GMC DUKW353 (LT)

AUTOMOBILIS – AMFIBIJA GMC DUKW – 353

Vandens kliūtys nuo seno buvo „galvos skausmu” karo vadams. Taip, dar ir antikiniais laikais kariuomenės įveikdavo upes ir net jūrų sąsiaurius, statydamos įvairius tiltus ar persikeldamos, kaip sakoma, „panaudojus parankines priemones”, tačiau visa tai atimdavo daug brangaus laiko. O kai XIX amžiuje kariuomenių judėjimas keleriopai pagreitėjo geležinkelių ir garlaivių dėka, „trypčiojimas” prie upių ar kanalų tapo nepriimtinu. Vieni, atsiminę dar antikinių karvedžių praktiką, ėmė konstruoti pontoninius tiltus, kiti mėgino sukurti ir žeme važiuojančias, ir vandeniu plaukiančias garo mašinos varomas transporto priemones. Projektų būta nemažai, kai kurie jų netgi buvo įgyvendinti praktiškai, tačiau nei vienas nepasiteisino. Net ir jau „automobilio amžiuje” entuziastų, tokių kaip prancūzas Ravailler, 1907 metų birželio 8 dieną Paryžiuje, Senos upėje, pademonstravusio plaukiantį automobilį, mėginimai sukurti ir žeme, ir vandenyje galinčią judėti transporto priemonę taip ir liko bandymais. Po to prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, kurio metu kariaujančios šalys kelis kartus vykdė desantines operacijas. Jų metu išaiškėjo, jog valtelėmis ir net laivais greit išsodinti didesnį kiekį kariuomenės bei aprūpinti ją sunkiaisiais ginklais, amunicija, maistu labai sudėtinga – reikia kelis kartus perkrauti tuos krovinius, kol jie patenka „galutiniam vartotojui”, ir visa tai tenka daryti rankomis, tempti ant pečių…

Tačiau ir Antrojo pasaulinio karo pradžioje automobilių – amfibijų, skirtų kariuomenės desantavimui bei vandens kliūčių forsavimui, praktiškai neturėjo niekas. Vokietijos vermachto automobilių parke būta keturviečių plaukiančių visureigių, skirtų pagrinde armijos inžinieriniams daliniams – „Trippel SG6″ ir „VW 166″, bet jie desantinėms operacijoms netiko, nes buvo per maži.

1942 metų pradžioje, kai mūšiai Antrojo pasaulinio karo frontuose dar vyko permainingai, sąjungininkų karinei vadovybei tapo aišku – pergalę prieš Vokietiją ir Japoniją pasiekti galima, tačiau ją garantuos tik sėkmingos desantinės operacijos Europoje ir Ramiajame vandenyne. O joms būtinai reikėjo specialių transportinių automobilių – amfibijų, sugebančių nuplaukti su desantininkais iki priešininko užimto kranto, gabenti iš reide stovinčių laivų amuniciją, atvežti į laivus – ligonines sužeistuosius ir t.t.

Unifikacijos ir laiko taupymo sumetimais plaukiantieji automobiliai turėjo būti sukurti naudojant masiškai gaminamų armijos automobilių mazgus.

Pirmąjį amfibijos prototipą Amerikoje sukūrė inžinierius iš Bufalo miesto Rodžeris W.Hofheinsas, tačiau jo konstrukcija, pavadinta „Aqua-Cheetah” su „Ford” varikliu ir „Dodge WC” tiltais, nebuvo priimta. Mat, ši amfibija nors ir buvo gerokai didesnė už džipą, bet pernelyg maža, kad galėtų gabenti ką nors daugiau, nei karių skyrių (8 žmones). Vis dėlto automobilio – amfibijos idėja sudomino Palmerį C.Putnamą, JAV mokslinių tyrimų ir vystymo komiteto narį. Jo iniciatyva koncernui „General Motors” ir nedidelei jūrų transporto inžinerinei firmai „Sparkman and Stephens” buvo įsakyta sukurti plaukiantį sunkvežimį. Pagrindu amfibijai konstruktoriai pasirinko 6×6 tipo armijos sunkvežimio GMC AFKWX -353 važiuoklę, kuriai Roderikas Stefensas jaunesnysis suprojektavo laivo formos kėbulą. Keturis prototipus pagamino Pontiako mieste veikusi „General Motors” automobilių gamykla. Juos užsakovo atstovams pademonstravo Virdžinijos ir Merilendo valstijų pakrantėse. Kariškiai iš pradžių gana skeptiškai vertino griozdiškai atrodančio ir blogą pravažumą šlapiu pakrantės smėliu dėl panaudotų standartinių 7.50-20 dydžio padangų turinčio automobilio galimybes. Kaip dažnai būna, padėjo atsitiktinumas. Netoli tos vietos, kur buvo bandoma amfibija, užplaukęs ant rifo, ėmė skęsti pakrančių apsaugos kateris. Vėjas pūtė 60 mazgų (maždaug 100 km/h ) greičiu, laivelio gelbėjimo valtį nunešė bangos, ir jo 7 žmonių įgula jau laukė blogiausio… Tada R.Stefensas ir P.Putnamas patys sėdo į amfibiją, nebodami didelių bangų, nuplaukė prie skęstančio katerio ir išgelbėjo jo įgulą. Geresnio įrodymo, kad konstrukcija yra vykusi, nė nereikėjo! 1942 metų rugsėjį buvo pasirašytas pirmasis kontraktas pagaminti 2000 amfibijų GMC DUKW-353, o iki karo pabaigos jų buvo pagaminta net 21147 vienetai. Serijiniai automobiliai nuo prototipo skyrėsi plačiomis žemo slėgio 11.00-18 dydžio padangomis su galimybe keisti jų slėgį nuo 5 svarų į kvadratinį paviršiaus colį iki 40 svarų į kvadratinį colį. Taip pavyko išspręsti pravažumo pakrančių paplūdimiuose problemas. R.Stefenso suprojektuotas kėbulas apgaubė važiuoklę. Po juo buvo matyti tiktai tiltai su pakaba. Visos angos, pro kurias iš kėbulo išėjo svirtys ar vamzdeliai, buvo hermetizuotos specialia, jūros vandeniui atsparia guma; netgi kardanų šarnyrai buvo hermetizuoti. Korpuso viduje konstruktoriai įrengė vandens siurblį susirenkančiam dugne vandeniui pašalinti, radiatoriai buvo sumontuoti aukštai vairuotojo skyriaus šonuose. Aušinimo sistema buvo unikali tuo, kad ventiliatoriai radiatorių aušinimui reikalingą orą traukdavo iš vairuotojo skyriaus ir išpūsdavo vairuotojo skyriaus šonuose. Tačiau ekstremaliose situacijose, pavyzdžiui, žiemą, vairuotojas nukreipdavo karštą per radiatorius praėjusį orą į kėbulą, kur sudėtinga oro vamzdynų sistema paskirstydavo jį taip, kad nebūtų šalta kėbule gabenamiems žmonėms ir kad neužšaltų dugninis siurblys, išpumpuojantis lauk į kėbulą patenkantį vandenį. Vandenyje amfibiją varė korpuso gale, specialioje nišoje, įrengtas sraigtas, kryptį vandenyje suteikdavo už sraigto įrengtas plokščias laivo tipo vairas. Jūrinėms savybėms pagerinti ratų nišos galėjo būti uždengiamos skydais, korpuso priekyje įrengtas atverčiamas bangolaužis, analogiškas bangolaužis galėjo būti ir korpuso gale, kad neleistų iš užpakalio amfibiją pasivejančioms bangoms užpilti kėbulo. Greitis vandenyje – 11 km/h. DUKW-353 svėrė 6,8 tonos ir galėjo gabenti sausumoje 2.5 tonos, o vandenyje – net 5 tonas krovinio. Ankštai susispaudę, amfibijos kėbule tilpo 50 karių arba, pavyzdžiui, 105 mm haubica su reikiama amunicija ir pabūklo tarnyba. Dvi amfibijas sujungus ant viršaus uždėta platforma, iš laivo į krantą buvo galima nuplukdyti triašį sunkvežimį ar net lengvąjį tanką M5. Dalis automobilių buvo komplektuojami gale tvirtinama surenkama A- formos krano strėle, kuria galima buvo kelti iki 2 tonų svorio krovinį, tad turinti šią įrangą amfibija sėkmingai tarnavo kaip kranas, iškraunant krante kitus automobilius.

Kovos krikštą sunkvežimiai – amfibijos, karių praminti „duck” („antis”), gavo 1943 metų kovo mėnesį Ramiajame vandenyne desanto Naujojoje Kaledonijoje metu, po to jos sėkmingai buvo panaudotos desantuose Šiaurės Afrikoje. Britų Aštuntoji armija desantui Sicilijoje panaudojo 230 amfibijų DUKW-353, kurie gabeno krovinius iš laivų, stovinčių reide, tiesiai prie fronto linijos. Šioje operacijoje net 90 procentų krovinių, atgabentų į krantą antrąją ir trečiąją išsilaipinimo dieną, atplukdė „dakai”. Beje, nekantrūs vadai pareikalavo, kad amfibijos su amunicija važiuotų iki pat fronto linijos, ir tai turėjo fatališkų pasekmių – netikėtos kontratakos metu vokiečiai pralaužė sąjungininkų gynybą ir užgrobė net 20 amfibijų su kroviniais. Daugiau tokių klaidų sąjungininkai nebedarė, amfibijas iškraudavo kur nors ant kranto…

Išsilaipinimo Normandijoje metu sąjungininkai panaudojo jau per 2000 tokių amfibijų, kurios per dieną pristatė į krantą apie 35 tūkstančius tonų karinių krovinių. O iš viso operacijos Normandijoje metu „dakais” į krantą pergabenta 40 procentų visų krovinių. Kitus iškrovė iš laivų tiesiai į sunkvežimius, kai pavyko pastatyti dirbtinius molus „Mulberry” iš milžiniškų gelžbetonio pontonų, atplukdytų per La-Manšą iš Anglijos.

Taip pat sėkmingai amfibijos panaudotos forsuojant Reiną Vokietijoje, Iravadi Birmoje, daugybėje didesnių ir mažesnių desantų Ramiajame vandenyne. Tarybinė armija kelis batalionus pagal lend-lizo sutartis gautų „dakų” panaudojo 1945 metų vasaros pabaigoje karinių operacijų prieš Japoniją metu. Visi, naudoję šias amfibijas, buvo nustebinti iš pirmo žvilgsnio gremėzdiškų ir nepaslankių automobilių puikių jūrinių savybių bei tik vikšrinei technikai nusileidžiančio pravažumo smėlyje. Juk su pilnu degalų baku net ir pakrautas „dakas” jūroje galėjo nuplaukti 50 jūrmylių, o sausumoje nuvažiuoti 350 kilometrų. GMC 270 tipo 6 cilindrų 92 AG/2750 aps/min variklis buvo patikimas ir pakankamai galingas, o itin vykusi korpuso forma leido amfibijai kaip antytei plūduriuoti tarp bangų, neskęstant ir neprisemiant vandens. Aišku, kare būna visokių situacijų, ir ne viena amfibija, suvarpytu sunkiojo kulkosvaidžio serijos ar šalia sprogusio sviedinio skeveldrų pramuštu korpusu, nepasiekė kranto. Tačiau iš esmės konstrukcija visiškai pasiteisino, šie automobiliai ženkliai prisidėjo prie pergalės.

Po 1945 metų „dakai” masiškai panaudoti tik vieną kartą – teikiant pagalbą apsauginius pylimus pralaužusios Šiaurės jūros 1946 metų žiemą apsemtos Olandijos gyventojams. Keli šimtai karinių amfibijų gelbėjo žmones, gabeno į jūros nuo pasaulio atkirstas gyvenvietes dešimtis tonų maisto produktų, medikamentus, evakavo ligonius bei sužeistuosius. Vėliau, kariuomenių apginklavime atsiradus įvairių tipų šarvuotoms plaukiančioms kovos mašinoms, nesunkiai pažeidžiamų amfibijų reikšmė sumažėjo, palaipsniui, visos „dakus” eksploatavusios armijos jų atsisakė, pasilikdami tik nedidelį skaičių nenumatytiems atvejams. Amfibijas perdavė civilinės saugos organizacijoms, gelbėtojams, net vandens policijai. Šiandien GMC DUKW-353 galima išvysti įvairiuose senovinių automobilių sąskrydžiuose, o taip pat kai kuriuose miestuose bei kurortuose spalvingai išdažytais „dakais” apsukrūs verslininkai vežioja turistus. Pavyzdžiui, būnant Londone, sena ryškiai raudonai nudažyta karo metų amfibija galima paplaukioti po Temzę… Seni kariai taip lengvai į atsargą neišeina, jie tik ne taip intensyviai dirba!

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

EN DE LT RU