Karo drambliai (LT)

„Karo drambliai”

Dar iš tarybinių laikų atėjusį terminą „motošauliai” suprantame kaip motorizuotus, šarvuotais transporteriais ar pėstininkų kovos mašinomis mūšio lauke besinaudojančius karius. Tačiau pradinė šio termino prasmė yra kiek kitokia – taip prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo vadinami specialių motociklininkų dalinių kariai. Kai vidaus degimo motorai ėmė vis sparčiau iš ginkluotės išstumti kelis tūkstančius metų kariuomenėse ištikimai tarnavusius arklius, daugelyje Europos armijų tarpukario periodu buvo sukurti mobilūs įvairaus dydžio šaulių daliniai, kurių užduotis buvo žvalgyba, greiti prasiveržimai, reidai priešo užnugaryje, žodžiu, tai buvo savotiška kavalerija, tik ne ant arklių, o ant motociklų.

XX amžiaus pirmosios pusės karinių strategų nuomone, motociklai – ganėtinai pigi ir masiškai gaminama transporto priemonė – turėjo padėti motorizuoti armijas, padidinti dalinių mobilumą. Todėl be įprastų lengvų motociklų, skirtų ryšininkams, reguliuotojams, imta plačiai naudoti sunkiuosius motociklus su priekabomis, galinčius vežti 3 karius su kulkosvaidžiu. Idėja buvo gera – judrūs motociklininkų būriai greitai ir priešininkui netikėtai prasiveržia pirmyn, apeidami įtvirtintus rajonus ir tankia kulkosvaidžių ugnimi išsklaidydami pasitaikančius priešo pėstininkus ir kavaleriją, o sutikę rimtesnį pasipriešinimą, staigiai atsitraukia… Tad ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje daugelyje šalių, visų pirma Vokietijoje, suformuoti stambūs šaulių -motociklininkų daliniai – batalionai ir net pulkai. Lietuvos kariuomenė taip pat turėjo karinių motociklų, tačiau palyginti nedaug, ir atskirų motodalinių nesuformavo.

Tipiška motociklininkų dalinių kovos mašina buvo sunkusis motociklas su priekaba, kurioje sėdėjo kulkosvaidininkas. Aišku, jiems apginkluoti prireikė dešimčių tūkstančių motociklų. Bet bent jau Vokietijoje, kur buvo daug motociklus gaminančių firmų, tai nebuvo problema. Jos vermachtui tiekė praktiškai tuos pačius civiliniam vartotojui skirtus motociklus su 500 – 800 kūb.cm darbo tūrio varikliais, nežymiai juos ir priekabas modifikavę pagal kariuomenės reikalavimus. Kai prasidėjo Antrojo pasaulinio karo mūšiai, jau pirmaisiais mėnesiais, be neginčytinų motociklų privalumų, išaiškėjo ir rimti jų trūkumai – civiliniam vartojimui gaminti motociklai neatlaikydavo karo lauko eksploatacijos sąlygų, greit dėvėjosi ir sulūždavo. O svarbiausia – jų pravažumas bekele, kuris manevruose atrodė visai patenkinamas, realiai buvo pernelyg mažas, motociklai nesugebėjo patikimai judėti per smėlynus ar nuo lietaus patižusį arimą – kare juk kelio nepasirinksi…Tačiau vermachto motociklininkų padarytas pirmaisiais karo metais įspūdis priešininkams, visų pirma Raudonajai armijai, buvo didžiulis. Todėl TSRS 1941 metų rudenį skubiai organizavo sunkiųjų motociklų M-72 (vokiško BMW R71 kopija) gamybą Irbite ir suformavo savo motociklininkų batalionus ir pulkus, aprūpintus motociklais M-72. Rusai pažengė toliau, apginkluodami šiuos dalinius netgi minosvaidžiais, montuojamais vietoje lopšio ant motociklo priekabos rėmo. Šauliai –motociklininkai neblogai pasirodė antrosios karo pusės periodu, kai Tarybinė armija triuškindama priešininką , sparčiai žygiavo į Vakarus. Motociklininkų daliniai persekiojo atsitraukiančius vokiečius, staigiais prasiveržimais atkirsdavo kelius, pirmi įsiverždavo į miestus, taip pakartodami 1940-41 metais vokiečių naudotą taktiką.

Kadangi civilinių tipų sunkieji motociklai fronte nepasiteisino (ypač daug kritikos susilaukė nepatenkinamas jų pravažumas bekelėje) dvi stambiausios Vokietijoje sunkiųjų motociklų gamintojos – firmos BMW ir “Zundapp” – suvienijo pastangas ir ėmėsi darbo – specialaus didelio pravažumo armijos motociklo kūrimo. Pavyzdžius jos jau turėjo – trofėjinius prancūziškus ir belgiškus armijos motociklus, kuriuose variklis varė ne tik galinį motociklo, bet ir šoninės priekabos ratą, t.y., jie turėjo 3×2 tipo važiuoklę. Abi firmos pradėjo tokių sunkiųjų motociklų su dviejų cilindrų 750 kūb.cm. darbo tūrio keturtakčiais varikliais gamybą 1940 metų pabaigoje. Pradžioje jie buvo tiekiami tik į Šiaurės Afriką feldmaršalo E.Rommelio “Afrikos korpusui”, o vėliau jais aprūpino ir kituose frontuose kovojusius dalinius. Pakankamai galingi – varikliai išvystė 26 AG – su plačiomis padangomis, atbuline pavara, gerai apgalvota pritaikyta bekelei transmisija su diferencialo blokavimu, net su vairuotojo rankų ir kojų apšildymo sistemomis, šie motociklai greit įgijo begalinį vermachto karių pasitikėjimą, nes neretai sugebėdavo išvežti juos net tada, kai Rusijos purvynuose klimpdavo tankai. Kariai už galią ir patikimumą netruko juos praminti “Kriegselefanten” – “karo drambliais”. Tokiu pavadinimu jie įėjo tiek į karo, tiek į motociklų vystymosi istoriją.

Motociklai „Zundapp KS 750″ ir BMW R75 „Sahara” – geriausiai žinomi iš naudotų II pasauliniame kare, bet ne jie buvo patys didžiausi. „Karo drambliais” vokiečių motošauliai vadino taip pat ir 1940 metais iš prancūzų ir belgų armijų trofėjais paimtus „Gnome et Rhone”, „FN M12″ ir „Sarolea H1000″ karinius motociklus. Beje, nedidelėmis partijomis jie buvo gaminami visą karo laiką ir tiekiami vermachtui, nors jau antroje karo pusėje motociklų reikšmė gerokai krito.

Karinį H 1000 modelio motociklą sukūrė anuomet garsi Belgijos firma „Sarolea” dar 1938 metais, o 1939-aisiais kelis šimtus šių motociklų jau turėjo Belgijos armija. Sunkų – svėrusį apie 700 kg – motociklą varė 978 kub.cm darbinio tūrio dviejų cilindrų keturtaktis opozicinis variklis, išvystęs 22AG/4000aps/min galingumą. To pakako geru keliu važiuoti iki 82 km/h greičiu, bet benziną šis „karo dramblys” siurbė kaip automobilis – 10-12 litrų 100 kilometrų kelio, tad jo 22 litrų bako ne visada pakakdavo ir 200 kilometrų.

Atrodė „Sarolea” įspūdingai – didžiulė, erdvi priekaba su FN kulkosvaidžiu ant viršaus, platūs, didelio skersmens ratai su grublėtomis 12-45 dydžio padangomis, apsauginiai kronšteinai, rankenos, į kurias įsikibę trys kariai traukdavo įstrigusį gigantą, o svarbiausia – didelį pravažumą užtikrinanti transmisija. Nuo keturlaipsnės pavarų dėžės (su užpakaline pavara) kardanu sukimo momentas buvo perduodamas užpakaliniam motociklo ratui. Jo stebulėje buvo sumontuotas diferencialas ir mova priekabos rato pavaros velenui įjungti. Važiuojant raižyta vietove, kad ratai nepraslystų , trečiajam ekipažo nariui neretai tekdavo stotis ant priekabos galo esančios specialios paminos ir, įsikibus į atsarginį ratą, balansuoti, savo svoriu apkraunant priekabos ratą. Aišku, komforto trūko – tik priekinė paralelograminė šakė turėjo spyruoklinę pakabą, o užpakalinis ratas buvo be jokios amortizacijos. Bet klirensas net ir po priekaba buvo didžiulis – 550 mm, tad motociklas nesunkiai pervažiuodavo ir didokas kliūtis.

Vis tik nepakankamai galingi ir palyginti sudėtingi techniškai 3×2 tipo motociklai neišlaikė konkurencijos su masiškai gaminamais lengvais visureigiais – džipais ir „nuėjo nuo scenos”, beje, taip pat ir dėl menkesnio važiuojantiems teikiamo komforto. Po Antrojo pasaulinio karo tik Tarybinės armijos daliniuose ribotai naudoti sunkieji motociklai, tarp jų ir padidinto pravažumo su priekabos rato pavara. Juos gamino Kijevo motociklų gamykla. Šiuolaikinių armijų motociklai – tai jau ne „karo drambliai”, o lengvi ir paprasti „enduro” tipo motociklai ryšininkams ar specialiųjų padalinių kovotojams.

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

EN DE LT RU