Lancia Lambda (LT)

LANCIA LAMBDA

Liucijus Suslavičius

Stilizuotas mėlynas trikampis skydas, jame – sportinio automobilio vairas, iš dalies uždengtas ieties su pritvirtinta mėlyna vėliavėle, ant kurios vienas žodis: „Lancia”. Tai garsios Italijos automobilių firmos „Lancia” emblema. Nors pas mus Lietuvoje „lančos” nėra populiarios ir netgi ne itin vertinamos, tačiau per visą ilgą šios firmos istoriją (įkurta 1906 metais) gaminti automobiliai turėjo išskirtinumo ir aristokratiškumo aureolę. Neretai automobiliai „Lancia” iš savo „bendraamžių” išsiskirdavo originaliais, kitų nenaudotais techniniais sprendimais. Tad visai pagrįstai ne vienas „Lancia” modelis būtinai minimas kiekvienoje bent kiek rimtesnėje knygoje apie automobilius.

Iš klasikinių „Lancia” firmos automobilių labiausiai žinomas modelis „Lambda”. Jei tikėti pasakojimais, ši Vinčenco Lančos konstrukcija atsirado dėl…autoavarijos. 1920 metais V.Lanča važiavo aplankyti motinos. Duobėtame kelyje, neišlaikiusi smūginės apkrovos, lūžo priekinė lingė, ir automobilis atsidūrė griovyje. 1921 metų kovo 15 dieną gamykloje įvyko pasitarimas, kurio metu buvo nutarta sukonstruoti automobilį su nepriklausoma priekinių ratų pakaba. Kartu buvo nuspręsta pasinaudoti jau anksčiau V.Lančos užpatentuotomis automobilio be atskiro rėmo (t.y. su laikančiuoju kėbulu) bei V formos variklio su mažu kampu tarp cilindrų eilių konstrukcijomis. Tačiau oficialūs šaltiniai teigia, jog šis modelis buvo pradėtas projektuoti dar 1919 metais. Kaip ten bebūtų, pirmas naujas automobilis pro gamyklos vartus išvažiavo 1921 metų rugsėjo mėnesį, o 1922 metų spalio mėnesį vykusiame Paryžiaus automobilių salone naujasis Lančos modelis, pagal tradiciją pavadintas eiline graikų abėcėlės raide – „Lambda”, tapo didžiausia sensacija. Automobilio pagrindą sudaro ne įprastas tiems laikams lonžeroninis rėmas, o kėbulo skeletas, kurio štampuotus plokščius šonus jungia uždaro profilio skersės bei tokios detalės kaip prietaisų skydas ir sėdynių karkasai. Didesniam standumui garantuoti prie šonų buvo privirintas ir kėbulo dugnas su tuneliu kardano velenui. Antra vertus, „Lambda” kėbulo skeleto šonines dalis galima laikyti ypač aukštais ( jų aukštis atitinka atviro kėbulo šono aukštį) lonžeronais, kuriuose padarytos išėmos durims bei angos automobilio agregatams montuoti ir aptarnauti. Originalų V formos keturių cilindrų variklį sukonstravo firmos inžinieriai Rokas (Rocco) ir Kantavinis (Cantavini). Automobilio istorijoje tai buvo pirmasis serijinis V formos variklis su labai mažu – tik 14° – kampu tarp gretimų cilindrų. Todėl vietoj dviejų cilindrų blokų, kaip buvo įprasta V formos varikliams, šis variklis turėjo tik vieną platų (variklio ilgis tik 1,5 karto didesnis už plotį) bloką, uždengtą irgi viena didele cilindrų bloko galvute. Ir blokas, ir galvutė pagaminti iš aliuminio lydinių su ketinėmis cilindrų įvorėmis.

Iš pradžių variklio darbinis tūris buvo 2120 cm³, galia – 49 AG/3000 aps./min. Alkūninis velenas trumpas, su trimis pagrindiniais guoliais. Galvutėje įtaisytą skirstymo velenėlį suko vertikalus, vadinamasis „karališkasis”, velenas, sujungtas su priekiniu alkūninio veleno galu. Velenėlis lenktomis svirtimis atidarinėjo vožtuvus. Įdomiai konstruktoriai suprojektavo siurbimo ir išmetimo kolektorius – degiojo mišinio tiekimo ir išmetamųjų dujų išmetimo kanalai buvo išlieti pačioje galvutėje, todėl ir „Zenith” tipo horizontalus karbiuratorius, ir išmetimo vamzdis buvo prisukti tiesiog prie jos. Vandens siurblys, generatorius ir uždegimo sistemos magnetas buvo sumontuoti vienas paskui kitą kairėje cilindrų bloko pusėje. Juos per kūginių krumpliaračių pavarą suko tas pat „karališkasis” velenas. Pirmųjų serijų „Lambdos” turėjo daugiadiskę sankabą ir trilaipsnę pavarų dėžę. Penktosios ir vėlesnių serijų automobiliuose trilaipsnė pavarų dėžė buvo pakeista keturlaipsne. 1927 metais (7-oji serija) buvo padidintas variklio darbinis tūris ir galia (58 AG/3650 aps./min.), 1929 metais (8-oji serija) variklio darbinis tūris dar kartą padidintas iki 2570 cm³, o galia – iki 69 AG.

Nepriklausomai priekinių ratų pakabai V.Lanča iš 14 pasiūlytų konstrukcijos variantų pasirinko vertikalią teleskopinę, vadinamąją „žvakinę”. Prie priekinės kėbulo dalies įžambiais vamzdiniais spyriais pritvirtinti du vertikalūs cilindriniai korpusai; kiekvieno jų viršutinėje dalyje – cilindrinės spyruoklės, apačioje – po vienpusio veikimo hidraulinį amortizatorių. Apie amortizatoriaus kotą, kaip apie vertikalią ašį, gali sukiotis prie jo tvirtinama rato stebulė; viršutinė koto dalis remiasi į spyruoklės apačią. Esant tokiai pakabai, priekiniai ratai juda tik vertikaliai, todėl nereikia reguliuoti ratų išvirtimo kampo – jis visada pastovus. Ratų suvedimo kampas irgi pastovus – jis priklauso nuo skersinės vairo trapecijos trauklės, esančios prieš priekinį tiltą, ilgio.

Visų keturių ratų stabdžiai būgniniai, su mechanine pavara. Ratai – ,,Rudge-Whitvort tipo, su metaliniais stipinais, prie stebulės tvirtinami viena centrine veržle, padangos – aukšto slėgio, jų matmenys 765×105. Automobilio bazė 3100 arba 3420 mm (bazės ilgis priklauso nuo kėbulo tipo).

„Lambda” buvo laikoma kelioniniu automobiliu, ir daugumą jų buvo pagal to laiko madą pagamino su atviru 4-6 vietų keturių durų kėbulu. Daliai automobilių, ypač modifikuotų su trumpesne baze, buvo montuojami kėbulų firmų „Bertone”, „Farina” specialūs sportiniai dviviečiai kėbulai. Žinomos modifikacijos ir su sedano kėbulais.

Automobilis buvo gaminamas nuo 1922 iki 1931 metų. Viso išleistos devynios jo serijos (buvo tik šiek tiek tobulinama konstrukcija ir keičiama variklio galia). „Lancia Lambda” ir dabartiniu požiūriu yra vienas įdomiausių automobilių tiek savo konstrukcija, tiek dizainu. Laikančiojo kėbulo, prie kurio buvo pritvirtinti važiuoklės agregatai, dėka ilga, prigludusi prie žemės „Lambda” priminė greitakojį skaliką. Net stovėdama vietoje, ji atrodė labai dinamiškai, o dėl gerokai žemesnio svorio centro, nepriklausomos priekinių ratų pakabos ji buvo kur kas stabilesnė negu dauguma to meto konkuruojančių modelių ir dėl to mėgstama pasiturinčių klientų. Todėl, nors „Lambda” tada buvo priskiriama prie brangių aukštos klasės automobilių, jų buvo pagaminta ir parduota net 12 530 vienetų.

Visgi iš minėtų trijų revoliucingų „Lambda” panaudotų konstrukcinių sprendimų ilgiau – beveik 60 metų – buvo naudojamas tik vienas – originalus V-formos variklis su nedideliu kampu tarp cilindrų. Laikantysis kėbulas su lonžeronų rolę atliekančiais kėbulo šoniniais elementais taip ir liko vieninteliu tokiu serijiniu. Ketvirtajame dešimtmetyje pradėti masiškai gaminti pagal amerikiečio E.Buddo technologiją lengvųjų automobilių laikantieji kėbulai buvo kitokios konstrukcijos.

Neprigijo ir „žvakinė” priekinė pakaba. Vietoje jos paplito įvairios konstrukcijos su skersinėmis svirtimis. Tokią pakabą vėlesniuose modeliuose naudojo ir pats V.Lanča.

Nuotraukose:

1.„Lancia Lambda”
2.Laikantysis „Lambda” kėbulas

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

EN DE LT RU