Don Alfredo (LT)

,,Don Alfredo” – lenktynių feldmaršalas

L. Suslavičius

Visi, kas domisi ,,Grand prix’ lenktynėmis, turbūt sutiks su nuomone, kad bene svarbiausias asmuo komandoje yra jos vadovas. Geras komandos vadovas kaip karvedys pasirenka lenktynių taktiką, ,,diriguoja” lenktynininkams trasoje ir mechanikams boksuose, neretai nulemdamas pergalę. Komandos arba dar kitaip lenktynių vadovas – tai unikali profesija, kurią tobulai sugeba įvaldyti vienetai. Pirmuoju profesionaliu komandos lenktynių vadovu autosporto istorijoje laikomas legendinis ,,Don Alfredo” – Alfredas Neubaueris (Alfred Neubauer; 1891-1980). Daugiau kaip 30 metų jis vadovavo ,,Daimler Benz” lenktynių komandai, išugdė keliolika pasaulinio garso lenktynininkų ir daug prisidėjo prie ,,Mercedes Benz” markės automobilių įvaizdžio kūrimo. Šioje tada dar neįprastoje rolėje A. Neubaueris pirmą kartą debiutavo 1926 metų ,,Grand Prix” lenktynėse Solitude trasoje. Tada kresno apkūnaus vyriškio su kostiumu ir plačiabryle skrybėle elgesys nustebino ir lenktynininkus, ir žiūrovus. Jis stovėjo prie pat trasos, mojavo kažkokiomis skaičių ir raidžių prirašytomis lentelėmis. Bet tą dieną ,,mersedesų” vairuotojai stovėjo ant nugalėtojų pakylos!

Žymus tarpukario metų vokiečių lenktynininkas, daug kartų startavęs ,,Daimler Benz” komandoje, Manfredas fon Brauchičius (Manfred von Brauchitsch) savo memuaruose rašė:

,,Sykį A. Neubaueriui toptelėjo į galvą mintis ypatingų ženklų kalba išvaduoti mus nuo vienatvės jausmo, kylančio per lenktynes. Vėliau jam pavyko šią sistemą patobulinti taip, kad ir būdamas savo bokse ir naudodamas gudrias priemones, jis iš tiesų vadovavo komandai. Tarsi feldmaršalas jis spręsdavo pergalių ar pralaimėjimų klausimus.” ,,Sidabrinėmis strėlėmis” pramintais lenktyniniais ,,mersedesais” startavę vyrai nuoširdžiai gerbė savąjį lenktynių vadovą, kurį praminė ,,Don Alfredo”. Štai ką rašo M. fon Brauchičius: ,,audringų pasitarimų prieš lenktynes metu, kai buvo aptarinėjamos visos menkiausios detalės, storulis Neubaueris, tarsi sėdėdamas soste, karališkai reikalaudavo iš mūsų lyg savo ,,vasalų” be jokių išlygų vykdyti jo nurodymus. Bet jis mokėjo ir kaip reikiant pasirūpinti būtiniausiais lenktynininkų ir mechanikų, jų šeimų poreikiais, įsigilindavo į visas bėdas ir sunkumus. Jis visiems suieškodavo pastogę, pasirūpindavo, kur saugiai pastatyti mašinas ir jas remontuoti, akylai rūpinosi mūsų dorove, pagal galimybes tenkindavo visus subtilius mūsų pageidavimus, susijusius su valgiu ir gėrimais. Taip jis užkariavo mūsų pasitikėjimą ir pagarbą. Neubaueris meistriškai gamindavo mišinį iš malagos, juodos kavos, cukraus, kiaušinių trynių ir kažkokių prieskonių. Tą stebuklą vadinome ,,Alfredo kokteiliu”. O kai vakarais visiškai išsekę fiziškai ir psichiškai, mes susirinkdavome kartu, Neubaueris kaip dievas siurbčiodavo viskį ir pasakodavo mums kažkokias juokingas istorijas, mes pamiršdavome visus jo trūkumus…”

Nenuostabu, kad A.Neubaueris gerai mokėjo ir paguosti, ir ,,prispausti” komandos narius. Juk jis ir pats buvo lenktynininkas. Bet pradėkime iš pradžių. Likimas lėmė, jog Fredlis – taip jį vadino tėvai – gimė Neutitšeino kaime, vos keli kilometrai nuo Nesselsdorfo. O ten pirmuosius Vidurio Europoje automobilius jau kūrė Hansas Ledwinka. Šiandien čia veikia garsi automobilių gamykla ,,Tatra”, o XIX amžiaus pabaigoje šis regionas buvo Austro-Vengrijos imperijos užkampiu. Tad pirmą kartą Friedlis automobilį pamatė tik 1898 metais ir buvo jo pakerėtas. Tačiau aktyviu automobilininku jis tapo1911 metais, kai būdamas imperatoriškosios armijos artilerijos jaunesniuoju leitenantu, pateko į ,,Austro-Daimler” gamyklą. Mat, tada kariškius mokytis vairuoti automobilį nukreipdavo ne į automokyklas, o tiesiog į gamyklas. Būtent čia Alfredas susitiko su žmogumi, vėliau nulėmusiu jo gyvenimo kelią– Ferdinandu Porsche. Pastarasis tuo metu dirbo ,,Austro-Daimler” vyriausiuoju konstruktoriumi. Jaunas kariškis, karštai domėjęsis viskuo, kas buvo susiję su automobiliu, patiko F.Porsche. Jau po Pirmojo pasaulinio karo, 1918 metais, jis susiranda demobilizuotą artileristą ir pasiūlo jam gamyklos ,,automobilių įvažinėjimo”, o tiksliau-išbandymų skyriaus vadovo vietą. Dirbant ,,Austro-Daimler”, išsipildė dar viena A.Neubauerio svajonė – jis startavo kaip firmos lenktynininkas sunkiose ir ilgai trunkančiose 1922-jų metų ,,Targa Florio” lenktynėse Sicilijos kalnų keliais. Lenktynes jis užbaigė, bet tik antrame dešimtuke… Naujas Alfredo gyvenimo etapas prasidėjo 1923 metų liepos 1 dieną. F.Porsche, perėjęs dirbti į Vokietijos firmą ,,Daimler”, pasikvietė jį į Unterturkhaimą ,,įvažinėjimo skyriaus ” vadovu. Sportinės ambicijos vis dar gyvos , tad 1924 metais A.Neubaueris kaip ,,Daimler” lenktynininkas startuoja naujais F.Porsche sukonstruotais lenktyniniais automobiliais ,,Targa Florio” lenktynėse ir Italijos ,,Grand Prix” ką tik pastatytame Monza autodrome, po metų dalyvauja ,,Deutschlandfahrt” varžybose. Čia jį nesunkiai aplenkia jaunas, vos kelintą kartą startavęs Rudolfas Karačiola (Rudolf Caracciola). Supratęs, kad lenktynininko laurai – ne jam, Neubaueris tampa firmos sportinės komandos ,,lenktynių vadovu”(Rennleiter). Galima sakyti, jog nenorėdamas pasitraukti iš autosporto, jis pats sugalvoja šias visai naujas pareigas ir pats save į jas paskiria. Dabar jam ,,atrištos rankos”, ir Neubaueris energingai veda ,,Daimler Benz” komandą, startuojančią galingais kompresoriniais 7 litrų 6 cilindrų ,,SS”, ,,SSK”, ,,SSKL” modelių ,,mersedesais, nuo pergalės prie pergalės. Jo sugalvotas operatyvios informacijos apie padėtį trasoje ir nurodymų lenktynininkui perdavimo metodas visiškai pasiteisina. Vykdydami lenktynių vadovo nurodymus, ,,Daimler Benz” lenktynininkai trasoje taktiškai gerokai pranašesni už varžovus. Tik trečiojo dešimtmečio pabaigos ekonominė krizė kuriam laikui sustabdė sėkmingą A.Neubauerio veiklą. Bet ateina 1933-ji, naujas Vokietijos kancleris A.Hitleris, siekiantis išgarsinti šalį, nutaria finansuoti automobilių koncernus iš valstybės biudžeto. Prasideda nenugalimųjų ,,sidabrinių strėlių” era. ,,Daimler Benz” ir ,,Auto Union” lenktynininkai, startuojantys naujos kartos lenktyniniais bolidais, sukurtais pagal ,,750 kg formulę”, faktiškai varžosi tik tarpusavyje. Italai, prancūzai, anglai su savo pasenusiais automobiliais lieka tik statistais. Geriausieji iš jų netrukus papildo vokiečių koncernų ,,arklides”. Ir visose trasose matome savo lenktynininkams ,,diriguojantį”, kaip visada su kostiumu ir plačiabryle skrybėle dar labiau pastorėjusį ,,Don Alfredo”. Beje, jis ne vienintelis ,,rennleiteris” – juos jau turi visos lenktynėse dalyvaujančios komandos, tik ne visi dirba taip efektyviai, kaip Neubaueris…

Reikia pasakyti, kad A.Neubaueris, kaip ir kiekvienas žmogus, keitėsi. Metams bėgant, jis darėsi vis valdingesnis, nuo ko, deja, netapo teisingesnis. Kol reikalas neliesdavo lenktynių trasos, Neubaueris būdavo vienodai dėmesingas visiems, ypač per bendrus komandos pusryčius, pietus ar vakarienę. Kad ,,arklidėje” yra jo numylėtiniai, išaiškėdavo trasoje. Daugelį metų vienu iš ,,mylimų arkliukų” buvo R. Karačiola, laikytas artimu Neubauerio draugu. Bet kai Karačiolos rezultatai po sunkios avarijos pablogėjo, favorizuojami buvo samdyti italų lenktynininkai, o nuo 1938 metų sezono ,,Don Alfredo” visais įmanomais būdais ,,stūmė” jaunąjį Hermaną Langą. Tam, kad padėtų Langui nugalėti Karačiolą per lietų – o pastarasis garsėjo kaip asas, laimintis bet kokiu oru – Neubaueris panaudojo grynai psichologinį momentą: treniruočių metu, kai lietus pylė kaip iš kibiro, jis daug kartų išsiųsdavo Langą į trasą, kad šis priprastų prie slidaus kelio. Sustojimų metu jis tyčia pasakydavo lenktynininkui mažesnį, nei iš tikrųjų ,rato apvažiavimo laiką, taip didindamas vairuotojo pasitikėjimą savo sugebėjimais. Ir Neubaueriui gana greitai pavyko padaryti savo protežė tikru ,,lietaus lenktynininku”. Paskutinės pergalingos ,,sidabrinių strėlių” lenktynės Belgrade įvyko jau griaudėjant Antrojo pasaulinio karo šūviams. A. Neubaueris ima dirbti sunkvežimių gamykloje inžinieriumi. O 1942 metais jis pasiunčiamas į Šiaurės Afriką. Garsiajame ,,Afrika Corps” jis gauna…lauko autoremonto dirbtuvių vadovo pareigas.

Po karo jis vėl dirba ,,Daimler Benz” koncerne, palengva rengiasi naujoms kovoms lenktynių trasose. Kai 1950 metais koncerne vėl suburiama lenktynių komanda, jai vadovauti paskiriamas ne kas kitas, o Neubaueris. Jo tvirta ranka vadovaujama ,,Daimler Benz” gamyklinė komanda, kurios garbę gina tokie asai kaip Chuanas Manuelis Fangio, netrukus vėl atsiduria tarp ,,Grand Prix” varžybų lyderių, juolab kad svarbiausio konkurento – ,,Auto Union”- jau nėra. Šio koncerno gamyklos liko tarybinėje okupacijos zonoje ir buvo demontuotos. Taip tęsiasi iki tragiškojo 1954 metų ,,Le – Man”. Kai prancūzo Pjero Levegho vairuojamas ,,mersedesas” po susidūrimo su jam sukliudžiusiu brito Maiklo Havtorno ,,jaguaru” sudūžta tribūnose, nusinešdamas 82 žmonių gyvybes, A. Neubaueris ryžtasi dramatiškam žestui. Nors du ,,mersedesai”, kuriuos vairuoja Ch.Fangio ir K.Klingas, važiuoja priekyje ir turi visus šansus laimėti, jis juos sustabdo boksuose. Žiūrovų plojimų lydima, ,,Daimler Benz” komanda palieka kruviną trasą… Tais metais ,,Daimler Benz” komanda laimi pasaulio čempionatą, bet koncerno vadovybė nusprendžia, jog po tragedijos Le-Mane ,,mersedesams” neverta toliau dalyvauti varžybose. Komanda išformuojama, A. Neubaueris išeina į pensiją. Pasitraukęs iš aktyvios veiklos automobilių sporte, vėliau jis eina įvairias visuomenines pareigas autosporto organizacijose iki savo mirties 1980 metų rugpjūčio 22 dieną.

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

EN DE LT RU