KRAZ-214 (LT)

VISUREIGIO JUBILIEJUS

Aleksandras Govorucha, Liucijus Suslavičius

Antrasis pasaulinis karas padarė didžiulę įtaką technikos vystymuisi. Per tuos penketą metų konstruktoriai ir technologai padarė daugiau, nei per ankstesnius porą dešimtmečių. Maža to, tais metais sukurta technika tapo pavyzdžiu daugeliui pokarinių konstrukcijų. Ne išimtis ir automobiliai. Karo meto konstrukcijų poveikis ypač gerai jaučiamas pokarinėse tarybinių automobilių konstrukcijose. Nieko nuostabaus, juk konstruktoriams, inžinieriams, eksploatacininkams per palyginti trumpą laiką pavyko susipažinti ir ekstremaliomis sąlygomis išbandyti vos ne viso pasaulio automobilių gamintojų produkciją bei išsirinkti labiausiai tinkamus tuometinės TSRS sąlygoms ir galimybėms prototipus.

TSRS iki karo neturėjo didelio tonažo sunkvežimių. Tie 333 aštuonių tonų JaG-10, pagaminti ketvirtajame dešimtmetyje Jaroslavlio automobilių gamykloje, tik patvirtina šį teiginį, nes toks skaičius tikrai tebuvo „lašas jūroje”. Itin skaudžiai sunkiosios autotechnikos – sunkvežimių, vilkikų – stoka atsiliepė armijai, dėl šios priežasties karo pradžioje praradusiai tūkstančius pabūklų, kurių nebuvo kam buksyruoti, tankų, kuriuos reikėjo palikti net dėl nedidelių gedimų, nes nebuvo juos į užnugarį išvežti galinčių tankovežių. Pagal lend-lizo sutartis gauti triašiai daugiatoniai „daimondai”, „makai”, „federalai” , beje, pagrinde naudoti ne fronte, o užnugaryje, karinėse gamyklose ir poligonuose, sužavėjo ir karinius, ir civilius specialistus. Todėl vos tik Jaroslavlio automobilių gamykla pradėjo septynių tonų dviašio dyzelinio JAZ-200 gamybą, jos konstruktorių kolektyvui, vadovaujamam V.Osepčiugovo, buvo pavesta užsiimti dar didesnių 6×4 ir 6×6 tipo sunkvežimių kūrimu, unifikuojant juos tiek su jau gaminamais modeliais, tiek tarpusavyje. Taip prasidėjo „210- sios” šeimynos „jazų” istorija. Prototipais jai pasitarnavo amerikietiški „Diamond T-980″ – 6×4 važiuoklę turintys vilkikai tankams ant tralų gabenti. Darbai vyko spėriai – kariškiams reikėjo vilkikų tankams vežioti, atominei pramonei – galingų savivarčių hidroelektrinių ir urano sodrinimo gamyklų statybai. Nebuvo užmiršti ir artileristai, kuriems reikėjo galingų didelio pravažumo vilkikų sunkiajai artilerijai buksyruoti. Todėl kartu su ilgabazio dešimttonio JAZ-210, savivarčio JAZ-210E, balastinio vilkiko JAZ-210G prototipais, turėjusiais nuo „daimondo” nusižiūrėtą 6×4 tipo važiuoklę, 1951 metais į lauko bandymus išriedėjo JAZ-214 su visų ratų pavara. Deja, pirmas blynas dažniausia prisvyla – sunkvežimis netenkino nei užsakovų, nei pačių kūrėjų, tad jei 6×4 tipo „jazai” netrukus jau riedėjo nuo gamyklos konvejerio, visureigio tobulinimas užtruko. Tik 1957 metais JAZ-214 pagaliau tapo serijiniu modeliu. Tačiau tai buvo visai kitas automobilis. Nuo iki tol Jaroslavlyje gaminamų automobilių jis skyrėsi nauja 335 mm platesne triviete kabina, plačiu varikliu gaubtu, plokščiais sparnais. Visa tai netrukus buvo pritaikyta ir 6×4 tipo „jazams”. Visgi svarbiausiu jo skirtumu nuo civilinių modelių ir pirmojo prototipo tapo didžiuliai ratai su 15.00-20 dydžio padidinto pravažumo padangomis. Visi trys varantieji tiltai turėjo tą pačią provėžą, galinių tiltų ratai buvo viengubi, o ne sudvejinti, kaip pirmojo prototipo. Septynių tonų keliamosios galios sunkvežimis pats svėrė 12,3 tonos ir turėjo forsuotą iki 205 AG/2000 aps/min litrų darbo tūrio dvitaktį 6 cilindrų dyzelį JAZ-206, su kuriuo geru keliu išvystydavo iki 55 km/h. Degalų sąnaudos siekė 70 litrų 100 kilometrų, važiuojant geru keliu ir iki 135 litrų, buksyruojant maksimalaus svorio krovinį. Tačiau tai ne itin gąsdino eksploatacininkus – „214-sis” galėjo vilkti net 50 tonų svėrusią priekabą (bekele – 10 tonų), o tai buvo svarbiausia, nes galingesnių automobilių TSRS tuo metu dar nebuvo. Neblogas buvo ir pravažumas – automobilis be problemų forsuodavo metro gylio brastą, įvažiuodavo į 30 laipsnių įkalnę. Tad didžiulis – matmenys 8530x2700x2880 mm (su tentu virš kėbulo – net 3170mm)- sunkvežimis tapo labai paklausiu, visų pirma armijoje, kur ant jo važiuoklės imta montuoti pontoninius tiltus, ekskavatorius, raketinius kompleksus „Koršun” ir kitokią techniką. Nemažai „214-jų” tarnavo aerodromuose, kur buksyruodavo sunkiuosius transporto lėktuvus ir reaktyvinius bombonešius. Nors automobilis ir turėjo pneumatinį vairo stiprintuvą, valdyti jį buvo nelengva, juolab kad eksploatacijos instrukcija vairo stiprintuvą rekomendavo įjungti tik esant sunkioms kelio sąlygoms ar manevruojant mažu greičiu. Bendrai paėmus, JAZ-214 konstrukcija buvo ganėtinai primityvi, su didžiule atsparumo atsarga, ką rodo ir labai didelis nuosavas svoris. Galiniai tiltai – unifikuoti su „civilinio” modelio tiltais, skyrėsi tik ratų konstrukcija – vietoje tradicinių ant stebulės tvirtinamų diskų rato stebulė buvo išlieta kartu su masyviais stipinais. Kėbulas – metalinis, su atverčiamomis išilginėmis sėdynėmis 18 žmonių ir galiniu atidaromu bortu.

Jaroslavlio automobilių gamykla, tuo metu vienintelė šalyje gaminusi automobilinius dyzelius, naudotus taip pat laivuose, kelių ir statybos mechanizmuose, stacionariuose įrengimuose, tiesiog fiziškai nesugebėjo plėtoti taip reikalingų sunkiųjų automobilių gamybos. Aukščiausiu lygiu buvo priimtas sprendimas sunkvežimių gamybą perduoti kitai gamyklai, Jaroslavlyje paliekant tik variklių ir pavarų dėžių gamybą. Pagaminus tik 1265 JAZ-214, jų gamyba 1959 metais buvo perduota naujam gamintojui – Kremenčiugo automobilių gamyklai. Čia „214-ji” išbuvo ant konvejerio iki 1967 metų. Per tą laiką jiems pradėjo montuoti 24V elektros sistemą, archaiškus svirtinius amortizatorius pakaboje pakeitė efektyvesni teleskopiniai. Galu gale pirmosios kartos KrAZ-214 užleido vietą gana panašiam, tačiau turinčiam modernesnį ir galingesnį variklį bei patobulintą važiuoklę „vyžočiumi” pramintam KrAZ-255B.

Tada kariškiai ėmė masiškai perdavinėti ne itin jiems tikusius „214-sius” į liaudies ūkį. Visų pirma tokius vilkikus gaudavo tos organizacijos, kurioms reikėjo automobilių sunkiems nedalomiems kroviniams gabenti – energetikai, statybininkai, kelininkai, melioratoriai, geologai – juk, kaip minėta, visureigis galėjo buksyruoti 50 tonų sveriančią priekabą. Tad JAZ/KrAZ-214 buvo galima dažnai sutikti, ant sunkiasvorės priekabos pervežant buldozerius, ekskavatorius, kranus, įvairias gelžbetonio konstrukcijas ir panašius sunkius griozdiškus mechanizmus ar gaminius. Lietuvoje gana ilgai tokius automobilius eksploatavo rajonų kelių valdybos, tačiau ir čia ne itin vairuotojų mėgiamus gana kaprizingus ir nelabai patikimus „214-sius” ilgainiui pakeitė nauji KrAZ-255B. Šiandien pamatyti „gyvą” KrAZ-214 galima tik Maskvoje – entuziastai iš Maskvos transporto valdybos muziejaus prieš keletą metų spėjo Pamaskvėje surasti ir išgelbėti paskutinį žinomą šio modelio „krazą” nuo sunaikinimo.

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

EN DE LT RU