Eismo keliais įstatymas nustatė…
Liucijus Suslavičius
2003-jų pradžioje Lietuvos Respublikoje pasikeitusi kandidatų į vairuotojus egzaminavimo tvarka palaipsniui “įsisuka” – norintys gauti teisę vairuoti automobilius ir motociklus jau nebebijo VĮ “Regitra” egzaminuotojų, kuriems dabar patikėta anksčiau policijos pareigūnų vykdyta funkcija – teorinių žinių ir praktinio vairavimo įgūdžių patikrinimas. Tačiau su egzaminavimo funkcijos patikėjimu VĮ “Regitra” dar pernai “užvirusios” aistros nerimsta. Vis dar bandoma įrodinėti, kad priimtas sprendimas – neteisingas, kad tai prieštarauja istorinėms tradicijoms ir t.t.Tad pažiūrėkime, kaip ten vis tik buvo su tuo vairuotojų egzaminavimu “anoje Lietuvoje”. Kaip žinia, trečiajame –ketvirtajame dešimtmečiuose Lietuvos automobilizacijos lygis buvo žemas, automobilių ir motociklų buvo vos keli tūkstančiai, tad ir vairuotojų poreikis šalyje buvo nedidelis. Vairuotojus rengė privačios mokyklos, o vienintele, bet stambiausia ir geriausiai vairuotojus rengiančia valstybine institucija buvo Lietuvos kariuomenės autorinktinės mokomoji kuopa. 1931 metais joje parengti 46 “šoferiai”, 1935 metais – jau 128, o 1938 metais – net 257 “šoferiai”. Iš viso per 9 metus joje valdyti automobilį išmoko 1286 žmonės, motociklą 481 žmogus. Baigę mokymo kursą, kariai ir karininkai čia buvo egzaminuojami ir gaudavo karinio šoferio liudijimą.
Su vairuotojais – civiliais buvo kiek kitaip. Jų egzaminavimo tvarką nustatė “Viešaisiais keliais judėjimo įstatymas” (paskelbtas 1935 metų balandžio 27 dieną) ir šiam įstatymui vykdyti Taisyklės – 1936 metų rugsėjo 2 dieną. Įstatymas nustatė eismo keliais tvarką, besinaudojančių jais teise ir pareigas, vairuotojo pažymėjimo gavimo, automobilių techninės apžiūros tvarką ir daug kitų dalykų. Jo kūrėjai labai rimtai pažiūrėjo būtent į teisės vairuoti automobilius (tada vadintais autovežimiais) suteikimo klausimą ir įrašė į įstatymą gana griežtas nuostatas. Automobilio vairuotojo pažymėjimą galėjo gauti ne jaunesnis kaip 17 metų asmuo, išlaikęs egzaminus ir pristatęs savo tėvų ar globėjų rašytinį pasižadėjimą, paliudytą valsčiaus viršaičio ar miesto burmistro, atlyginti visus nuostolius, jeigu per nepilnamečio kaltę bus padaryta kam nors nuostolių, iki nepilnamečiui sukaks 21 metai. Vairuotojo pažymėjimą verslo automobiliams valdyti galėjo gauti ne jaunesnis kaip 21 metų amžiaus Lietuvos pilietis. Už egzaminus automobilio vairuotojui į valstybės iždą reikėjo mokėti 25 Lt, o motociklo vairuotojui – 10 Lt. Egzaminų neišlaikę galėjo laikyti pakartotinai ne anksčiau kaip po 2 mėnesių, sumokėdami už egzaminus naujus mokesčius. Vairuotojų pažymėjimai buvo dviejų kategorijų. Štai kaip apie tai rašoma įstatyme: “Išlaikę egzaminus, gauna nustatytos formos šoferio liudijimą. Šoferio liudijimas yra dviejų kategorijų. Pirmos kategorijos šoferio liudijimas yra raudonos spalvos ir duoda teisę valdyti verslinius: 1) automobilius ir autosunkvežimius arba, 2) visų rūšių autovežimius.
Visų rūšių autovežimiams valdyti šoferio knygelė gali būti duodama šoferiams, turintiems nemažiau kaip 2 metus šoferio praktikos ir išlaikiusiems pakartotinus egzaminus.
Antros kategorijos šoferio knygelė yra žalios spalvos ir duoda teisę valdyti: 1) automobilius, kurie naudojami asmens reikalams, arba 2) motociklus.”
Vairuotojų (išskyrus tarnaujančius kariuomenėje) egzaminavimas buvo patikėtas šalies Vidaus reikalų ministerijai: “Prie Vidaus Reikalų Ministerijos sudaroma nuolatinė šoferiams egzaminuoti komisija iš pirmininko ir sekretoriaus – Vidaus Reikalų Ministerijos atstovų ir 3 narių – Krašto Apsaugos Ministerijos, Susisiekimo Ministerijos ir Lietuvos automobilių klubo atstovų. Į šią komisiją skiriami specialistai.” Pastaroji frazė įrašyta ne šiaip sau. Tuo metu Lietuvoje specialistų – automobilininkų buvo mažai, net Susisiekimo ministerijoje. Lietuvos automobilininkų klubas buvo visuomenės elito organizacija, tad neskaitlinga ( 1935 metais LAK turėjo 89 narius), ir tik vienas kitas jo narys galėjo būti laikomas tikru specialistu.
Įdomu tai, kad “Šoferiams egzaminuoti komisija” kartu buvo ir administracinis organas – ji nagrinėjo pažeidimus, padarytus Lietuvos vairuotojų ir galėjo atimti jiems suteiktą teisę vairuoti transporto priemones. “Šoferiams egzaminuoti komisija, iš norinčiojo gauti šoferio liudijimą, turi teisę pareikalauti psichotechninio tyrimo liudijimo, kad kandidatas savo psichofizinėmis ypatybėmis tinka šoferio profesijai.
Šoferiams egzaminuoti komisija gali neleisti egzaminų laikyti arba išlaikiusiems juos, neduoti šoferio knygelės tiems, kurie dėl elgesio, policijos pažymėjimu, arba dėl sveikatos, gydytojo pažymėjimu, netinka autovežimiams valdyti.
Šoferio knygelė duodama 5 metams. Tačiau šoferiams egzaminuoti komisija gali knygelę bet kada atimti, tam tikram laikui arba ir visam laikui, jei tik patiriama, kad šoferis neatitinka šiai pareigai statomų reikalavimų, arba yra pakartotinai nusižengęs važinėjimo tvarkai. Penkeriems metams išėjus, kas nori pailginti šoferio knygelę, turi egzaminų komisijai įrodyti, kad jis tiek savo sveikata bei psichofizinėmis ypatybėmis, tiek savo elgesiu tebetinka šoferio pareigoms eiti. Egzaminų komisija nutaria ar šiam asmeniui reikia daryti patikrinamuosius egzaminus.”
Norintiems vairuoti motociklus buvo kiek lengviau – juos egzaminavo apskričių valdybų arba stambesniųjų miestų burmistrų paskirti specialistai. Bet “liudijimus, duotus motociklais važinėti, šoferiams egzaminuoti komisija gali bet kada atšaukti, tam tikram laikui arba visam laikui, jei tik patiriama, kad tokį pažymėjimą turįs yra pakartotinai nusižengęs važinėjimo tvarkai.”
Asmenis, nusižengusius judėjimo įstatymui ir juo patvirtintoms taisyklėms, baudė apskričių viršininkai iki 3000 litų bauda arba areštu iki 3 mėnesių. Neišieškota bauda buvo pakeičiama areštu iki 3 mėnesių. Už mažus nusižengimus įstatymui ar taisyklėms baudomis iki 5 litų vietoje galėjo bausti policijos pareigūnai. Šią tvarką bausti vietoje nustatė Vidaus reikalų ministras, suderinęs su Susisiekimo ministru.
Buvo padarytas sąrašas pažeidimų, dėl kurių policija bendra tvarka galėjo bausti administracine tvarka. Automobilių vairuotojams buvo numatyti 39 punktai pažeidimų, už kuriuos juos buvo galima bausti, automobilių savininkams – 5 punktai, vežikams verslininkams – 33, verslo vežimų savininkams – 6, ūkininkų arklių vežimų vežikams – 8, dviratininkams – 11, gyvulių varovams – 6, pėstiesiems – 16 punktų.
Nuo 1939 metų vidurio “Šoferiams egzaminuoti komisijos” pirmininku buvo paskirtas Kauno miesto ir apskrities policijos vadas Vladas Jankauskas, nes policija visą laiką tvirtino, kad vairuotojams pažymėjimai išduodami pernelyg lengvai.
O ką veikė Lietuvos automobilių klubas ? Jam buvo patikėta lietuviško vairuotojo pažymėjimo (“šoferio knygelės”) pagrindu išduoti važiuojantiems automobiliais į užsienio šalis tarptautinį vairuotojo pažymėjimą. 1935 metais LAK išdavė 20 tokių pažymėjimų, kitais metais – šiek tiek daugiau.