„Luaziko” jubiliejus Aleksandras Govorucha
Liucijus Suslavičius
Prieš 40 metų tuometinės TSRS keliuose pasirodė vienas originaliausių tarybinių automobilių – mažas lengvasis visureigis “Luaz-969”. Tiesą sakant, tada jis dar buvo visai ne visureigis, o ir vadinosi ne “LuAZ”, o “LuMZ” pagal jį įsisavinusios įmonės – Lucko mechaninės gamyklos -abreviatūrą. Sename, dar Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikus menančiame Ukrainos mieste Lucke. Ji pradėjo veikti po Antrojo pasaulinio karo, 1951 metais kaip viena iš daugelio sričių centruose tuo metu pastatytų autoremonto gamyklų – LARZ – naujų masinių sunkvežimių GAZ-51ir GAZ-63 planiniams kapitaliniams remontams atlikti. Pradėjusi sunkvežimių remontą, gamykla netrukus buvo išplėsta ir užsiėmė kai kurių atsarginių dalių, kurių automobilių pramonė tiekė nepakankamai, gamyba. “Iš viršaus” gamyklai “nuleido” įpareigojimą užsiimti dar ir plataus vartojimo prekių gamyba. Iš Lucko po visą TSRS pasklido dušo kabinos, itin populiarios kolūkių fermose. Esminis perprofiliavimas prasidėjo nuo 1959 metų, kai pavadinta LuMZ, įmonė įsisavino autoparduotuvių, automobilių-refrižeratorių ir priekabų-refrižeratorių serijinę gamybą. O 1962 metais į Lucką iš Zaporožės buvo perduota nedidelio visureigio ZAZ-969 techninė dokumentacija.
Tačiau mažųjų visureigių „LuAZ”, dar vadintų pagal gamybos vietą „Volyn”, ištakų reikia ieškoti ne Zaporožėje (nors jo prototipas ZAZ-969 buvo sukurtas būtent čia), o Olandijoje ir JAV. Kodėl? Kaip žinoma, TSRS daug buvo šnekama apie gyventojų poreikių tenkinimą, bet iš tikrųjų valdžia pirmenybę visada teikdavo karinio – pramoninio komplekso reikmėms. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje JAV ir Olandijos kariškiai gavo nedidelius padidinto pravažumo automobiliukus „M 705 Mechanical mule” ir „DAF Pony”, kurie iš esmės tebuvo savaeigė platforma ant 4 ratų, su varikliu po apačia, kurią buvo galima valdyti ne tik sėdint ant jos, bet ir einant ar šliaužiant šalia! Tokio transporterio paskirtis – atgabenti amuniciją į mūšio lauką, išvežti iš jo sužeistuosius. Aišku, tarybinei armijai irgi nedelsiant prireikė tokio automobilio. Vieninteliu galimu agregatų „donoru” buvo mažalitražis ZAZ, tad kaip tik Zaporožėje jo pagrindu ir imta konstruoti kariškių užsakytą TPK („transporter perednevo kraja” – priešakinių linijų transporteris), dar turėjusį gamyklinį indeksą 967. Esminis skirtumas nuo lengvųjų “zaporožiečių” – priekyje sumontuotas variklis bei hermetiškas, vandens nepraleidžiantis laikantysis korpusas, kuriame vairuotojas sėdėjo ne kairėje, o tiksliai per vidurį; šonuose esančios sėdynės buvo lengvai sulankstomos ir paverčiamos gultais dviem sužeistiesiems. Nulenkęs stiklą pirmyn, o vairo kolonėlę atgal, vairuotojas gali valdyti “967- ąjį” gulėdamas. Geru keliu važiuojant, priekiniai ratai varomieji, bekelėje galima papildomai įjungti ir galinių ratų pavarą. Nors ratai ir nedideli, su 5.90-13 dydžio padangomis, bet nepriklausoma torsioninė visų ratų pakaba ir cilindriniai reduktoriai stebulėse garantavo pakankamai didelę prošvaisą (280 mm po priekiniu tiltu). Greitis keliu – iki 75 km/h, vandenyje – iki 4 km/h. Zaporožėje nebuvo laisvų gamybinių pajėgumų, tad Lucko mechaninė gamykla, tada dar tegaminusi priekabas ir autorefrižeratorius, buvo įjungta į susivienijimą „AvtoZAZ”ir ėmėsi neįprasto visureigio gamybos. Tiesą sakant, „LuAZ-967″ gamybos apimtys buvo nedidelės – taikos metu kariuomenei TPK nereikėjo. Tad logiška, kad nuspręsta Lucke lygiagrečiai gaminti civiliniam sektoriui skirtą „normalų” visureigį, savo transmisija ir važiuokle unifikuotą su TPK.
Mažųjų visureigių konstrukcijos ištakos – mažai kam žinomas 1958 metais Maskvoje, institute NAMI sukonstruotas prototipas NAMI-049 “Ogoniok” su motociklo M-72 dviejų cilindrų oru aušinamu varikliu. Tai buvo nedidelis visureigis, skirtas eksploatuoti žemės ūkio rajonuose. Aišku, su tokiu silpnu ir neilgaamžiu varikliu toli nenuvažiuosi, tad, vos tik Melitopolyje parsidėjo serijin 4 cilindrų oru aušinamų motorų “zaporožiečiams” gamyba, NAMI perdirbo savąjį prototipą, kuriame vietoje motociklinio jau ūžė tikras automobilio variklis. Būtent šis prototipas – NAMI-049 Celina”- pateko į Zaporožę, kuri turėjo parengti maskviečių prototipą gamybai ZAZ’e. Tačiau ukrainiečiai atmetė šį “gegužiuką”, nes jų pačių jau sukurtas analogas turėjo kur kas paprastesnę ir patikimesnę su TPK unifikuotą važiuoklę. Vienu iš mašinos kūrėjų buvo garsus konstruktorius Borisas Fitermanas, kuris savo autoriteto dėka sugebėjo suderinti minidžipo projektą su visomis ministerijomis ir žinybomis.
Lucko gamyklos perorientavimas vyko sunkiai, todėl, pradėjus TPK gamybą, civilinį variantą teko atidėti net 4 metams. Per tą laiką konstrukcija buvo pritaikyta LuMZ technologinėms galimybėms, organizuota kooperacija su ZAZ ir MeMZ bei kitomis įmonėmis. Skurdi technologinė įranga tiko gaminti tik labai paprastą stačiakampį kėbulą, palyginti su Zaporožėje sukurtu prototipu ZAZ-969 itin nedailų. Technologinės įrangos stoka apribojo transmisijos mazgų gamybos apimtis, todėl 1966 metų pradžioje pagamintos 50 bandomosios partijos mašinų turėjo tik priekinių ratų pavarą. Kai tų pat metų pabaigoje prasidėjo konvejerinis automobilių surinkimas, galinių varančiųjų tiltų “969-jam” vis dar nebuvo, tad automobilis gavo indeksą LuAZ-969V (V-vremennyj – laikinas), ir neabejotiną garbę vadintis pirmuoju serijiniu tarybiniu automobiliu su priekinių ratų pavara! Kai po kelių metų pagaliau buvo paleistas 4×4 tipo važiuoklės surinkimo konvejeris, Maskvoje, Automobilių pramonės ministerijoje tai pastebėjo ir specialiu įsakymu pakeitė įmonės pavadinimą į LuAZ (Luckij avtomobilnyj zavod). Variantas tik su priekinių ratų pavara buvo gaminamas iki 1971 metų pradžios, paskutiniais metais kartu su 4×4 važiuoklę turinčiu LuAZ-969. O šis modelis su senuoju dėžutės formos kėbulu išbuvo ant konvejerio iki 1975 metų pabaigos. Tik tada pagaliau pasirodė LuAZ-969M – naujas modelis su 40 AG varikliu bei gerokai pakeistos išvaizdos kėbulu. Būtent šį modelį dar galime sutikti Lietuvos keliuose.Tad aptarkime jo konstrukciją. Automobilio bazė – 1800 mm, matmenys su tentu – 3390x1610x1770 mm. Keturvietis, atviras, dviejų durų kėbulas montuojamas ant lengvo rėmo ir perima dalį apkrovų. Priekyje įrengtas oru aušinamas V-4 tipo 1197 kub.cm. darbo tūrio variklis, išvystantis didžiausią 40 AG, esant 4400 aps/min galingumą. Keturių laipsnių automobilio ZAZ pavarų dėžė pritaikyta darbui blogais keliais įrengus papildomą lėtą pavarą. Varantieji ratai – priekiniai, prireikus galima įjungti ir galinį tiltą. Labai originali varančiųjų tiltų konstrukcija: visų ratų pakaba nepriklausoma, su išilginiais balansyrais ir skersai sumontuotais torsionais, o kadangi padangos 5.90-13 yra nedidelio skersmens, automobilio klirensui padidinti ratu stebulėsė įrengti jau minėti cilindriniai reduktoriai.
Visureigio stabdžių sistema – dviejų kontūrų, su hidrovakuuminiu stiprintuvu. Nuo blogo oro keleivius saugo nuimamas tentas, o kai važinėjama vasarą, jį ir durelių viršutines dalis galima visai nuimti, o priekinį stiklą – atlenkti į priekį ir padėti ant variklio gaubto, kaip tikrame visureigyje. Beje, prieš kokią dešimtį metų taip „nurengtus” LuAZ-969″ neretai matydavau Lietuvoje. Atrodydavo labai smagiai!
Automobilis sveria 960 kg, gali vežti 4 keleivius, arba du keleivius ir 250 kg krovinio, vilkti 300 kg svorio priekabą. Gerame kelyje „LuAZ-969M” išvysto 85 km/h greitį, sunaudoja 10 litrų benzino 100 km kelio Ne paslaptis, kad iš „lumzikų” ir „luazikų” visada buvo šaipomasi – dėl išvaizdos, dėl oru aušinamo variklio, dėl labai spartietiškos kėbulo įrangos. Savininkus vargino gedimai, nuolatinis atsarginių dalių stygius. Bet nedidelio, specialiai kaimo keliams pritaikyto padidinto pravažumo automobilio idėja buvo tinkama ir perspektyvi. Juk kasdieniam naudojimui nebūtinas didelis ir galingas visureigis. Neretai efektyvesnis būna mažesnis, paprastesnis, galintis ne pervažiuoti, o apvažiuoti kliūtį automobilis. Šiuo principu remiantis ir buvo sukurti Lucko automobilių gamyklos visureigiai. Gyvenime šis požiūris visiškai pasiteisino, ir tai gali patvirtinti tie, kurie vis dar tebevažiuoja „luazais” (pavadinimas „Volyn” taip ir neprigijo).Vertinant inžineriniu požiūriu, Ukrainos konstruktoriai aplenkė visus, savo džipukui septintajame dešimtmetyje sukūrę tokią transmisiją ir važiuoklę, kurią visureigių gamintojai iš Vakarų Europos ir Japonijos ryžosi panaudoti tik prieš 7-8 metus. Netikite? Tada prisiminkite kad ir „Honda HR-V” ar „Land Rover Freelander”, turinčius transmisiją su nuolatine priekinių ratų pavara, ir tik esant blogoms kelio sąlygoms prijungiamu galiniu tiltu, nepriklausoma visų ratų pakaba bei berėmiu laikančiuoju kėbulu. O kada jie pasirodė? Tad „luazų” kūrėjų inžinerinį mąstymą reikia vertinti tikrai gerai. Bet grįžkime prie “969-ojo”. Jo konstrukcijos savitumą greitai pastebėjo užsienio specialistai, ir 1978 metų Turino automobilių salone tik-tik pradėtas gaminti LuAZ-969M buvo įtrauktas į tų metų geriausių Europos automobilių dešimtuką. Pagrindiniu kriterijumi tapo fenomenalus mažylio pravažumas!
Tarybiniais laikais „LuAZ-969M” buvo eksportuojamas į Italiją (!), nedideliais kiekiais jį surinkinėjo viena Lenkijos įmonė. Galbūt toliau tobulinamas „minidžipas” iš Lucko būtų galėjęs išsikovoti nuolatinę vietą rinkoje. Deja, tarybinė ekonomika, tas „visagalis planas” ir nuolatinė lėšų įmonės modernizavimui stoka sukliudė žengti būtinus žingsnius, ir modernesnis „LuAZ-1301″ taip ir liko bandomuoju pavyzdžiu. Vienintelis dalykas, kuris pavyko – tai senuosius oru aušinamus variklius pakeisti modernesniais, skysčiu aušinamais varikliais „MeMZ-245″.
2001 metais Lucke buvo sumontuoti viso tik 80 “luazikų” su naujais varikliais. Nesant paklausos, įmonė persiorientavo į lengvųjų automobilių VAZ ir džipų UAZ surinkimą iš rusiškų agregatų komplektų. Tuo ji užsiima ir dabar. O iš viso per 35 metus Lucke pagaminta šiek tiek daugiau nei 300 tūkstančių nedidelių visureigių. Kiek pagaminta TPK LuAZ-967, tarp automobilistų dar vadinamų “lunochodais” , nėra žinoma. Tad automobiliukai iš Lucko bent jau pas mus Lietuvoje, tikrai tapo kolekcionavimo objektu. Laikas susirūpinti paskutinių dar važinėjančių egzempliorių išsaugojimu. Patikėkite, jie to verti.