GYVENO DETROITE KALVIS…
Liucijus Suslavičius
Balninis vilkikas su puspriekabe – tai transporto priemonė, be kurios šiandien sunkiai įsivaizduotume pasaulinį krovinių gabenimo procesą. Idėja sujungti vilkiką ir priekabą, pastarosios priekį užkėlus ant vilkiko rėmo galinės dalies, iš esmės pakeitė krovininių automobilių parkom struktūrą, leido padidinti automobilių kraulumą, sumažinti transportavimo išlaidas. Tačiau kaip ir kada šis procesas prasidėjo?
XIX amžiaus pabaigoje į JAV kartu su daugybe kitų emigrantų iš Europos atvyko vokietis Augustas Fruehaufas, kalvis ir šioks toks mechanikas. Dar paauglystėje, mokydamasis savo amato, jis išvaikščiojo pusę Vokietijos, tad kelionė per vandenyną ir darbo paieškos svetimoje šalyje jo visai nebaugino. 1903 metais, sukaupęs šiek tiek kapitalo, A.Fruehaufas Detroite, augančiame naujos pramonės šakos – automobilių gamybos – centre atidarė kalvystės dirbtuvę. Joje buvo gaminamos kinkomųjų vežimų dalys, kiti su krovinių gabenimu susiję gaminiai. Vėliau dirbtuvėje imta pildyti ir su automobiliais susijusius užsakymus.
1914 metais pasiturintis Detroito verslininkas, prekiautojas mediena ir jos gaminiais, Frederikas Sibley įsigijo ,,Smith Form-A-Truck kit” – detalių rinkinį, kurį panaudojus, populiarų tuo metu lengvąjį automobilį ,,Ford T” galima buvo perdirbti į nedidelį krovininį automobilį. Pirmiausia buvo prailginamas rėmas, varantysis galinis tiltas prisukamas tiesiog prie jo, išilginėmis lingėmis su rėmu sujungiama galinė ašis. Nuo varančiojo tilto galuose vietoje ratų ant stebulių prisuktų žvaigždučių sukimo momentas galiniams ratams buvo perduodamas grandinėmis. Patys ratai irgi buvo nauji, didesni ir tvirtesni, nei standartiniai. Tačiau ir toks prailgintas ,,fordukas” netiko F. Siblėjui – jis vis tiek buvo per mažas jo įsigytai motorinei valčiai vežioti. Tada verslininkas kreipėsi į A.Fruehaufą su prašymu pagaminti specialią priekabą. O šis pamastė, pamastė ir po penkių dienų rado visai naują sprendimą – valties ilgį atitinkančios priekabos priekinę dalį jis užkėlė ant ,,fordo” rėmo galo. Šių dviejų transporto priemonių sujungimui jam teko sugalvoti originalų sukabinimo įtaisą, kurį pavadino ,,fifth wheel coupling”(,,penktojo rato sukabinimas”). Šiandien mes jį vadiname tiesiog balnu, bet A.Friuehaufo pagamintas pirmasis toks įtaisas iš tikrųjų buvo apskritas kaip ratas. Aišku, jis nebuvo toks tobulas, kaip šiandieniniai vilkikų balnai, tačiau šiaip ar taip, konstrukcija pasirodė esanti ,,gyvybinga”, o svarbiausia, taip patiko užsakovui, kad kalvis gavo užsakymą visai partijai puspriekabių pagaminti. Jos turėjo būti didesnės ir tvirtesnės, pritaikytos medienai vežti.
A.Fruehaufui šis gana atsitiktinis užsakymas nulėmė visą tolimesnę jo veiklą, nes po F.Siblėjaus automobilių pasirodymo eisme užsakymų puspriekabėms vis daugėjo, ir nuo 1916 metų dirbtuvė, virtusi ,,Fruehauf Company”, nieko kito, išskyrus jas, o taip pat ir įprastines priekabas automobiliams, nebegamino. Nuo puspriekabių ,,fordukams” gamybos A. Fruehaufas perėjo prie didesnių, skirtų populiariems tada ,,Mack” ir White” markių automobiliams, jis pagamino ir pirmąsias puspriekabes firmos ,,Kenworth” gaminamiems vilkikams. 1918 metais ,,Fruehauf Company” pirmoji ima gaminti uždaras puspriekabes-furgonus, nors nesnaudė ir kiti gamintojai – viena po kitos populiarėjančias tarp vežėju puspriekabes ima gaminti vis daugiau firmų. Kiekviena jų įnešdavo ką nors naujo, kokį nors patobulinimą į konstrukciją. Pats A.Fruehaufas padarė du svarbius išradimus – jau 1916 metais sukonstravo pakeliamas priekines atramas su ratukais, kas leido , reikalui esant, pajudinti puspriekabę iš vietos, nesukabinant jos su vilkiku, o 1920 metais jis užpatentuoja įtaisą, automatiškai fiksuojantį balne puspriekabės sukabinimo ,,pirštą”. Taip eliminuojama galimybė netyčia pajudėti iš vietos su neprikabinta puspriekabe, be to, palengvėjo vairuotojo darbas. Juk jau 1916 metais kai kurios JAV transporto kompanijos pastebėjo ir išnaudojo galimybę panaudojant vieną vilkiką ir kelias puspriekabes juntamai sumažinti prastovas, geriau išnaudoti vilkiką, kai viena puspriekabė kelyje, kita kraunama, o trečia iškraunama.
Trečiojo dešimtmečio pabaigoje vis dar aktyviai užsiimantis technika firmos įkūrėjas pasiūlo, o jo firmos inžinieriai įgyvendina metale dar kelias svarbias toliau vystant puspriekabės konstrukciją idėjas – dviašę važiuoklę, žemarėmę padidinto stabilumo puspriekabę-cisterną bei puspriekabę –refrižeratorių su autonominiu šaldymo agregatu. Serijinė šių naujų konstrukcijų gamyba labai greitai padėjo magistraliniam autotraukiniui išsiveržti į priekį konkurencinėje kovoje su geležinkeliu dėl klientų. Pastarieji gana greit įvertino pasiekusio aukštą patikimumo lygį autotraukinio sugebėjimą pristatyti krovinį ,,nuo durų iki durų” be perkrovimo, laiko ir krovinio nuostolių. Taip maždaug 1930 metais užsibaigė pirmasis autotraukinio konstrukcijos vystymosi etapas.