 6,5 litro darbo tūrio 6 cilindrų 100 AG/1700 aps/min variklį su paskirstymo velenėliu galvutėje. Variklis turėjo dvi atskiras uždegimo sistemas ir todėl po dvi žvakes cilindrui, visų mazgų tepimą slegiant, todėl garsėjo patikimumu. Šiam varikliui konstruktorius pritaikė konusinę sankabą ir trijų laipsnių pavarų dėžę su perjungimu kulise. Važiuoklė buvo kaip sunkvežimio – tvirtas lonžeroninis rėmas, nedalomi tiltai su juo sujungti išilginėmis pusiauelipsinėmis lingėmis. Pirmosios serijos automobiliai neturėjo net amortizatorių, juos – pradžioje frikcinius, po to – hidraulinius – imta montuoti vėliau. Stabdžiai turėjo mechaninę pavarą su išmoningu mechaniniu stiprintuvu, veikusiu nuo pavarų dėžės, ir stabdė visus keturis ratus. Važiuoklė su 110 litrų degalų bake svėrė 1350 kilogramų. Savo debiuto 1919 metais Paryžiaus automobilių parodoje laiku šis “Hispano-Suiza H6” buvo vienas greičiausių serijinių automobilių pasaulyje, nes išvystydavo 120 km/h. Serijinė gamyba prasideda vėliau – 1921 metais.
Tais pat metais jaunas 23 metų turtuolis, automobilininkas ir lakūnas – mėgėjas Andre Dubonnet įsigyja vieną pirmųjų serijinių “H6”. Jis su šiuo automobiliu per 13 valandų įveikia trasą Paryžius – Nica, pasiekdamas vidutinį 66 km/h greitį, netrukus startuoja automobilių lenktynėse Bulonėje. Pirmas startas ir iš karto pergalė! Aišku, jaunuolis tampa karštu naujo automobilio modelio gerbėju. Beje, pamečiui pasiektos A.Dubonnet ir L.Bablot pergalės Bulonės lenktynėse paskatino M.Birkigtą sportinius “hispano-siuizų” variantus su didesnio litražo motorais pavadinti “Bologne” šių pergalių garbei. Gi A. Dubonnet 1924 metais savo 26 –jam gimtadieniui užsisako naują “ispano-suizą” – keturvietį dviejų durų kabrioletą “Bologne” su 8 litrų darbo tūrio varikliu, kurį jis pageidauja “aprengti” tulpmedžio kėbulu. Nei viena Paryžiaus kėbulų atelje nepriima užsakymo. Na ir kas – pinigų nestokojantis Andre kreipiasi į tame pačiame Bois-Colombes esančią lėktuvus gaminančią firmą “Nieuport Astra
Aviation Company”. Jos meistrai padaro neįmanoma – pagamina kėbulą iš siaurų plonų tulpmedžio juostelių, tūkstančiais miniatiūrinių kniedžių pritvirtintų prie “pamušalo” iš plonos aliuminio skardos. Nušveistas ir nulakuotas kėbulas su sėdynėmis ir vidaus apdaila svėrė tik 160 svarų. Su šiuo išskirtiniu automobiliu, kurio variklis forsuotas iki 200 AG/3050 aps/min, A.Dubonnet startuoja tada itin prestižinėse ir sunkiose lenktynėse “Targa Florio” Sicilijos kalnų keliais. Jo “ispano- suiza” ne vieną ratą skrieja antra, tačiau kelis kartus sprogusios padangos neleidžia pasiekti pergalės – prancūzas finišuoja tik septintas, tačiau vis tik palikęs už savęs gerą tuziną tikrų lenktyninių automobilių. Vėliau savo “Tulipwood Torpedo”, kaip šis automobilis žinomas istorikų ir kolekcininkų tarpe, A.Dubonnet pardavė vienam anglui, o šis modernizavo kėbulą, pritaisęs vietoje originalių siauručių naujus puošnius apgaubiančius ratus lašo formos sparnus, tiesa, pagamintus iš to pat tulpmedžio…
Klasikinė “Hispano-Suiza” pakaba su išilginėmis lingėmis, tinkama sunkiam reprezentaciniam limuzinui, ketvirtajame dešimtmetyje pasirodo nebetinkama sportiniams automobiliams, kurie tik ir domina A.Dubonnet. Ir ką jūs manote – šis turtuolis ir adrenalino mėgėjas netikėtai pasirodo esąs puikus konstruktorius – jam vadovaujant, sukuriama naujo tipo nepriklausoma pakaba su išilginėmis svirtimis, besiremiančiomis į uždarame korpuse sumontuotas cilindrines spyruokles. Patentuotos Dubonnet pakabos privalumas prieš kitas tada imtas naudoti nepriklausomas pakabas (su skersinėmis lingėmis, svyruojančiais pusašiais, skersinėmis svirtimis su spyruoklėmis)tas, kad ratui judant aukštyn – žemyn, nesikeičia nei jo pasvirimo į kelią kampas, nei provėža, o tai garantuoja didesnį automobilio stabilumą kelyje. Kas nori pamatyti Dubonnet pakabą natūroje, lai suranda dar nesugadintą ir neperdirbtą rusišką “Moskvič-400” – jo priekinė pakaba kaip tik Dubonnet tipo.
1932 metais prancūzas užsako pagaminti naują “ispano-suizą” su savo konstrukcijos visų ratų pakaba. Turtingo nuolatinio kliento užsakymas netrukus įvykdomas – A.Dubonnet vėl stebina visus savo didžiule “sportberlina” – ganėtinai aerodinamiškų formų keturių durų sedanu tolimoms kelionėms po Europą su labai komfortiška važiuokle. Bet sedanas – tai ne tas automobilis, kuris galėtų patenkinti tikrą greičio mėgėją.
1937 metais nenurimstantis A.Dubonnet vėl atvyksta į Bois-Colombes. Jam reikia sportinės išskirtinės konstrukcijos “ispano-suizos” – aišku, vėl su nepriklausoma paties mesje Andre konstrukcijos visų ratų pakaba, tačiau su seno tipo 6 cilindrų 8 litrų darbo tūrio 160 AG/3000 aps/min motoru. Naujausiu M.Birkigto kūriniu – V12 tipo 9,5 litro varikliu – jis visai pagrįstai nepasitikėjo, nes šis motoras kentėjo nuo daugelio “vaikiškų ligų”. Tokios klasės automobilių, kaip “Hispano-Suiza H6C” kėbulai visada buvo užsakomi atskirai ir gaminami pagal originalų projektą. Šį kartą A.Dubonnet kreipėsi į garsią kėbulų atelje “”Saoutchik”, kurią Paryžiuje amžiaus pradžioje įkūrė iš Odesos Prancūzijon emigravęs Jakovas Savčikas. Pagal užsakovo norus atelje dizaineriai ir auksarankiai meistrai pagamino iš aliuminio aerodinamišką dviejų durų kėbulą, primenantį lėktuvo fiuzeliažą. Kėbulas pasižymėjo dviem revoliucingais sprendimais – panoraminiu priekiniu stiklu bei slankiojančiomis atstumiamomis į šoną ir atgal durelėmis. Pastarosios, kiek žinoma, buvo panaudotos sportiniame kupė pirmą kartą istorijoje. Didžiulis – bazė 3300 mm, kėbulo ilgis – 5680 mm, plotis – 2000 mm – automobilis aliuminio kėbulo dėka išliko pakankamai lengvas – svėrė 1795 kilogramus ir sugebėjo, kaip to ir siekė užsakovas, išvystyti didelį greitį – virš 200 km/h!
Pagamintas vos metams likus iki Antrojo pasaulinio karo pradžios, “Dubonnet Hispano-Suiza H6C Saoutchik Coupe” tada nespėjo tapti “autosalonų žvaigžde” ar laimėti kokias nors lenktynes, nors, gal būt, jo savininkas ir būtų to siekęs. Prancūziją užėmę vokiečiai juo taip pat nesusidomėjo, ir sidabro spalvos unikumas ramiai prastovėjo garaže. Na, o po karo jis tapo tiesiog kolekcine vertybe, kurią vienas turtingas kolekcininkas paduodavo kitam, kas kart už vis didesnę sumą, kol galu gale automobilis atsidūrė brolių Morse rankose. Kas žino, gal kada nors jis grįš į Europą, o gal jį įsigis koks nors rusas milijonierius, ir Jakovo Savčiko kūrinys žavės maskviečius, kaip prieš septynias dešimtis metų juo Eliziejaus laukuose stebėjosi Paryžiaus gyventojai ir svečiai…