Ferry Porsche – šeimos tradicijų tęsėjas
Liucijus Suslavičius
Iš pirmo žvilgsnio jis primena storą kiaulę su nudribusiu pilvu, kažkodėl pastatytą ant keturių ratų. Tikrai ne gražiausias iš automobilių, bet sustojęs kur nors gatvėje, jis surenka aplink save daugiau smalsuolių, nei naujausio modelio „Lamborghini“. Ką gi, sausumoje ši „vonia“ ant ratų, kurioje viskas pabrėžtinai funkcionalu, atrodo kiek keistokai, bet kai ji atsiduria stichijoje, kuriai ji skirta, vaizdas pasidaro kiek kitoks… Kas gi jis? O, tai viena iš įdomiausių konstrukcijų šimtametėje automobilio istorijoje – VW Typ 166, dar vadintas „Schwimmwagen“. Ir pirmasis Ferio Porsche sukonstruotas automobilis, kuriuo garsiojo profesoriaus Ferdinando Porsche sūnus pradėjo savo, kaip automobilių konstruktoriaus, karjerą.
1910 metais Austrijos-vengrijos imperijos sostinėje Vienoje, jau spėjusio išgarsėti automobilių firmos „Austro-Daimler“ techninio direktoriaus ir konstruktoriaus Ferdinando Porsche šeimoje gimė sūnus. Pagal to meto tradicijas jam davė tą patį vardą, kaip ir tėvui, o kad nepainioti senjoro ir junioro, berniuką praminė Feriu, ir šis malonybinis vardas prilipo jam iki pat gyvenimo pabaigos…Aišku, tokio automobilininko, kaip Ferdinandas Porsche šeimoje viskas sukosi apie automobilius, tad ir mažasis Feris už vairo pirmą kartą sėdo ir išbandė savo sugebėjimus būdamas vos 10 metų. Toliau viskas klostėsi taip, kaip ir turėjo – sūnus pasekė tėvo pėdomis. Trečiajame Reiche pripažintu plaukiančių automobilių konstruktoriumi buvo laikomas Hansas Trippelis, sukūręs keletą originalių automobilių-amfibijų konstrukcijų. Bet H.Trippelis neturėjo savo gamyklos (vėliau, okupavus Prancūziją, jam buvo perduota „Bugatti“ gamykla Molsheime), tad sukurti masinį automobilį – amfibiją kariuomenei buvo pavesta „Folksvageno tėvui“ Ferdinandui Porsche. Išnagrinėję Trippelio konstrukciją, Volfsburgo konstruktoriai, kuriems vadovavo jaunasis Porsche, panaudoję ką tik pradėto gaminti „Volkswagen“ variklį ir tiltus, pagamino amfibiją „Porsche 128“. 30 nulinės serijos automobilių buvo išbandyti ir neblogai pasirodė. Vermachto atstovai išsakė savo pastabas, ir 1941 metais prasidėjo „VW Typ 166“ projektavimas. Jei „128“ buvo skirtas inžineriniams padaliniams, tai „166-asis“ – motorizuotiems šauliams, kaip lengvas visureigis.
Jau 1941 metų rugpjūtyje prasidėjo naujo automobilio išbandymai, Ferry Porsche vėliau prisiminė: „… mums pavyko įvažiuoti į keletą palyginti aukštų kalvų viršūnių, kuriose dar niekados nesilankė automobilis, pavyzdžiui, Kitzbiūelerio Ragą. Aikštelė viršūnėje buvo tokia mažutė, kad automobilis negalėjo apsisukti – jam paprasčiausiai neužteko vietos. Mes turėjome automobilį pakelti rankomis ir apsukti nuvažiavimo kryptimi! Išbandymams sėkmingai pasibaigus, prasidėjo serijinė gamyba. Kėbulus- “vonias” gamino firma “Ambi-Budd” Berlyne, tuo metu žymiausias metalinių kėbulų gamintojas Vokietijoje. Beje, tai paneigia tvirtinimą, kad Hitleris sumanė statyti automobilių gamyklą Volfsburge ruošdamasis čia gaminti karinę techniką.
Iki 1942 metų pabaigos buvo pagaminta 511 “VW 166”. Iš esmės jo konstrukcija buvo analogiška “128-jam”, tačiau jis buvo kompaktiškesnis ir lengvesnis: gabaritai 3800x1450x1615 mm, bazė – 2000 mm, provėža 1220 mm priekyje ir 1230 mm užpakalyje, svoris – 900 kg. Šis nedidukas automobilis talpino 4 karius su visa ginkluote ir sugebėjo juos vežti visur ten, kur pravažiuodavo vikšrinė technika! Ir tai su silpnu 4 cilindrų oru aušinamu opoziciniu 1131 cm³ darbinio tūrio AJ galingumo varikliu! Palyginimui – garsusis Villys MB turėjo 60 AJ, o tarybinis GAZ-67- 54 AJ galingumo variklius, tačiau pravažumu jie „Folksvagenų“ nepralenkė, tik sugebėjo papildomai vilkti pabūklus.
Kėbulas – vonia iš štampuotų plieninių detalių buvo suvirintas hermetiškai, turėjo išilginius ir skersinius sutvirtinimus, be to neturėjo durelių, tad buvo gana standus. Prie jo buvo pritvirtinti varantys tiltai su standartine „folksvagenų“ pakaba (priekyje – skersiniai torsionai ir išilginės svirtys, užpakalyje – svyruojantys pusašiai su išilginėmis svirtimis ir skersiniais torsionais). Prie variklio buvo 5 laipsnių pavarų dėžė su 4 „normaliomis“ pavaromis ir penktąja „šliaužiančiąja“. Didžiausias greitis 4 pavara – 90 km/h, „šliaužiančiąja“ – 3 km/h. Pravažumui padidinti pagrindinėse pavarose buvo sumontuoti savaime užsiblokuojantys diferencialai, o ratų stebulėse – reduktoriai, padidinę automobilio klirensą. Normaliai „166-tąjį“ varė užpakaliniai ratai, kelio sąlygoms pablogėjus, buvo galima įjungti priekinį tiltą, varomą nuo pavarų dėžės ateinančiu kardanu. Pravažumą didino ir plačios žemo slėgio 200-12 dydžio padangos. Savotišką išvaizdą automobiliui suteikė priekyje horizontaliai pritvirtintas atsarginis ratas, „nosį“ ir šonus juosiantis turėklas, praverčiantis plaukiant.
Vandenyje amfibija judėjo užpakalyje įrengto atlenkiamo trimečio sraigto pagalba. Jis buvo varomas grandinine pavara nuo alkūninio veleno galo, kuris kyšojo iš korpuso! Du irklai padėdavo pasiekti krantą, jei sugesdavo variklis, o vairuojama buvo pasukant priekinius ratus. Greitis vandenyje – 12 km/h, sunaudojant 10 litrų benzino valandai. Beje degalų atsarga dviejuose bakuose – 50 litrų. Jų važiuojant sausuma užtekdavo 520 kilometrų. Iki 1944 metų vidurio Volfsburge buvo pagaminta 14283 „Švimvagenai“, po to gamybą teko nutraukti – bombardavimai sugriovė „Ambi-Budd“ cechus, apgadinta buvo ir gamykla Volfsburge. Sportinių automobilių konstravimas tapo neatskiriama Fermio Porsche gyvensenos dalimi. Jis iš tikrųjų dirbo iki paskutinio atodūsio – paskutinis jam dalyvaujant sukurtas „Porsche“ modelis debiutavo 1998 metų Detroito autosalone sausio mėnesį, o jo konstruktorius mirė tų pat metų kovo 27 dieną, sulaukęs garbaus 88 metų amžiaus.