„DIDYSIS MERSEDESAS”
Liucijus Suslavičius
Jei ir Lietuvos automobiliniai leidiniai išspausdino būsimojo „didžiojo mersedeso” – naujo „S-Klasse” slaptai padarytas nuotraukas. Naujas reprezentacinis „Mercedes Benz” pasirodys dar iki amžiaus pradžios ir bus daug kuo pranašesnis už savo pirmtaką, kurio ne vienas egzempliorius važinėja mūsų keliais. Tačiau kaip besistengtų dizaineriai ir konstruktoriai, net ir ištaigingiausias „S-Klasse” variantas neįgaus tos išskirtinumo aureolės, kuri visada supo 1963 metais pristatytą „Mercedes Benz 600″. Gal būt, tai asmeniškas įspūdis, tačiau man atrodo, kad šiandieniniai aukščiausios klasęs automobiliai parodo tik jų savininkų finansines galimybes, t.y. turtingumą. Gi griežtos tiesios „600-jo” linijos, asketiškos net ir tada, 1963-siais, tiesiog dvelkė valdžia, pabrėžė distanciją tarp jų, kurie sėdi šiame didžiuliame limuzine ir visų kitų.
Pristatytas Frankfurto autosalone, „Mercedes Benz 600″ užėmė anksčiau gaminto „Mercedes Benz 300″, dar praminto „Adenauer” (VFR kancleris Konradas Adenaueris naudojosi tik tokiu „mersedesu”0 vietą firmos automobilių gamoje. Jis buvo ne itin gražus, bet koks galingas ir solidus! Be to, kaip ir reikėjo tikėtis iš tokio automobilio, jis buvo kimšte prikimštas technikos naujovių. „Daimler Benz” buvo vienas iš degalų įpurškimo sistemos panaudojimo vietoje karbiuratoriaus pradininkų ir be abejo, pritaikė šią tada dar ypač retą sistemą „600-jo” varikliui. Jos dėka V-8 tipo, 6.3 litro darbo tūrio variklis su paskirstymo velenėliais galvutėse išvystė 250 AG/4000 aps./min. Realiai tai reiškė įsibėgėjimą iš vietos iki 100 km/h per 9.7 sekundės ir maksimalų 205 km/h greitį (ir degalų sąnaudas nuo 17.8 iki 22 litrų šimtui kilometrų kelio). Dirbančio variklio nesigirdėdavo – taip gerai jis buvo išbalansuotas ir surinktas.
Pavarų junginėti vairuotojui nereikėjo – automobilis turėjo automatinę pavarų dėžę, be to, stovėjimo stabdys automatiškai išsijungdavo, automobiliui pradėjus važiuoti. Varantysis tiltas turėjo savaime užsiblokuoti diferencialą. Vairo mechanizmas – su stiprintuvu, visų ratų stabdžiai – diskiniai. 1963 metais tai tebebuvo naujiena, brangi ir nedažnai sutinkama. Pakaba – nepriklausoma, su pneumobalionais ir reguliuojama važiuojant standumo amortizatoriais, automatiškai palaikanti kėbulo aukštį virš kelio, nepriklausomai nuo apkrovimo. Padidinus slėgį pneumosistemoje automobilio prošvaisą galima buvo padidinti 50 milimetrų.
„Mercedes Benz 600″ viduje buvo neįprastai daug įvairiausių servomechanizmų. Jie reguliavo sėdynių ir jų atlošų padėtį, atidarinėjo langų stiklus, reguliavo ventiliacijos sklendžių padėtį, atidarinėjo bagažinės dangtį, švelniai, be smūgio, uždarydavo duris. Visus šiuos veiksmus atliko elektrohidraulinės sistemos, valdomos iš specialaus pulto su 23 klavišais. Saloną apšvietė 13 lempučių, dar kelios buvo įrengtos kelioniniame bare. Centrinis užraktas turėjo pneumopavarą, kurios resiveryje suspausto oro atsargos pakakdavo 8 uždarymams, kai variklis nedirbdavo.
Automobilis buvo gaminamas dviejų skirtingų bazės ilgių (3200 arba 3900 mm), atitinkamai ilgis 5540 arba 6240 mm, plotis – 1950 mm, aukštis – 1500 mm, svoris 3055 arba 3350 kg, posūkio spindulys – 6.3 arba 7.5 metro.
„600-sis” buvo gaminamas kaip 4 durų limuzinas (jų pagaminta daugiausia – 2190 vienetų) kaip prailgintas 4 durų pulmanlimuzinas (304 vnt), kaip šešių durų septynvietis limuzinas (124 vnt) ir kaip landolė su atidaromu gale stogu (59 vnt). Minimali naujo „600-jo” kaina tuo metu buvo 55600 dolerių, o šešių durų „pulmanai” kainavo du-tris kartus daugiau. Tik pasirodęs, automobilis iš karto tapo labiausiai geidžiamu šio pasaulio galingųjų tarpe. Jo griežta elegancija sužavėjo L.Brežnevą ir Mao Czeduną, Ispanijos karalių ir J.Broz-Tito, „600-siais” važinėjo kino ir estrados žvaigždės, koncernų prezidentai ir kitos įžymybės. Kiek tarp jų užsisakė šarvuotus „mersedesus”, tiksliai žino tik gamykla. Tačiau 1981 metų birželio 10 dieną „Daimler Benz” pagamino paskutinį šio modelio automobilį. Paskutiniais metais per mėnesį buvo gaminama ne daugiau kaip po keturis „600-siuos” per mėnesį. Kiekvieną automobilį 50 aukštos klasės meistrų surinkinėjo du-tris mėnesius, kol galutinai sukomplektuodavo ir išbandydavo. Klientus „didysis mersedesas” viliojo ne vien aukštu komforto bei saugumo lygiu, bet ir išskirtinumu. Dėl skonio galima ginčytis, tačiau manau, kad septintajame dešimtmetyje savo išvaizda jis lenkę ir pompastiškus „rolsroisus”, ir begaliniai ilgus „kadilakus”, be to, „mersedesų” buvo gaminama nedaug – per metus vidutiniškai 165 automobiliai (viso per 17 metų pagaminta 2813 vienetų), tuo tarpu „Rolls-Royce” gamybos apimtis buvo tris kartus didesnė, na, o „Cadillac” iš viso riedėjo nuo konvejerio tūkstančiais.
Naujas „didysis mersedesas” netruko inspiruoti naujų aukščiausios klasės limuzinų kūrimą. 1996 metais debiutavo „Rolls Royce Silver Shadow”, pakeitęs barokinį „Silver Cloud”, o 1967 metais – tarybinis ZiL-114, kurio kampuotas kėbulo dizainas ir matmenys aiškiai mėgdžiojo „600-jį”. Gi „Cadillac” atsisakė įmantraus chromuoto priekio ir pabandė jį pakeisti falšradiatoriumi, primenančiu „mersedesą”. Vėliau tą patį padarė kita prestižinių automobilių firma „Lincoln”. Nenuostabu, kad pasibaigus gamybai, automobilis iš karto tapo kolekcionavimo objektu ir gerai išlaikyto egzemplioriaus kaina netruko viršyti naujo kelis kartus. „Mercedes Benz 600″ ir šiandien, praėjus 35 metams nuo gamybos pradžios, žavi solidumu. Juodą (dažniausia) kėbulą pagyvina platus vertikalus tradicinės formos falšradiatorius, jo formą atkartojantys vertikalūs žibintai, o ratų arkų chromuotos briaunos puikiai dera su chromuotais langų rėmeliais. Net ir vizualiai saugus, „didysis mersedesas” plaukte plaukia gatve, vien savo išvaizda versdamas kitus laikytis deramu atstumu nuo jo sidabru blizgančių apvalainų buferių…
Nuotraukose:
1.Keturių durų limuzinas „Mercedes Benz 600″ Frankfurto autosalone 1963 metais.
2. L.Brežnevą aptarnavęs pulman-limuzinas Maskvoje.