Ferry Porsche – šeimos tradicijų tęsėjas
Liucijus Suslavičius
Iš pirmo žvilgsnio jis primena storą kiaulę su nudribusiu pilvu, kažkodėl pastatytą ant keturių ratų. Tikrai ne gražiausias iš automobilių, bet sustojęs kur nors gatvėje, jis surenka aplink save daugiau smalsuolių, nei naujausio modelio „Lamborghini”. Ką gi, sausumoje ši „vonia” ant ratų, kurioje viskas pabrėžtinai funkcionalu, atrodo kiek keistokai, bet kai ji atsiduria stichijoje, kuriai ji skirta, vaizdas pasidaro kiek kitoks… Kas gi jis? O, tai viena iš įdomiausių konstrukcijų šimtametėje automobilio istorijoje – VW Typ 166, dar vadintas „Schwimmwagen”. Ir pirmasis Ferry Porsche sukonstruotas automobilis, kuriuo garsiojo profesoriaus Ferdinando Porsche sūnus pradėjo savo, kaip automobilių konstruktoriaus, karjerą.
1909 metų rugsėjo 19 dieną Austrijos-Vengrijos imperijos sostinėje Vienoje, jau spėjusio išgarsėti automobilių firmos „Austro-Daimler” techninio direktoriaus ir konstruktoriaus Ferdinando Porsche šeimoje gimė sūnus . Pagal to meto tradicijas jam davė tą patį pirmąjį vardą, kaip ir tėvui -Ferdinandas Antonas Ernstas. O kad nepainioti senjoro ir junioro, berniuką praminė Feriu, ir šis malonybinis vardas prilipo jam iki pat gyvenimo pabaigos…Aišku, tokio automobilininko, kaip Ferdinandas Porsche šeimoje viskas sukosi apie automobilius, tad ir mažasis Feris už vairo pirmą kartą sėdo ir išbandė savo sugebėjimus būdamas vos 10 metų. Toliau viskas klostėsi taip, kaip ir turėjo – sūnus paveldėjo tėvo meilę automobiliams ir inžinieriaus profesijai. Technikos mokslų jis siekė pradžioje Vienoje, o vėliau – Vokietijoje, Štutgarte, kur jo tėvas, pasitraukęs iš “Daimler Benz” vyriausiojo konstruktoriaus pareigų, įkūrė nuosavą konstravimo biurą. Savaime suprantama, kad baigęs mokslus, Ferry pradėjo dirbti šiame tada tik 19 darbuotojų turėjusiame biure jaunesniojo inžinieriaus pareigose. Dirbdamas konstravimo biure, jis dalyvauja visų čia kuriamų “Wanderer”, NSU markių prototipų bandymuose, taip pat nuo pirmųjų linijų baltame vatmano lape – lenktyninių “Auto Union” bolidų bei būsimojo “Volkswagen” projektavime. Jis artimai susipažįsta su dar dviem iš Austrijos kilusiais ir į Porsche konstravimo biurą dirbti pakviestais inžinieriais – Robertu Eberan fon Eberhorstu ir Erwinu Komenda. Beje, pastarasis išdirbo biure iki 1966 metų, tame skaičiuje beveik 20 metų – vyriausiojo firmos konstruktoriaus poste. Abu šie vyrai padarė didelę įtaką Feriui ir ateityje ne kartą padėjo jam sunkiais momentais. Tačiau ir Ferry nebuvo vien tik garsaus tėvo sūnus, bet ir pakankami gabus konstruktorius. Jis daug dirbo prie “Volkswagen” projekto ir iki smulkmenų žinojo jo konstrukciją. Todėl jam buvo patikėta sukurti šio iš esmės grynai civilinės paskirties automobilio pagrindu visureigį-amfibiją vermachtui.
Trečiajame Reiche pripažintu plaukiančių automobilių konstruktoriumi buvo laikomas Hansas Trippelis, sukūręs keletą originalių automobilių-amfibijų konstrukcijų. Bet H.Trippelis neturėjo savo gamyklos (tik vėliau, okupavus Prancūziją, jam buvo perduota „Bugatti” gamykla Molsheime), tad sukurti masinį automobilį – amfibiją kariuomenei buvo pavesta „folksvageno tėvui” Ferdinandui Porsche. Išnagrinėję Trippelio konstrukciją, Volfsburgo konstruktoriai, kuriems vadovavo jaunasis Porsche, panaudoję ką tik pradėto gaminti „Volkswagen” variklį ir tiltus, pagamino amfibiją „Porsche 128″. 30 nulinės serijos automobilių buvo išbandyti ir neblogai pasirodė. Vermachto atstovai išsakė savo pastabas, ir 1941 metais prasidėjo „VW Typ 166″ projektavimas. Jei „128″ buvo skirtas inžineriniams padaliniams, tai „166-asis” – motorizuotiems šauliams kaip lengvas visureigis.
Jau 1941 metų rugpjūtyje prasidėjo naujo automobilio išbandymai. Juose asmeniškai dalyvavęs Ferry Porsche vėliau prisiminė: „…mums pavyko įvažiuoti į keletą palyginti aukštų kalvų viršūnių, kuriose dar niekados nesilankė automobilis, pavyzdžiui, Kitzbiūelerio Ragą. Aikštelė viršūnėje buvo tokia mažutė, kad automobilis negalėjo apsisukti – jam paprasčiausiai neužteko vietos. Mes turėjome automobilį pakelti rankomis ir apsukti nuvažiavimo kryptimi!”
Išbandymams sėkmingai pasibaigus, prasidėjo serijinė gamyba. Kėbulus- “vonias” gamino firma “Ambi-Budd” Berlyne, tuo metu žymiausias metalinių kėbulų gamintojas Vokietijoje. Beje, tai paneigia tvirtinimą, kad Hitleris sumanė statyti automobilių gamyklą Volfsburge ruošdamasis čia gaminti karinę techniką.
“VW 166″ – nedidukas 900 kilogramų svėręs automobilis talpino 4 karius su visa ginkluote ir sugebėjo juos vežti visur ten, kur pravažiuodavo vikšrinė technika! Ir tai su silpnu 4 cilindrų oru aušinamu opoziciniu 1131 cm³ darbinio tūrio 25 AJ galingumo varikliu! Palyginimui – džipas Villys MB turėjo 60 AJ, o tarybinis GAZ- 67- 54 AJ galingumo variklius, tačiau pravažumu jie „folksvagenų” nepralenkė, tik sugebėjo papildomai vilkti pabūklus.
Panagrinėkime pirmojo Ferio automobilio, dar žinomo kaip “Schwimmwagen” (“plaukiantis automobilis”) konstrukciją. Ji tikrai originali. Kėbulas – vonia iš štampuotų plieninių detalių buvo suvirintas hermetiškai, turėjo išilginius ir skersinius sutvirtinimus, be to neturėjo durelių, tad buvo gana standus. Prie jo buvo pritvirtinti varantys tiltai su standartine „folksvagenų” pakaba (priekyje – skersiniai torsionai ir išilginės svirtys, užpakalyje – svyruojantys pusašiai su išilginėmis svirtimis ir skersiniais torsionais). Transmisijoje buvo 5 laipsnių pavarų dėžė su 4 „normaliomis” pavaromis ir penktąja „šliaužiančiąja”. Didžiausias greitis 4 pavara – 90 km/h, „šliaužiančiąja” – 3 km/h. Pravažumui padidinti pagrindinėse pavarose buvo sumontuoti savaime užsiblokuojantys diferencialai, o ratų stebulėse – reduktoriai, padidinę automobilio prošvaisą. Normaliai „166-tąjį” varė užpakaliniai ratai, kelio sąlygoms pablogėjus, buvo galima įjungti priekinį tiltą, varomą nuo pavarų dėžės ateinančiu kardanu. Pravažumą didino ir plačios žemo slėgio 200-12 dydžio padangos.
Vandenyje amfibija judėjo užpakalyje įrengto atlenkiamo trimečio sraigto pagalba. Jis buvo varomas grandinine pavara nuo alkūninio veleno galo, kuris kyšojo iš korpuso! Du irklai padėdavo pasiekti krantą, jei sugesdavo variklis, o vairuojama buvo pasukant priekinius ratus. Greitis vandenyje – 12 km/h, sunaudojant 10 litrų benzino valandai. Beje degalų atsarga dviejuose bakuose – 50 litrų. Jų važiuojant sausuma užtekdavo 520 kilometrų. Didelė dalis iš 14 tūkstančių karo metais pagamintų “švimvagenų” teko SS kariuomenei. Tikriausiai todėl už nuopelnus Trečiajam reichui SS reichsfiūreris Heinrichas Himleris suteikia Feriui Porsche SS štandartenfiūrerio (pulkininko) garbės laipsnį. Na, tuometinėje Vokietijoje kiekvienas bent kiek svarbesnis asmuo turėjo priklausyti kokiai nors karinei ar sukarintai organizacijai ir nešioti uniformą…
1944 metų lapkričio mėnesį specialiu Trečiojo reicho vadovybės nurodymu naują kovinę techniką kūręs profesoriaus F.Porsche konstravimo biuras iš sąjungininkų aviacijos bombarduojamo Štutgarto evakuojamas į Austriją, kur Karintijos provincijoje, Gmiunde, jis įkurdinamas lentpjūvėje ir užslaptinama kaip “Werk Karnerau der Willy Meinecke Holzgrossindustrie”. Kol konstruktoriai įsikuria, ateina ir karo pabaiga. O profesorius su šeima tuo metu slapstosi Zell am See miestelyje, kur jį suima amerikiečiai ir patalpina į aukšto rango Trečiojo reicho valdininkams skirtą stovyklą Kransbergo pilyje. Šeimos tai nepaliečia, o ir profesorių po trijų mėnesių amerikiečiai paleidžia. Dabar juo susidomi prancūzai – jie pakviečia profesorių, jo sūnų Ferry ir žentą Antoną Piechą deryboms į Baden-Badeną. Tačiau derybos dėl dalyvavimo kuriant pokarinį prancūzišką “liaudies automobilį” pasirodė esą spąstai – tiesiog derybų metu visi trys areštuojami. Po aštuonių mėnesių nelaisvės Ferry Porsche sugrįžta į Gmiundą, tačiau tėvas ir sesers vyras lieka Dižono kalėjime. Dabar konstravimo biurui vadovauti tenka jam. Nusprendžiama pradėti “Projektą 356” – remiantis dar prieš karą sukurtu ir trimis egzemplioriais pagamintu sportiniu “folksvageno” variantu “Porsche Typ 64”, sukonstruoti to paties “Volkswagen” bazėje nedidelį dvivietį sportinį automobilį.
Bet kartu reikia pagelbėti ir Prancūzijoje įkalintam tėvui. Prancūzai, žinomų Europoje prieškarinių automobilių sporto veikėjų spaudžiami, sutinka paleisti įkalintuosius, tačiau reikalauja didelio užstato, kurį sumokėti reikia Prancūzijos frankais. Visiškai netikėtai Porsche konstravimo biuras gauna italų verslininko Pjero Dusio užsakymą sukonstruoti naująją formulę atitinkantį “Grand prix” tipo lenktyninį automobilį “Cisitalia”. “Projektas 356” nustumiamas kuo toliau, ir visas biuras, kuriam tuo metu vadovavo Karlas Rabė, karštligiškai imasi darbo. Kaip konsultantą Ferry Porsche pasikviečia dar iš Štutgarto laikų pažįstamą pakabos ir variklių specialistą R.Eberan fon Eberhorstą. Užsakovas perveda nemažą avansą, ir po 20 mėnesių įkalinimo 72 metų profesorius 1947 metų rugpjūčio 1 dieną grįžta į šeimą. Kaip tik laiku, kad įvertintų sūnui vadovaujant sukonstruotą lenktyninį bolidą “Cisitalia 1500” su 12 cilindrų varikliu ir visų ratų pavara. Deja, užsakovas, apmokėjęs profesoriaus išlaisvinimą, pats turi didelių finansinių problemų. Jo koncernas bankrutuoja, o lenktynių bolidas lieka muziejiniu eksponatu. Užtat Porsche šeima dabar kartu ir gali tęsti “projektą 356”. Čia atsiskleidžia Ferry Porsche verslininko ir organizatoriaus talentas – jis spėja ir prižiūrėti, kaip sekasi dirbti konstruktoriams, ir nuvykti į Šveicariją, kur užsako kėbulus būsimiems automobiliams. Nepraeina nė metai, ir 1948 metų gegužės pabaigoje pirmasis prototipas su 1131 kūb. cm darbo tūrio “Volkswagen” varikliu prieš užpakalinį tiltą jau suka pirmuosius ratus po įmonės kiemą. Tačiau serijinis automobilis variklį turi kaip ir “vabalas”- pačiame gale už užpakalinio tilto. Pradedama pirmųjų 50 atvirų kabrioletų su aliuminio kėbulais gamyba. Pirmasis serijinis “Porsche 356” užregistruojamas Gmiunde 1948 metų rugpjūčio mėnesį, ir po to kas mėnesį pagaminami 5 tokie automobiliai. Atsižvelgus į tuometinių sportinių automobilių klasifikaciją, variklio darbo tūrį sumažinamas iki 1086 kūb. cm, tačiau ir su tokiu tik 40 AG išvystančiu varikliu 650 kilogramų sveriantys vos 3,87 metro ilgio kabrioletai lengvai pasiekia 140 km/h greitį. Jie žemučiai ir nepriklausomos torsioninės visų ratų pakabos dėka neblogai laikosi ant kelio, aišku, jei vairuotojas perpratęs automobilių su varikliu gale valdymo įpatumus.
Tačiau Ferry Porsche aišku – užkampyje esantis Gmiundas – tai ne ta vieta, kur galima plėtoti automobilių gamybą. Dar 1947 metų balandžio 1 dieną jis su seserimi Luiza Piech padalino kaip konstravimo biurą registruotą šeimos įmonę į dvi atskiras dalis – “Porsche Konstruktionen GmbH”, kuri 1949 metais įsikūrė Zalcburge ir užsiėmė automobilių “Volkswagen” importu aptarnavimu ir remontu Austrijoje, bei sportinių automobilių gamybos įmonę “Dr. Ing. h. c. F. Porsche AG”, kurią užregistravo VFR, Štutgarte – Cufenhausene. Sesuo liko tvarkyti firmos reikalų Austrijoje, o Ferry Porsche su tėvu persikėlė į Vokietiją, kur išnuomojami keli kėbulų gamybos firmos “Reutter” cechai ir 1950 metais pradedama serijinė automobilių “Porsche 356” gamyba. Tai buvo kiek kitokie automobiliai, nei surinkti Gmiunde – vietoje aliuminių, jiems buvo montuojami čia pat už tvoros, firmoje “Reutter” pagaminti plieniniai kėbulai, sunkesni net 100 kilogramų. 1951 metais pasiekta pirmoji “Porsche” markės pergalė Le Mano lenktynėse, 1952 metais ralyje “Lježas- Sofija-Lježas” bei pirmosios vietos savo klasėje Le Mane bei “Mille Miglia” laimėtos tais dar Gmiunde surinktais automobiliais.
Skaitytojui tikriausiai nejučiomis kyla klausimas – o iš kur Porsche šeima tais skurdžiais pokario metais gauna lėšų savo verslui perkelti į Vokietiją ir jam plėtoti, jei visai nesenai net tėvo užstatui sumokėti pinigų neturėta? Atsakymas dar kartą parodo, jog Ferry buvo labai apsukrus verslininkas – jis sugebėjo pasirašyti ilgametį kontraktą su atsigaunančia firma “Volkswagen” dėl techninių konsultacijų tobulinant “vabalo” konstrukciją teikimo, aišku, už solidų atlygį, o taip pat išsiderėjo, jog “Volkswagen” nuo kiekvieno parduoto automobilio 5 markes perves į firmos “Porsche” sąskaitą. Kai prisimeni, jog “vabalų” galu gale buvo pagaminta per 22 milijonus, aišku, kad F.Porsche ilgus metus turėjo garantuotą lėšų šaltinį gamybai plėsti ir naujiems “Porsche” markės automobiliams kurti.
1951 metų sausio 30 dieną profesorius Ferdinandas Porsche miršta, ir nuo dabar atsakomybė už sėkmingą firmos veiklą gula ant sūnaus pečių. Būtent šiuo periodu F.Porsche sukuria šiandien visame pasaulyje žinomą firmos ženklą – sujungia viename heraldiniame skyde Viūrtembergo hercogystės ir Štutgarto miesto herbus, taip pabrėždamas, kur įsikūrė firma, ir kaip karūna vainikuodamas skydą užrašu “Porsche”. Pasakojama, kad pirmąjį šios emblemos eskizą jis nupiešė restorane ant servetėlės, kai lankėsi Niujorke automobilių eksporto į JAV klausimais. Mat, nedidukai žemučiai “Porsche 356” labai domina amerikiečius, ką tik “atradusius” keistą jų supratimu “Volkswagen”, o juk “Porsche” techniškai tas pat “vabalas”, tik kur kas greitesnis. Tad jie mielai perka ir automobilius iš Cufenhauzeno.
Automobilių paklausai augant, F.Porsche stengiasi pasiūlyti pirkėjams kuo daugiau vis to paties “356-jo” modifikacijų. Vos ne kasmet didinamas opozicinio 4 cilindrų oru aušinamo variklio darbo tūris ir galia – pasirodo 1,3 litro, po to 1,5 litro, 1,6 litro, o 1961 metais, kai firma atšventė 40-tūkstantojo automobilio surinkimą, pradedama versijos “Porsche 356 2000GS” su 2,0 litro 130 AG/6200 aps/min galią pasiekiančiu 4 cilindrų motoru gamyba. Be serijinių sportinių automobilių, Cufenhauzene gaminamos nedidelės partijos specialiai profesionalų lenktynėms skirtų modelių. Pirmasis – “Porsche 550” – debiutuoja 1954 metais, o jo modifikacija “550RSK” su iki 148 AG forsuotu varikliu sugeba skrieti net 250 km/h! Bet tai dar ne viskas, ką sugebėjo pirmosios kartos “Porsche” – 1963-1965 metais gamintas “Carrera GTS” su dviejų litrų 180 AG varikliu važiuodavo ir 280 km/h. Firma tiek užsiėmusi savojo automobilio tobulinimu bei naujų jo modifikacijų kūrimu, kad šeštojo dešimtmečio pabaigoje F.Porsche be dvejonių atsisako pelningo JAV firmos “Studebaker” pasiūlymo sukurti jai naują kompaktiško automobilio modelį.
Kai tik VFR pradeda savos kariuomenės – bundesvero- kūrimą, F.Porsche pasiūlo savo paslaugas, aprūpinant ją automobiliais. Ne, ne sportiniais kupė, o plaukiančiais džipais – juk pirmuoju Ferio sukonstruotu automobiliu kaip tik ir buvo plaukiantis visureigis. „Porsche 597″ – taip jis pavadinamas – pradėtas bandyti 1954 metais. Tai kad jį varo oru aušinamas 1500 kūb.cm. motoras, nėra kliūtis – juk oru aušinamas ir senojo „švimvageno” variklis. Labai įdomiai atrodantis džipas nuosekliai tobulinamas dar kelis metus, pagaminamas 71 priešserijinis automobilis, tačiau galu gale bundesveras pasirenka pigesnį ir labiau tradicinės konstrukcijos „Auto Union F91″, prie kurio konstravimo nemažai prisidėjo kitas austras konstruktorius – Karlas Jenschke.
Kad ir labai sėkmingas, modelis “356” bei jo modifikacijos konstruktyviai buvo dar prieškarinio “folksvageno” variantu, be to, labai nedaug per gamybos metus tepakeistas kėbulo dizainas nusibodo pirkėjams. Reikėjo kažko visai naujo ir kartu to paties…Prieštaringi reikalavimai, bet Ferry Porsche ir jo konstruktoriai sugebėjo rasti sprendimą – jie sukonstravo “Porsche 911” – automobilį, kuris debiutavo 1963 metais ir iki šiandien išlieka XX amžiaus antrosios pusės grynakraujo sportinio automobilio etalonu. Kai 1964 metais pirkėjai pagaliau gavo į rankas pirmuosius šimtus serijinių “911-jų”, jie pamatė, jog firma patenkino visus jų pageidavimus – automobilis, kurio dizainą sukūrė trečiosios Porsche kartos atstovas – F.Porsche sūnus Ferdinandas Aleksandras “Butzi” Porsche, buvo modernus, bet jo išvaizdoje nesunkiai rasdavai ankstesniojo modelio bruožus, jo aptakaus, tačiau ne tokio “apsmukusio” kėbulo gale riaumojo visiškai naujas 6 cilindrų variklis (2,0 litro, 130 AG), tačiau jis kaip ir anksčiau, buvo plokščias ir aušinamas oru! Pakaba nepriklausoma, su torsionais, tačiau priekyje – McPherson tipo, o visų ratų stabdžiai – diskiniai. Po kelerių metų pradėtos gaminti modifikacijos su didesnės galios motorais. Pačia galingiausia iš serijinių versijų buvo “911R” su net 230 AG pasiekiančia “šešiuke”. Be modelio su kupė tipo kėbulu gaminamas modelis “Targa” su nuimama standžia stogo dalimi virš sėdynių. Na o specialūs sportiniai šio puikaus kupė modeliai skynė pergalę po pergalės įvairiausiose automobilių varžybose. Visgi “911-sis” Vakarų Europos pirkėjui buvo gana brangus, tad tam, kad praplėsti “Porsche” savininkų ratą, F.Porsche nuo 1969 metų pasiūlo “poršė liaudžiai” – dvivietį modelį “914” su 80 AG “Volkswagen Passat” varikliu prieš galinį tiltą. Tiesa, dalis šių “Volksporsche” komplektuojami 6 cilindrų “911-jo” varikliais (modelis 914/6). Techniškai automobilis buvo beveik be priekaištų, tačiau didesnei sėkmei rinkoje, ko gero, “koją pakišo” nebūdingas markei briaunotas kėbulo su nuimamu stogu dizainas. Kadangi koncernas “Volkswagen” perėjo prie automobilių su skysčiu aušinamais varikliais priekyje gamybos, jo užsakymu firmoje “Porsche” sukuriamas sportinio automobilio su skysčiu aušinamu varikliu priekyje projektas. Kai projektas užbaigiamas, koncernas atsisako nuo šio automobilio. Tuo blogiau “Volkswagen”– F.Porsche nuperka teises į jo gamybą ir “paleidžia į gyvenimą” kaip “Porsche 924”! Netoli nuo Štutgarto, Vaiszache, pastatomas galingas konstravimo ir tyrimų centras, užsiėmęs ne tik savų modelių tobulinimu bei kūrimu, tačiau priimantis užsakymus iš šalies. Pavyzdžiui, gerokai vėliau šio centro specialistai padėjo gamyklai VAZ galutinai ištobulinti ir parengti gamybai “aštuntuką” – VAZ-2108.
1972 metais jau 63 metų sulaukęs Ferry Porsche nusprendė pasitraukti iš tiesioginio vadovavimo savo sukurtai sėkmingai dirbančiai įmonei. Kadangi nei vienas iš jo 4 sūnų nesiryžo užimti tėvo posto, šeimos taryboje buvo nutarta padalinti visiems šeimos nariams firmos akcijas, o jai vadovauti nusamdyti verslo bei gamybos specialistus. Naujuoju firmos direktoriumi tapo Ernestas Fiūrmanas, senas Ferio bendradarbis. Visgi F.Porsche iki savo mirties liko firmos priežiūros valdybos pirmininku. Dar daugiau – jis vis dar pagal išgales dalyvavo tobulinant modelį „911″, parenkant naujų „Porsche” automobilių – 928, 944, 959 ir 968 – techninius sprendimus, kuriant lenktyninius automobilius bei variklius „Formulės 1″ automobiliams „McLaren”. Žinote, kompiuterinės projektavimo programos, naujos technologijos – visa tai puiku, bet net ir dabar praverčia ilgametis seno specialisto patyrimas ir per ilgą laiką išugdyta inžinieriaus intuicija, padedanti rasti patį optimaliausią sprendimą… Sportinių automobilių konstravimas tapo neatskiriama Ferio Porsche gyvensenos dalimi. Jis iš tikrųjų dirbo iki paskutinio atodūsio – paskutinis jam prižiūrint sukurtas „Porsche” modelis “911 Carrera 4×4” debiutavo 1998 metų Detroito autosalone sausio mėnesį, o jo konstruktorius mirė tų pat metų kovo 27 dieną, sulaukęs garbaus 89 metų amžiaus.