ŽINOMIAUSI VOKIŠKI AUTOMOBILIAI
Liucijus Suslavičius
Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ryšium su automobilio pasirodymo šimtmečiu prasidėjęs įvairaus lygio ,,geriausių”, ,,populiariausių” ir kitokių automobilių rinkimas nesibaigė 1996 metais. Pagal įvairius kriterijus vertinamų automobilių konkursai tęsiasi iki šiol – vieni renka ,,nacionalinį automobilį”, kiti – galingiausią, treti – greičiausią. Susivienijusioje Vokietijoje viename iš konkursų buvo renkami geriausiai žinomi šeštojo dešimtmečio vokiški automobiliai, vienaip ar kitaip simbolizavę atsigaunančią po karo sugriovimų į dvi dalis padalintą šalį. 2002 metų pabaigoje išleistoje penkių ženklų serijoje Vokietijos paštas ir pristatė penkis labiausiai charakteringus to periodo automobilius. Gal būt, konkrečių modelių parinkimas kai kam atrodys ne itin objektyvus – kaipgi, juk pirmąjį ,,Porsche” pamiršote! Tačiau ne jis tuomet ,,diktavo madas” ir ne jis buvo tuo etalonu, į kurį lygiavosi kiti gamintojai.
Serija pradedama 45 eurocentų vertės ženklu, kuriame matome nedidelį automobiliuką su durelėmis ten, kur esame įpratę matyti variklio gaubtą bei keistai suglaustais galiniais ratais. Tai vienas mažiausių serijinių to periodo vokiškų automobilių – dvivietė BMW,,Isetta 300”. Sunkioje finansinėje būklėje atsidūrusi garsi firma po nesėkmės su dideliu ir brangiu sedanu metėsi į kitą kraštutinumą – pagal italų firmos ,,Iso” licenziją pradėjo gaminti mikroautomobilius su motociklo varikliu gale, varančiu suglaustus galinius ratus . Į dvivietį saloną, kurį patys vokiečiai dažniausiai vadino kabina, vairuotojas ir keleivis patekdavo per į priekį kairėn atverčiamas dureles. Kartu su jomis atsilenkdavo ir vairas! Komiškai atrodantys, bet kokybiški BMW mikroautomobiliai buvo gana populiarūs tarp dar nepinigingų, bet jau nenorinčių važinėti motociklais vokiečių. Juk tais metais standartinis ,,vabalas” VW 1200, toks, kokį matome 55 eurocentų vertės ženkle, buvo laikomas pakankamai prabangia mašina, nors jį varė silpnas ir triukšmingas variklis, salonas buvo ankštas, o bagažui vietos po nuolaidžiu priekiniu gaubtu kaip ir nebuvo. Visgi per tą dešimtmetį ,,vabalas” ne tik motorizavo Vakarų Vokietiją, atvėrė vokiškiems automobiliams kelią į JAV rinką, bet ir buvo tuo modeliu, kurį kopijavo ir stengėsi pranokti daugelis kitų automobilių firmų.
Visai kitokią, pažangesnę konstravimo mokyklą ir naujovišką gamybos technologiją demonstruoja ,,Rytų Vokietijos folksvagenas” – ,,Trabant P50”. Visų pirma, jis turėjo dar pakankamai retą šeštajame dešimtmetyje priekinių ratų pavarą, skersai sumontuotą dviejų cilindrų variklį, o svarbiausia – plastmasės (,,duroplast”) paneliais ,,aprengtą” metalinį kėbulo skeletą. Šiandien mes šaipomės iš plastmasinių ,,trabantų”, o 1958 metais, kai pasirodė modelis ,,P50”, tai buvo rimtas technologinis šuolis. Tiesa, padarytas ne iš gero gyvenimo – VDR chroniškai trūko plono automobilių kėbulų gamybai naudojamo plieno lakšto, tad teko sukurti automobilių detalių gamybos iš dervoje išmirkytų medvilnės atliekų gamybos technologiją.. Taip kad 55 eurocentų vertės ženkle pavaizduotas baltai mėlynas automobiliukas visai pagristai atsidūrė tarp Vokietijos automobilių pramonės reprezentantų.
Kiek keista, kad tiek pat įvertintas bene garsiausias po Antrojo pasaulinio karo sukurtas vokiškas automobilis – legendinis ,,Mercedes Benz 300 SL”. Ženkle jis vienintelis pavaizduotas su atidarytomis durelėmis. Aišku, kodėl – jos gi pakyla į viršų, kaip paukščio sparnai! Tai tikrai puikus sportinis automobilis, kuris tapo legenda dar gamybos metu. Jo kėbulo sidabrinė spalva primena mums, kad tai prieškarinių ,,sidabrinių strėlių” tradicijų tesėjas. Beje, ,,300 SL” – tai platesniam pirkėjų ratui skirtas modelis, bet jo pagrindu buvo sukurti ir grynakraujai lenktyniniai bolidai. Techniškai jis įdomus ne tik unikalia erdvine laikančiojo kėbulo element konstrukcija, bet ir benzino įpurškimo sistemą jau 1954 metais turėjusiu varikliu.
Savo dydžiu labai artimas ,,mersedesui”, tačiau gerokai paprastesnės konstrukcijos yra brangiausiame serijoje 144 eurocentų vertės ženkle pavaizduotas sportinis kupė ,,Borgward Isabella”. Tai Šiaurės Vokietijos mieste Bremene veikusio Karlui Borgwardui asmeniškai priklaususio automobilių koncerno gaminys. Daugelio žinovų nuomone, tai pats gražiausias šeštojo dešimtmečio Vokietijoje gamintas automobilis. Klasikinės konstrukcijos su varikliu priekyje ir galiniais varančiaisiais ratais, ,,Isabella” pasižymėjo madingais barokinio, kaip dabar sakoma, dizaino elementais, buvo labai gerų proporcijų, suteikusių 1957 metais debiutavusiam automobiliui veržlią net stovint išvaizdą. Žodžiu, šis automobilis beveik idealiai atitiko tuo metu atsiradusio didesnes nei vidutines pajamas turinčių pirkėjų sluoksnio skonį – jis nebuvo nei pernelyg avangardinis savo išvaizda, nei konstrukcija, bet ,,traukė akį” gatvėje, buvo pakankamai didelis ir greitas. Rinkoje sportiški sedanai ir kupė ,,Isabella” bei mažesnis modelis ,,Arabella” greit ėmė ,,stumti į šalį” tradicinius šio rinkos sektoriaus lyderius. Sunerimę konkurentai ėmėsi politinių intrigų ir vietinės valdžios padedami, klestintį koncerną privertė bankrutuoti. Netrukus ,,Borgward” markės nebeliko, bet puikūs automobiliai ,,Isabella”, išsaugoti kolekcionierių, tebedžiugina autofanus…