AQUADA
Liucijus Suslavičius
Nors per tą laiką, kuris praėjo nuo pirmojo realiai išbandyto prancūzo Ravalje 1908 metais pagaminto automobilio – amfibijos debiuto ir mūsų dienų, ne kartą buvo pakankamai akivaizdžiai įrodyta, jog negalima sukurti konstrukcijos, vienodai gerai atitinkančios aktualius reikalavimus automobiliui ir tokiam pat moderniam laivui, entuziastų, užsiimančių tokių dviems stichijoms pritaikytų transporto priemonių kūrimu, netrūksta. Naujos technologijos, naujos medžiagos, nauji techniniai sprendimai skatina juos vėl ir vėl mėginti optimaliai suderinti vienoje konstrukcijoje du iš tikrųjų ne itin suderinamus dalykus.
Tikrai ne paskutiniai šioje ilgoje vilčių ir nusivylimų kupinoje automobilio – amfibijos tobulinimo istorijoje yra du energingi vyrai – Alanas Gibbsas iš Naujosios Zelandijos ir britas Neilas Jenkinsas, 1999 metais Didžiojoje Britanijoje įkūrę firmą “Gibbs Technologies”, kuri pernai metais rugsėjo 4 dieną Temzėje pademonstravo “Aquada” – automobilį, išvystantį kelyje 100 mylių per valandą (160 km/h) greitį ir galintį be jokio specialaus parengimo pūkštelti vandenin ir čia skrieti maksimaliu 30 mazgų (arba maždaug 50 km/h) greičiu.
Jie tikrai automobilio-amfibijos fanatikai, nes vaizdžiai tariant, “paskandino” ne vieną milijoną nuosavų svarų sterlingų į savo svajonių įgyvendinimą. Bet, reikia manyti, jie turėjo galimybę taip elgtis. Jų “Aquada” kimšte prikimšta įvairiausių technologinių naujovių (per septynis automobilio kūrimo metus gauta net 67 patentai), bet specialistai, susipažinę su šio neeilinio automobilio konstrukcija, vieningai tvirtina, jog svarbiausiu dalyku yra A.Gibbso nupirkta inžinieriaus Terio Roykrofto sukurta automobilio ratų įtraukimo į kėbulą sistema. Jos dėka “Aquada” iš esmės skiriasi nuo anksčiau sukurtų automobilių – amfibijų, kurių tiltai ir ratai styrodavo išsikišę iš amfibijos dugno, ir todėl gali išvystyti vandenyje anksčiau tokio tipo automobiliams neįsivaizduojamą greitį. Priminsime, kad iki šiol gamintos serijinės amfibijos pasiekdavo vandenyje 10, kai kurios – 12 km/h greitį.
Svarbiausia, jog “Aquada” atrodo kaip normalus nedidelis rodsteris, kokių nemažai sutinkame Didžiosios Britanijos didmiesčių gatvėse. Ir tai, kad šis dvivietis automobilis neturi durelių (taip padaryta kėbulo tvirtumo bei sandarumo vandenyje sumetimais), atrodo visai normaliai – į tokius sportinio stiliaus automobilius nesėdama, į juos įšokama. Bet štai rodsteris privažiuoja prie vandens ir, visų stebinčiųjų nuostabai, nestabdydamas ima plaukti. Vandenyje perėjimas iš “automobilinės būsenos” į “katerio būklę” trunka kelias sekundes ir vyksta vos ne automatiškai – vairuotojas paspaudžia mygtuką, per kelias sekundes suveikę mechanizmai įtraukia ratus su pakaba į ratų nišas kėbule, tuo pat metu galinių ratų pavara atsijungia, ir variklis ima sukti amfibiją vandenyje varančio vandensvaidžio mechanizmo (angliškai – water jet) sraigtą. Automatiškai užsidega laivams privalomi signaliniai žibintai, ir, pavirtusi kateriu, “Aquada” dingsta iš akių, palikdama tik greitai išnykstantį baltą vandens putų pėdsaką…
Hermetiškas automobilio kėbulas susideda iš dviejų – viršutinio ir apatinio “kiautų” pagamintų iš jūros vandeniui atsparios kompozitinės medžiagos. Jis pritvirtintas prie lengvo rėmo iš aliuminio lydinio. Rėmas pagamintas pagal sudėtingą kombinuotą technologiją, kniedijant atskirus liejimu slegiant pagamintus elementus. Už trijų sėdynių eilės sumontuotas 2,5 litro darbo tūrio 175 AG galios V-6 tipo benzininis variklis, naudojamas visureigyje “Land Rover Freelander”. Ratus ir vandensvaidį jis suka per penkialaipsnę automatinę pavarų dėžę, kurią gamina firma JATCO. Labai įdomi ir ganėtinai sudėtinga yra variklio aušinimo sistema. Važiuojant keliu, variklis aušinamas įprasto radiatoriaus su elektriniu ventiliatoriumi pagalba, bet kai “Aquada” atsiduria vandens stichijoje, variklis aušinamas specialaus vandens skalaujamo šilumos keitiklio pagalba. Aušinimo sistema darbui vienu ar kitu režimu persijungia automatiškai.
Eismo saugumas garantuojamas – automobilio kėbulo stiprumas buvo išbandytas standartinio “Crash-test” metu, yra speciali daviklių sistema, neleidžianti dėl vairuotojo kaltės ar sistemų gedimo įtraukti automobilio ratus, jam važiuojant keliu.
Pirmasis “Aquada” pirkėjas – nutrūktgalvis verslininkas Ričardas Bransonas nepagailėjo už dar prototipo lygio amfibiją sumokėti 280 tūkstančių dolerių – tik tam, kad pirmasis su ja perplauktų La-Manšo sąsiaurį, skiriantį Didžiąją Britaniją nuo Prancūzijos. Tačiau serijinė “Aquada” turėtų kainuoti maždaug penktadaliu pigiau – kokius 235 tūkstančius dolerių. “Gibbs Technologies” pernai paskelbė, kad planuojama naująją amfibiją visų pirma pardavinėti JAV rinkoje, ir dauguma iš pirmosios 100 vienetų partijos automobilių iškeliaus būtent už Atlanto. N.Jenkinsas, paklaustas, kokios gi realios perspektyvos parduoti didesnį kiekį amfibijų, pasakė žurnalistams: “Yra daug žmonių, gyvenančių prie vandens ir mėgstančių paplaukyti, bet niekaip nenorinčių susitaikyti su nuobodžiu ir daug laiko atimančiu valties ar jachtos parengimu plaukimui. O “Aquada” suteikia galimybę tiesiog įvairuoti į vandenį ir plaukti…”