“LAZAS” AEROUOSTAMS
Liucijus Suslavičius
Lėktuvo keleivis turi saugiai ir patogiai patekti iš aerouosto pastato į lėktuvą ir atvirkščiai – po skrydžio, kaip sakoma, nė kojų nesušlapęs, iš lėktuvo salono atsidurti pastate. Juk laikai, kai keleiviai su bagažu rankose vorele žingsniuodavo pakilimo taku, daugelyje aerouostų senai praėjo. Geriausias ir saugiausias būdas keleiviams pasiekti lėktuvą – tai “rankovės” – uždari stačiakampio skerspjūvio praėjimai, kuriais sujungiamas nutūpęs lėktuvas ir keleivių salė. Deja, ne visur ir ne visada galima įrengti “rankoves”, tad nuo seno tarp lėktuvų ir pastato keleivius perveža autobusai. Jų esama įvairių – didesnių ir mažesnių, serijinių, kokie važinėja ir miestų gatvėmis, ir specialių, itin talpių ir skirtų vien tik keleiviams po aerouosto teritoriją pervežti.
Buvusioje TSRS specialių tokios paskirties autobusų niekas negamino – naudojo serijinius “LiAZ” arba “Ikarus”. Tiesa, vienu metu buvo paplitę prie vilkikų “Kolchida” kabinamos žemagrindės keleivinės puspriekabės. Į jas buvo patogu sulipti, jos buvo erdvios, tačiau kokiu nors komfortu jose “nė nekvepėjo”. Ko norėti – sunkvežimis yra sunkvežimis…Prireikė daugiau nei dešimtmečio po TSRS subyrėjimo, kad vienoje iš buvusių jos respublikų –Ukrainoje – pagaliau būtų pagamintas pakankamai geros konstrukcijos autobusas lėktuvų keleiviams vežti. 2004 metų gegužės 22 dieną, per 59-sias metines nuo gamyklos įkūrimo Lvovo autobusų gamykla pristatė visai naują žemagrindžių autobusų šeimyną “CityLAZ A-183”, kurioje pačiu įdomiausiu ir techniškai, ir vizualiai yra aerouostams skirtas “AX-183”. Dviašis 12 metrų ilgio autobusas su paprastų , bet tikrai elegantiškų formų kėbulu turi net penkias duris – trejas dešiniajame, dvejas kairiajame šone. Salone – tik 21 sėdima vieta, tačiau jame net trys talpios aikštelės stovintiems keleiviams ir jų bagažui. Salono, kuriame vyrauja melsvos “aviacinės” spalvos, interjeras – paprastas ir praktiškas, be jokių įmantrybių. Juk keleiviams autobuse teks praleisti tik keletą minučių, tad reikia pasirūpinti, kad būtų patogu įlipti ir laikytis važiuojant. Tad salone netrūksta ranktūrių, durys – dvivėrės, plačios, o autobuso pakaba turi taip vadinamą “kneeling” funkciją – sustojęs, autobusas lyg ir pritūpia, tada ir taip žemos, be laiptelių, salono grindys atsiduria dar keliais centimetrais arčiau žemės. Pažvelgę į “AX-183” iš išorės, atkreipiame dėmesį į itin gausų salono įstiklinimą – šoninių stiklų apačia – iš karto virš ratų arkų, o viršus beveik siekia stogą. Todėl ir stovintys keleiviai gerai mato, kas dedasi aplinkui, kur autobusas juos veža. Sutikite, pirmą kartą atsidūrus naujoje vietoje, įdomu viskas, net aerodromas…
Taigi, ukrainiečiai sukūrė dailų autobusą, o kad jis būtų patikimas ir ilgaamžis, sukomplektavo jį gerai žinomų specializuotų gamintojų siūlomais aukštos kokybės agregatais. Autobuso gale sumontuotas “Euro 3” reikalavimus atitinkantis vokiškas dyzelis “Deutz” sukimo momentą vengriškam tiltui “Raba” perduoda per automatinę pavarų dėžę “ZF” (gali būti ir “Voith”). Priekinis tiltas – irgi vengriškas, kaip ir pneumatinė abiejų tiltų pakaba, pneumatinė stabdžių sistema pagaminta okietijoje firmos “Knorr”, vairo mechanizmas – vėlgi vokiškas “ZF”. Elektronika saugumo sumetimais riboja autobuso greitį iki 40 km/h, tačiau tai duoda dar vieną teigiamą efektą – degalų sąnaudos yra vos 18,3 litro 100 kilometrų.
Nuotraukos – Aleksandras Govorucha