Automobilis su propeleriu
Liucijus Suslavičius
Jau 120 metų skaičiuojančioje automobilio istorijoje galima rasti daug kurioziškų konstrukcijų, įvairiausių pavarų schemų ir kėbulų tipų. Neretai jų kūrėjai vadovaudavosi gana tolimomis klasikinio automobilio pavyzdžiui idėjomis. Tiesą sakant, greičiausia todėl jų kūriniai taip ir liko technikos kuriozų pavyzdžiu. Nors kategoriškai paneigti, kad kada nors tos keistos idėjos negali vėl tapti gyvybingos, tikrai sunku…
Automobilis su propeleriu? Tokiu kaip lėktuvo? Neįsivaizduojama, tiesa? Bet taip mums atrodo šiandien, kai gatvėse ir keliuose tiršta automobilių, o štai dvidešimto amžiaus pradžioje viskas atrodė kitaip. Tada automobilis jau nebuvo retenybė, nors į vairuotojus tebebuvo žiūrima kaip į ypatingus, ganėtinai pavojingą hobį turinčius žmones. Tačiau tikraisiais to meto publikos numylėtiniais buvo pirmieji lėktuvų pilotai, o skraidantieji aparatai, nors ir netobuli, atrodė kaip technikos viršūnė. Tad buvo ieškoma sprendimų, kaip pritaikyti aviacinius sprendimus kitose srityse. Prancūzų lakūnas Marcelis Leyatas pasiryžo sukurti…propelerio varomą automobilį. Kaip ir reikėjo tikėtis, prototipu jis pasirinko lėktuvą, tad ir „Helica“ vardu pavadinti automobilio išvaizda ir konstrukcija buvo kaip to meto lėktuvų. M.Leyatas savąjį „propelerinį“ automobilį pradėjo konstruoti dar 1913 metais, bet jam sutrukdė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas, tad prototipas į gatvę išriedėjo tik 1920 metais. „Helica“ atrodė kaip lėktuvėlis, kuriam kažkas nupjovė sparnus ir dalį uodegos. Iš šono automobilis buvo panašus į vandens lašą. Kėbulas (o gal vadinkime jį kaip lėktuve – liemeniu?) taip pat priminė to meto lėktuvus: jis buvo siauras, su plokščiais vertikaliais šonais, horizontaliais plokščios lentos formos sparnais virš ratų. Beje, ratai irgi buvo aviacinio stiliaus, su ištisiniais ratų diskais ir pneumatinėmis padangomis, nors tada absoliuti automobilių dauguma turėjo ratus su mediniais, rečiau – metaliniais stipinais. Kėbule vienas už kito kaip lėktuve sėdėjo vairuotojas ir keleivis, įlipti jie galėjo per dešiniajame šone esančias ovalo formos dureles. Pačiame priekyje iš kėbulo kyšojo du oru aušinamo, 984 cm³ darbo tūrio, 30 AG aviacinio motoro „Anzani“ cilindrai. Šis variklis suko medinį keturių menčių propelerį, apgaubtą didžiuliu apsauginiu žiedu, pritvirtintu prie kėbulo priekinės dalies. Pėsčiųjų apsaugai konstruktorius numatė papildomus metalinius strypus ir metalinį tinklelį, uždengiančius besisukantį propelerį iš priekio. Iš variklio cilindrų išeinantys išmetimo vamzdžiai po kėbulu sueidavo į vieną, besibaigiantį taip pat lašo formos duslintuvu. Turbūt, šiandien keisčiausiai atrodo „Helica“ vairo mechanizmas. M.Leyatas jį irgi sukūrė kaip lėktuvų. Vairuojami buvo užpakaliniai ratai, tiksliau, apie vertikalią iš kėbulo kyšančią ašį pasisukdavo visas užpakalinių ratų vežimėlis. O sukimo judesį nuo vertikaliai sumontuoto vairo rato jam perduodavo (kaip ir tuometinių lėktuvų uodegos vairams) ploni, sukryžiuoti lynai. Priekinių ratų provėža vos ne dvigubai platesnė nei galinių (vėl kaip lėktuvo), tačiau stabdžiai jau automobilinio tipo, nes nepaisant tikrai silpno variklio M.Leyato automobilis sugebėjo išvystyti nemažą tais laikais 80 km/h maksimalų greitį. Buvo pagaminti keli „Helica“ automobiliai, vienas – net su uždaru kėbulu. Tačiau tuo viskas ir baigėsi, propelerio „traukiamas“ automobilis netapo populiaria susisiekimo priemone. Tiesa, kai kurie šaltiniai teigia, jog M.Leyatui pavyko parduoti net 20 „Helica“ egzempliorių. Prancūzas nebuvo vienišas – istorinėse nuotraukose galima pamatyti ir kitokius lėktuvo pavyzdžiu sukonstruotus automobilius. Kai kurie jų netgi turi sparnų rudimentus! Sunku suprasti, kaip tokių revoliucingos konstrukcijos ekipažų konstruktoriai įsivaizdavo jų kasdieninį dalyvavimą eisme…
Neprigijus schemai su traukiančiuoju propeleriu, kai kurie konstruktoriai pasirinko priešingą, tačiau taip pat iš aviacijos pasiskolintą idėją su varikliu transporto priemonės gale ir stumiančiuoju propeleriu. Jų sumanyti automobiliai buvo saugesni, techniškai paprastesni. Tačiau ir ji automobiliuose neprigijo, bet buvo pritaikyta aerorogėms – vietoje ratų slides turinčioms transporto priemonėms, kurias varo kėbulo gale sumontuotas variklis su stumiančiuoju propeleriu. Tokios aerorogės, šarvuotos ir su kulkosvaidžiu bokštelyje, buvo naudojamos Antrojo pasaulinio karo metais. Labai populiarios aerorogės buvo Tolimojoje Šiaurėje. Būtent pašto gabenimui ir keleivių pervežimui šeštajame – septintajame dešimtmetyje TSRS pramonė gamino sraigtasparnių konstruktoriaus N.Kamovo konstravimo biure sukurtas aeroroges „Sever-2“ bei „KA-30“, kurias Užpoliarėje galima buvo eksploatuoti didesnę metų dalį, kol tundrą dengdavo sniegas, o upes ir ežerus – ledas. Aerorogės „Sever-2“ su 260 AG varikliu buvo sukurtos 1957-59 metais, panaudojus lengvojo automobilio „Pobieda“kėbulą. Į mikroautobusą „Latvija“ panašios KA-30 buvo gaminamos nuo 1963metų, o 1970 metais imta gaminti jų bazėje specialias greitosios medicininės pagalbos aeroroges. KA-30 daug prisidėjo prie Tolimosios Šiaurės regiono įsisavinimo.Tik masinis sraigtasparnių panaudojimas XX amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje užbaigė šių įdomių lėktuvo, automobilio ir rogių hibridų naudojimą.