O kas buvo prieš „džimmi” ?
Liucijus Suslavičius
Vienu iš Antrojo pasaulinio karo simbolių yra amerikietiškas 2,5 tonos klasės 6×6 tipo armijos sunkvežimis ,,GMC CCKW-353″, sąjungininkų karių švelniai vadintas „džimmi”. 1941- 1945 metais „General Motors” pagamino 562750 šios šeimynos triašių, tapusių populiariausiais armijos automobiliais XX amžiuje.Tačiau savaime suprantama, kad ši puiki konstrukcija neatsirado tuščioje vietoje, o turėjo savo pirmtakus. Tam, kad surasti „džimmi” giminės „šaknis”, mums teks sugrįžto į 1939 metus, kai Europoje, kaip vaizdžiai rašo publicistai, jau ,,kvepėjo paraku”, gi JAV, atrodė, gyveno taikų ir nerūpestingą gyvenimą. Taip, tuo metu didesnė Amerikos visuomenės dalis mažai tesidomėjo politiniais įvykiais Europoje, juo labiau nesiruošė kariauti kažkur už vandenyno. Bet ir tuo dar taikiu periodu JAV kariuomenės vadovybėje pakako įžvalgių žmonių, su nerimu stebėjusių įvykių pasaulyje raidą ir mačiusių, jog JAV rimtam šiuolaikiniam karui visiškai nepasiruošusi. Vienas iš svarbiausių trūkumų – nepakankamas galingiausią automobilių pramonę pasaulyje turinčios šalies armijos motorizacijos lygis.Kiek anksčiau, ketvirtojo dešimtmečio pradžioje armijos kvartirmeisterių korpusas (taip vadinosi JAV armijos materialinio-techninio aprūpinimo tarnyba) ėmėsi iniciatyvos ir parengė reikalavimus standartizuotiems didelio pravažumo 4×4 ir 6×6 tipo sunkvežimiams ir net pagamino jų prototipus. Deja, tada ši iniciatyva nebuvo vyriausybės palaikyta, ir armijai toliau buvo tiekiami įvairių modelių serijiniai komerciniai automobiliai. O idėją pasisavino vokiečiai ir nuo 1936 metų įvairiose firmose gamino vermachtui standartizuotus visureigius.
1939 metais teko skubiai grįžti prie ankstesnių idėjų ir skelbti naują konkursą moderniems armijos automobiliams sukurti. Standartiniu sausumos kariuomenės ir jūrų pėstininkų automobiliu pagal šią programą turėjo tapti 2,5 tonos 6×6 tipo sunkvežimis su universaliu kėbulu. Kvartirmeisterių korpusui savo pasiūlymus pateikė arti dešimties firmų, tarp jų ir „Yellow Truck and Coach” – koncerno „General Motors Corporation” padalinys, gaminęs sunkvežimius ir autobusus. Kadangi terminai buvo itin glausti, firma pasielgė kuo paprasčiau – paėmė 1938 metų modelio „GMC AC” serijos komercinį sunkvežimį su standartiniu 6 cilindrų 4070 cm³darbo tūrio 97 AG varikliu bei penkialaipsne pavarų dėže ir perdirbo į 6×6 tipo visureigį, sumontavę specializuotos firmos „Timken” gaminamą paskirstymo dėžę ir varančiuosius tiltus su lietais pusiau padalinamais karteriais. Tarp kitko, po pusantrų metų lygiai tokie patys agregatai buvo sumontuoti legendiniuose „studebekeriuose”.
Savų agregatų, be variklio, GMC naudojo nedaug – „Saginaw” tipo itin lengvai veikiantį vairo mechanizmą, stabdžių sistemą ir, aišku, metalinę dvivietę kabiną, variklio kapotą ir sparnus. Karinę paskirtį „GMC ACKWX-353″ pavadinto sunkvežimio paskirtį rodė iš plieno juostų suvirinta priekio apsauga, plokščias buferis, metalinis universalus kėbulas, kurį tiekė firma „Budd”. Pirmajame prototipe, turėjusiame numerį USA-410673, net 30 galonų talpos degalų bakas liko pavojingiausioje vietoje – po vairuotojo sėdyne, kaip ir chromuota priekio apdaila. Jis buvo pagamintas jau karui prasidėjus, 1939 metų rugsėjo mėnesį. Situacija vertė skubėti, tad kariškiai greit apsisprendė (o ir rinktis nebuvo iš ko) ir,nurodę svarbiausius, jų nuomone, trūkumus, užsakė 2466 patobulinto modelio sunkvežimius, dar 1500 vienetų užsakė Prancūzijos armija. Sunkvežimiai buvo pagaminti 1940-jų viduryje, kai Prancūzija jau kapituliavo. JAV kariškiai dalį naujutėlaičių ,,GMC ACKWX-353″ pasiuntė į Aleutų salas, kurioms grėsė japonų įsiveržimas, artilerijos pabūklams tampyti, dalį paskirstė po mokomuosius dalinius, o didžiumą laivais nugabeno į Angliją pagal „lend-lease” programą. Keista, bet britams nauji amerikietiški triašiai visai nepatiko – jų nuomone, automobiliai buvo per dideli (vežė 3 tonas gruntkeliu ir 5 tonas asfaltuotu keliu), perdaug galingi, jų metalinės uždaros kabinos perdaug komfortiškos kareiviams, o standartinio dydžio padangos ir sudvejinti galinių tiltų ratai menkino pravažumą bekele. Todėl 1941 metais, kilus TSRS-Vokietijos karui, britai pakrovė į laivus ir su vienu iš pirmųjų konvojų pasiuntė jiems netinkančius amerikietiškus sunkvežimius į Rusiją! Keli tūkstančiai „ACKWX-353″ greit „ištirpo” sunkiuose 1941-1942 metų mūšiuose Rusijos platybėse. Be kelių senų nuotraukų ir retų atsiminimų nieko nebeišliko. O JAV kariškiai, praktiškai išbandę šį pereinamąjį modelį, patikslino savo reikalavimus gamintojui, „General Motors” inžinieriai skubiai patobulino konstrukciją, uždėjo savąjam automobiliui karinio pusantratonio ,,Chevrolet G7107″ variklio gaubtą bei plokščius sparnus ir nuo 1941 metų rugsėjo „Yellow Truck and Coach”, o kiek vėliau – ir „Chevrolet” pradėjo masinę geriausio Antrojo pasaulinio karo sunkvežimio GMC CCKW-353 gamybą.
Pas kolekcionierius saugomi keli pačiose JAV ir Didžiojoje Britanijoje išlikę atsitiktinai į frontą nepatekę, o po karo civiliams vartotojams parduoti ,,GMC ACKWX-353″, dabar turintys labai didelę vertę dėl savo retumo ir neeilinės ,,biografijos”.