TOKS DIDELIS RAUDONAS “HENŠELIS”
Liucijus Suslavičius
2003 metų rugpjūčio 9 dieną aikštėje priešais Rygos Motorų Muziejų būriavosi televizijos reporteriai ir įvairaus amžiaus smalsuolių būrys – visi kažko laukė. Ir štai pagaliau, dusliai gausdamas varikliu, prieš susirinkusiųjų akis pasirodė ryškiai raudonas šviežiais dažais kvepiantis archaiškas triašis gaisrinis automobilis. Saulėje auksu blizgėjo kruopščiai nupoliruotas žalvarinis jo radiatorius su įstrižu užrašu “Henschel”, chromuoti lempų apvadai ir atviros dvieilės kabinos be durelių priekinio stiklo rėmas, akį traukė neįprastai atrodantis prieš variklį įrengtas gaisrinis siurblys su visa “baterija” čiaupų. Automobiliui apsukus “garbės ratą” ir sustojus, prie jo išsirikiavo 25 vyrai – Motorų Muziejaus vyriausiojo restauratoriaus Gunaro Dortanso “komanda” ir jos savanoriai talkininkai, prikėlę naujam gyvenimui prieš daugiau kaip 60 metų pagamintą šiandien didžiausia retenybe tapusį automobilį. Tokiu šventiniu akcentu pasibaigė bene didžiausias ligi šiol sėkmingai įgyvendintas Rygos restauratorių projektas.
Šios istorijos su laiminga pabaiga ištakų reikia ieškoti trečiojo dešimtmečio pabaigos Vokietijoje. Tada atgaunančios buvusią jėgą Vokietijos kariškiai, nusprendė, jog atėjo laikas apginkluoti Reichsverą (taip iki nacionalsocialistų atėjimo į valdžią vadinosi šalies kariuomenė) ne šiaip sau pirmais pasitaikiusiais automobiliais, o specialiai jam sukurta technika. Kadangi tuo metu geriausius armijos sunkvežimius turėjo britai, buvo nustatytos standartinių armijos automobilių klasės bei techniniai reikalavimai, analogiški angliškiems, ir paskelbtas, kaip šiandien sakytume, konkursas geriausiam automobiliui sukurti. Triašių trijų tonų sunkvežimių kategorijoje tokiu automobiliu tapo “Henschel 33 D1”, 6×4 tipo 7 metrų ilgio sunkvežimis su karbiuratoriniu 100 AG varikliu, tuščias svėręs 6100 kilogramų. Jau iš nuosavo svorio ir keliamosios galios santykio matome, kad tai buvo itin tvirta konstrukcija, gremėzdiška, lėta (Vmax – 52 km/h), bet labai patikima. Pradėtas gaminti dar 1933 metais, “Henschel 33” išbuvo ant konvejerio iki 1942 metų pabaigos, iš viso Kaselyje (“Henschel”) ir Kiolne (“Klockner Deutz”) veikusiose automobilių gamyklose jų pagaminta per 26 tūkstančius. Dalis sunkvežimių nuo 1938 metų jau buvo komplektuojama dyzeliniais varikliais (modelis 33G1). Kadangi sunkvežimis buvo negreitas, pritaikytas judėti mišriose (automobiliai ir kinkomasis transportas) kolonose, konstruktoriai sąmoningai panaudojo tik galinių ratų stabdžius su pneumopavara. Vokiečių kariai aukštai vertino “henšelį”, jis pilnai tenkino armijos poreikius Antrojo pasaulinio karo pradžioje, ir tik karinė kampanija Rusijoje su jos bekele parodė, jog tikras armijos triašis turi turėti visų ratų pavarą.
Nacių lyderiui A.Hitleriui atėjus į valdžią, Vokietijos kariuomenė ėmė sparčiai ginkluotis, iki tol slapta vykęs karinės aviacijos kūrimas tapo atviru, prasidėjo naujų karinės aviacijos dalinių organizavimas bei karinių aerodromų statyba. Reicho Aviacijos ministerija parengė reikalavimus specialiems aerodromuose naudoti skirtiems automobiliams, tarp jų ir gaisriniams, pagal kuriuos jau ketvirtojo dešimtmečio viduryje imta tiekti techniką sparčiai besivysčiusioms karinėms oro pajėgoms – Luftvafei. Ant “Henschel 33D1” važiuoklės garsi priešgaisrinės technikos gamybos firma “Metz” iš Karlsrūjės sukūrė specialų aerodrominį priešgaisrinį automobilį “Flugplatztankspritze TS 2,5” – vieną pirmųjų masiškai gamintų tokios paskirties automobilių pasaulyje. Jo pavadinime skaičius “2,5” reiškė vandens bako talpą – 2500 litrų. Be vandens, automobilyje dar buvo 250 litrų putokšlio bakas, angliarūkštiniai gesintuvai, švirkštai ant priekinių sparnų – žodžiu, visa tai, kas reikalinga gesinti degančiam ant žemės lėktuvui. Gal tik greitis buvo pernelyg mažas aerodrominiam automobiliui, bet tada ir aerodromai buvo mažesni…
Karo metais ne vienas šimtas “TS 2,5” atsidūrė Rytų fronto aerodromuose ir, vermachtui traukiantis, dėl gedimų ar tiesiog degalų stygiaus neretai likdavo priešininkui. Galima spėti, kad rygiečių restauruotas gaisrinis “henšelis” 1945 metų vasarą irgi galėjo būti rastas kur nors vokiečių lauko aerodrome iki pat karo pabaigos besigynusiame “Kurliandijos katile”.1945 metų gruodžio mėnesį jis jau priklauso Rygos priešgaisrinei daliai ir turi valstybinį numerį LC 07-74. Rygos gaisrininkai savo garaže, kuris tada buvo įsikūręs adresu Tvaikas iela 7, šiek tiek “modernizuoja” trofėjinį automobilį – atvirą kabiną įgulai jie apkala savo darbo medine kabina – o kaip kitaip važinėsi šaltą žiemą? Nuo 1947 metų iki 1965 metų “henšelis” važinėja su numeriu LO 64-29. Iš Rygos, kurios gaisrininkai pirmieji gauna naujus modernesnius priešgaisrinius automobilius, veteranas perduodamas Talsi miesto gaisrininkams, gauna naują numerį 55-01 LAŽ, bet laikas daro savo – automobilis nurašomas ir vėl grįžta sostinėn, šį kartą į Rygos kinostudiją, kur naudojamas kaip rekvizitas filmuojant.
Devintojo dešimtmečio pabaigoje aplūžęs “Henschel” perduodamas į senovinės autotechnikos remonto bazę Beberbeki, o iš ten atsiduria privačiose rankose. 2001 metais reto automobilio savininkas nusprendžia jį parduoti. Jį jau rengiasi įsigyti estai iš Saremaa salos ir tik didelių pastangų dėka muziejaus darbuotojams pavyksta rasti žmogų Latvijoje, kuris tiesiog paskutinę minutę sutiko skirti lėšas automobiliui įsigyti ir taip retenybė lieka Rygoje. Po to sekė du metus trukusi restauracija, prasidėjusi nuo autentiškos techninės informacijos paieškų. Nepaisant solidaus automobilio amžiaus, “TS 2,5” pagrindiniai agregatai išsilaikė visai neblogai ir ypatingo remonto nereikalavo. Beje, taip dažniausia ir būna su gaisriniais automobiliais – jie važinėja nedaug, o prižiūrimi, kaip taisyklė, rūpestingai. Daugiausia problemų kėlė įvairios smulkmenos, reikalingos autentiškam vaizdui atkurti. Restauratoriai pagamino naują medžiu aptaisytą vairą, medinį atviros kabinos interjerą, stabdžių sistemos resiverius, dėžes akumuliatoriams, anglies dvideginio balionus, įvairiausias rankenėles, svirteles. Net du kartus rygiečių atstovai važiavo į Vokietiją apžiūrinėti ten esančio analogiško “Henschel”, pirko originalius vokiškus prietaisus ir šviesos techniką. Tik viename jie nusižengė tikrovei – savo laiku iš gamyklos “henšelis” išriedėjo nudažytas standartine slepiamąja spalva, nes užsakovas buvo Luftvafė, gi po restauracijos jis spindi skaisčiai raudonais dažais. Bet taip gal net ir geriau. Juolab kad iš kitų keturių išlikusių “TS 2,5” trys taip pat raudoni ir tik vienas žalias…
Nuotraukos: Valdis Klavinš