LEGENDINĖ „EMKA”
Jevgenijus Pročko, Liucijus Suslavičius
Greit bus dešimt metų, kai teko kalbėtis su buvusiu LKP pirmojo sekretoriaus Antano Sniečkaus vairuotoju. Jis, vairuotojo pažymėjimą gavęs dar 1939 metais Lietuvos kariuomenėje, nuo 1944 metų dirbo „pirmojo” – taip dažniausia buvo vadinamas A.Sniečkus – asmeniniu vairuotoju. Aišku, kalba nuo žmonių, su kuriais jam per ilgą gyvenimą teko bendrauti netruko nukrypti link automobilių, kuriuos teko vairuoti. Pasirodo, pirmuoju lengvuoju automobiliu, kuriuo „pirmasis” po karo važinėjo po Lietuvą, buvo „emka – tarybinis prieškarinis lengvasis automobilis, oficialiai vadintas GAZ-M1. Kaip tik šiemet sukanka 70 metų, kai nuo Gorkio automobilių gamyklos konvejerio nuriedėjo pirmieji dabar jau savotiška legenda tapę automobiliai. Mintimis persikelkime į ketvirtojo dešimtmečio pradžią.
„Emkos” kūrimo darbuose dalyvavo konstruktoriai, vėliau tapę įžymiais tarybinės automobilių pramonės specialistais ir vadovais. Dauguma iš jų – valstybinių premijų laureatai. Projektavimui vadovavo gamyklos vyriausiasis konstruktorius, vėliau profesorius Andrejus Lipgartas. Trumpai apie jį.
Dirbti Gorkio automobilių gamyklos vyriausiuoju konstruktoriumi A.Lipgartas priimamas1933 metų rugsėjo 9 dieną Jis nepabijojo nei sunkumų, nei atsakomybės. O ji buvo didelė – gamykloje trūko specialistų, konstruktorių taip pat, o tarp esančių vos keli turėjo šiokią tokią patirtį. Vos „apšilęs”, naujas vyriausiasis konstruktorius gauna užduotį – amerikietiško “Ford B” pagrindu sukurti naują tarybinį lengvąjį automobilį. Tai ne šiaip sau kopijavimas – automobilis turi atitikti tiek jau veikiančios įmonės technologines galimybes, tiek Rusijos sąlygas – prastus kelius, labai žemą vairuotojų ir mechanikų techninio parengimo lygį, ne itin kokybiškas eksploatacines medžiagas. 1933 metų modelio “fordas” praktiškai konstruojamas iš naujo: jei bendra komponuotė ir dizainas artimi prototipui, tai visos svarbiausios detalės ir mazgai apskaičiuojami naujai. Tempai itin spartūs – pradėjus darbą 1933 metų rugsėjo mėnesį, jau sekančių metų sausį iš gamyklos eksperimentinio cecho išrieda pirmasis būsimosios “emkos” (GAZ-M1 arba „Molotovec 1″) prototipas. Darbai tęsiami tokiais pat sparčiais tempais ir štai “aukščiausias teismas” – 1936 metų kovo 17 dieną dvi pirmosios ant konvejerio surinktos “emkos” parodomos J.Stalinui, A.Lipgartas pats sėda prie vairo ir vežioja šalies vadovą po Kremliaus kiemą. Įvertinimas teigiamas, ir leidžiama pradėti gamybą. Jau gegužės 20-ąją prasidėjo masinė M-1 gamyba. Iki tų metų pabaigos iš viso buvo pagaminta 2524 mašinos.
Naujasis automobilis, pakeitęs GAZ-Ą (licenzijinį „Ford A”) įgijo šiuolaikišką kėbulą, pailgėjo ratų bazė, tvirtesniu tapo rėmas, gerokai tobulesne ratų pakaba. Jo variklis buvo 50 AG galios (GAZ-A – 40AJ), turėjęs tobulesnius tepimo sistemą, karbiuratorių, naują oro filtrą, benzino siurblį. GAZ-M1 buvo įmontuota nauja pavarų dėžė su nuolatinio sukabinimo krumpliaračiais ir lengvo antrosios bei trečiosios pavarų įjungimo movomis. Tokia pavarų dėžė (šiek tiek modernizuota) iki šeštojo dešimtmečio pabaigos buvo montuojama ir šiandien dar neblogai žinomoje „Pobedoje”. Tarp kitų ypatumų, dera pažymėti tobulesnius kardano šarnyrą, užpakalinį tiltą, vairo mechanizmą, stabdžius. Mašina galėjo išvystyti 100-108 km/h greitį, o forsuotu iki 77 AJ varikliu – 120 km/h ( lenktynėse ). Plento sąlygomis šimtui kilometrų kelio jai reikėjo apie trylika litrų benzino A-56.
1937 metų pabaigoje automobilis buvo gaminamas pilnu tempu – 70-80 vienetų per dieną. Jo gamyba ( su programos pakeitimais) nenutrūko iki 1943 metų. 1937-aisiais GAZ-M1 drauge su kitomis mašinomis buvo demonstruojamas Paryžiaus pasaulinėje parodoje. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjo „emkų” eksportas į kaimynines šalis. Jas pardavinėjo Latvijoje, Estijoje, vienas kitas toks automobilis važinėjo nepriklausomoje Lietuvoje.
Stengdamasi patenkinti liaudies ūkio poreikį, ypač kaimo sąlygomis, turėti lengvą, patogų ir šiuolaikišką krovininį keleivinį automobilį, 1938 metų vasarą gamykla pradėjo „emkos” bazėje gaminti pikapą GAZ-M-415. Jis – pats vyriausias iš automobilio M-1 „serijinių palikuonių.
.”Emkos” variklį imta montuoti standartiniuose 1,5 tonos sunkvežimiuose GAZ-AA, kuriuos nuo to laiko imta vadinti GAZ-MM. Dar anksčiau šis variklis buvo sėkmingai išbandytas aerorogėse, kateriuose ir net lengvuosiuose lėktuvuose. 1939 metų vasarą pasirodė dar viena įdomi tų laikų „emkos” modifikacija – su visais varančiaisiais ratais. Šis automobilis (GAZ-61-40), suprojektuotas Vitalijui Gračiovui vadovaujant, įkūnijo šiuolaikiškesnį požiūrį į didesnio praeinamumo mašinos kūrimą. Naujasis modelis iš esmės buvo tas pats GAZ-11-40 su nauju priekiniu varančiuoju tiltu ir standartine sunkvežimio GAZ-AA keturių laipsnių pavarų dėže. GAZ-61-40 pasižymėjo nepaprastai dideliu praeinamumu. Jis gebėjo įveikti purvą, smėlį, pelkes, sniegą, gerai riedėjo kalvota vietove, galėjo įveikti apie 43 laipsnių įkalnę ir neturėjo sau lygių tarp analogiškos klasės automobilių. Bandymų metu mašina laisvai užriedėdavo garsiosios Volgos pakriūtes laiptais Gorkyje.
Nors ir be paliovos tobulinamas, variklis M-1 ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje jau nebepatenkino laiko reikalavimų, nors ir garsėjo savo patikimumu, neįnoringumu, puikiomis „traukos” savybėmis. Todėl 1937 metais A.Lipgartas atvyksta į JAV. Jo užduotis – užsakyti technologinius įrengimus naujo 6 cilindrų variklio gamybai. Konstruktoriaus nuovoka leidžia jam greitai susiorientuoti siūlomų variklių aibėje ir išrinkti, ko gero, pačią perspektyviausią konstrukciją
– “Dodge D11″. Jis parengia labai konkrečią specifikaciją technologinei variklių gamybos įrangai įsigyti ir griežtai kontroliuoja užsienio prekybos komisariato darbuotojus, sudarančius sandėrius su JAV firmomis. Toks atsakingas vyriausiojo konstruktoriaus požiūris leido GAZ’ui po to ilgus metus apsirūpinti kokybiškais ir pakankamai ilgaamžiais 6 cilindrų varikliais. Jau 1940 metų vasario mėnesį Gorkio automobilių gamykla pradėjo nedideliais kiekiais gaminti naują šešių cilindrų variklį GAZ-11. Jis turėjo kelias modifikacijas (galia nuo 76 iki 85 AG). Aišku, naują variklį nedelsiant adaptavo „emkai”. Ilgesniam varikliui su didesniu radiatoriumi nebeužteko vietos, tad ta proga truputį modernizavo automobilio priekinę dalį, pakeisdami plokščią iš „Ford” paveldėtą radiatoriaus apdailą nauja, suapvalinta, labai panašia į tą, kokią turėjo „Opel Kadet”, o vėliau – ir „Moskvič-400″. Modernizuota „emka” gauna kitokį, sudėtingą indeksą: GAZ-11-73. O kartu ir kiek aukštesnį, nei M-1 statusą. Kaip ne kaip, o 6 cilindrai – tai jums ne keturi!. Be to, gamykla patobulino kai kuriuos važiuoklės mazgus, kad automobilis būtų patikimesnis. Reikia pripažinti, jog perėjimas prie naujo variklio gamybos vyko visai ne “stachanovietiškais tempais”, todėl dauguma mašinų ir toliau nuo konvejerio riedėjo su senuoju varikliu.
Variklio GAZ-11 konstrukcija pasirodė esanti vykusi ir perspektyvi. Pirmą kartą panaudotos lengvuosiuose automobiliuose GAZ-11-73, “šešiukės” karo metais sėkmingai pritaikomos lengvuosiuose tankuose T-40, T-60, T-70 ir savaeigiuose artilerijos įrenginiuose SU-76. 1944-1945 metais šis variklis buvo iš pagrindų modernizuotas. Ilgą laiką įvairiais variantais (70- 90 AJ) jis buvo naudojamas automobiliuose GAZ-51, GAZ-63, GAZ-12, GAZ-52, GAZ-53 F, PAZ-652 bei kituose.
1940 metais nedideliais kiekiais imta gaminti modernizuotą „emką” GAZ-11-73 su šešių cilindrų 76 AJ varikliu, patobulintu (kaip ir GAZ-11-40) šasi agregatais, tačiau su senuoju „sedano” tipo uždaru kėbulu ir nauja radiatoriaus apdaila. Jų gamyba, nutraukta karo pradžioje, vėl buvo atnaujinta jam pasibaigus ir truko iki 1948 metų, kai buvo galutinai įsisavinta „Pobeda”. Iš viso „pasaulį išvydo” beveik 63 tūkstančiai GAZ-M1
Tokios yra svarbiausios mašinos GAZ M-1 šlovingos biografijos gairės. Iš viso buvo pagaminta apie 80 tūkstančių „emkų”. Agregatai ir mazgai, suprojektuoti M-1 dar 1935 metais, vėliau tarnavo ištisai armijai automobilių, kombainų, kelių statybos mašinų bei įvairiuose specialiuose agregatuose. Šio lengvojo automobilio biografija gana savotiška. Negana to, kad ši mašina ištikimai tarnavo nuo ketvirtojo iki penktojo dešimtmečio, taip pat ir karo metais, ji tapo dar ir maždaug dešimties kitų modelių „šeimynos” pradininke. Apie dešimt metų TSRS Gorkio gamykloje automobiliai buvo gaminami panaudojant bemaž visus pagrindinius „emkos” agregatus bei mazgus. Nuo jos prasidėjo pikapo ir šarvuočio, visureigio ir amfibijos „genealogija”.
Nuotraukose
1.Konstruktorius A.Lipgartas
2.GAZ M-1 prieš karą Estijoje
3.”Emka” fronte 1942 m
4.GAZM-1 iš galo
5.Išsaugota GAZ M-1 veteranų sąskrydyje Rygoje