Dešimtmetį žėrėjusi žvaigždė
Žanui Daninosui norėjosi nustebinti pasaulį kuo nors labai įspūdingu ir netikėtu. Jo fabrikas „Fasel” jau 15 metų gamino įvairius metalo dirbinius: instrumentus, lėktuvų detales, motorolerių rėmus ir kt. Vokiečių okupacijos metais jis tiekė dujų generatorius sunkvežimiams ir autobusams. Žano brolis buvo Prancūzijoje žinomas žurnalistas, rašytojas, tad kartu su juo ir Žanas sukiojosi tarp priklausančių elitui. Žinoma, jis jautė, kad aristokratija į jį žiūri tik kaip į niekuo nepasižymintį, neįdomų verslininką. Ją Žanas ir troško „pritrenkti”. Jis sumanė sukurti automobilį išimtinai turtuoliams: ištaigingą, ypatingą, kurio visi geistų. Jis turėjo būti erdvus, patogus, o svarbiausia – greitas, sukomplektuotas iš dalių, pagamintų iš aukščiausios kokybės medžiagų. Jo markės pavadinimas turėjo suskambėti iš karto, o kaina masinti tik milijonierius. Mat Prancūzijoje įvaizdis – viskas. Čia ir geriausia prekė nebus perkama, jei neturės puikios reputacijos.
Taigi Žanas Daninosas savo svajonę įgyvendino: 1954 metais Paryžiuje pasirodė jo „Fasel-Vega”. Tai buvo automobilis su 203 AG varikliu, dideliu salonu, pačia prašmatniausia apdaila. Pasakiška jo kaina – maždaug 4 tūkstančiai svarų sterlingų, kai tuo metu pats brangiausias sedanas „Silver Don” kainavo 3250 svarų. Pasirodė, jog Ž.Daninosas mąstė teisingai, gerai nutuokė, ko reikia aristokratams. Jo automobilis buvo sutiktas su dideliu susidomėjimu. Firmai tuoj buvo pateikti keli užsakymai, o 1955 metais pirmasis „Fasel-Vega” „nuplaukė” pas savininką. Tų pačių metų pabaigoje tokių savininkų skaičius išaugo iki 46, o kitais metais jis padvigubėjo.
Žanas Daninosas gerai pažinojo elitą: jei tik atsiras daug turinčių šį prestižinį automobilį, pirkimo entuziazmas pradės slūgti. Jis skubėjo kurti kitus tos mašinos modelius – su dar galingesniais varikliais, dar ištaigingesniais salonais. Pasirodė FVS ir sedanas „Ekselens”. Tarp klientų jau buvo ne tik labai turtingų žmonių, bet it visuomenės įžymybių. „Fasel-Vega” jau stovėjo Maroko karaliaus Hasano II, dailininko Pablo Pikaso, automobilių lenktynininko Stirlingo Moso, kino aktoriaus Toni Kertino, Indijos princo Maschoro, Irano šacho Mohamedo Rezo Pechlevi ir daugelio kitų garsių žmonių garažuose. Suprantama, Žano brolis Pjeras taip pat važinėjo tokiu automobiliu ir padėjo Žanui toliau garsėti vystant verslą. Žanas įsirengė puikią įstaigą prestižinėje miesto vietovėje, tačiau jis suvokė, kad norint toliau sėkmingai verstis teks mažinti automobilio savikainą. Bet kaip? Rinktis pigesnę salono apdailą negalima. Klientai pirprato matyti geriausios kokybės odą, brangiausią pasaulyje medieną. Ž.Daninosas nutarė leisti mažiau pinigų variklio ir transmisijos gamybai. Jis sudarė sutartį su amerikiečių koncernu „Chrysler”, kuris tiekė jo automobiliams galingus ir pigius variklius. Jų galingumas 1962 metais jau siekė 390 AG, „Fasel II” maksimalus greitis – 240 km/val.
Keista, tačiau net patriotiškiausiai nusiteikę prancūzai „atleido” Ž.Daninosui „išdavystę” dėl amerikietiško variklio ir kai kurios apdailos pakeitimų. Užsakymų padaugėjo, savikaina sumažėjo. Nors prancūzų automobilių firmos bankrutavo viena po kitos („Delae, Hočkis”, „Samsonas”), „Fasel-Vega” klestėjo. Šio automobilio savikaina buvo sumažinta pačiu laiku, tačiau kokybė suprastėjo. Pradėjo gesti varikliai. Klientai šitai pastebėjo, buvo vis daugiau nepatenkintų. Ž.Daninosas mėgino panaudoti angliškus ir švediškus agregatus, tačiau jau buvo vėlu. Automobilių gamybos srityje įžvalgumo stoka tuoj atsiliepia gaminio reputacijai ir priartina katastrofą. Ypač pablogėjo reikalai, kai buvo pradėta gaminti sportinio tipo „Fasel-Vega”. Jos kaštai neatsipirko, o didysis automobilis, smukus jo prestižui dėl variklio nepatvarumo, padengti bendrų firmos išlaidų taip pat negalėjo. Ir taip nusileido puikiojo automobilio, prašmatnesnio už „Cadillac”, talpesnio už „Rolls-Royce”, greičiu pralenkusio „Maserati” ir „Perrari”, taip ryškiai žėrėjusi žvaigždė – 1964 metais jo gamyba nutrūko. Automobilių gamybos istorijoje tai daugiau nepasikartojo. Ryški žvaigždė vardu „Fasel-Vega” Europos padangėje ryškiai žėrėjo 10 metų ir užgeso tai netikėtai, kaip ir atsirado. Dar ir dabar senstantys milijonieriai sentimentalumo valandėlėmis pasakoja savo vaikams apie nuostabų automobilį, kurį kažkada turėjo. Į klausimą, koks vis dėlto buvo tas įsimintinas automobilis, senieji džentelmenai atsako: „Pasakiškai brangus, bauginančiai galingas ir velniškai greitas… Jis ne važiavo, o plaukte plaukė!”