Mersedesas Afrikai (LT)

“MERSEDESAS”, KURIAM NEBAISI AFRIKA

Liucijus Suslavičius

Posakį -“Mersedesas” ir Afrikoje “mersedesas”- tikrai esame girdėję visi, ne tik automobilių su trikampe žvaigžde ant kapoto savininkai. Bet ar susimastėme, kokia gi galu gale jo prasmė? Manyčiau, kad juo pirmiausia norima pabrėžti automobilių “Mercedes Benz” kaip labiausiai prestižinių automobilių įvaizdį, bet tikrai ne jų techninius ir eksploatacinius parametrus. Galu gale, gana sunku būtų įsivaizduoti prašmatnų “S” klasės sedaną, besiropščiantį per smėlio barchanus Sacharoje ar kur nors savanoje manevruojantį aukštoje žolėje tarp antilopių. Tam skirti visai kitokie automobiliai. Bet jei kam nors reikia būtent Afrikos sąlygoms tinkančio “mersedeso”, jį galima užsisakyti. Yra tokia firma “Iglhaut”, gerai žinoma siaurame specialistų rate…

Tiesą sakant, šiandien “DaimlerChrysler” gamybinėje programoje padidinto pravažumo modelių ne taip jau ir mažai – nuo sedanų su 4×4 tipo transmisija, “G” šeimynos džipų iki komercinių automobilių modifikacijų su visais varančiaisiais ratais. Bet tik “Unimog” visureigiai tikrai nebijo Afrikos kelių ir bekelės, o štai kiti “mersedesų” modeliai nėra tokie jau bekompromisiniai “keliautojai”. Vėlgi, “unimogas” – puiki mašina, bet labai jau utilitarinė, su minimaliu komforto lygiu, skirta profesionalams. O jei tolimoje egzotiškoje išvykoje norisi “atsipalaiduoti” žmogui, teturinčiam tik “B” kategorijos vairuotojo teises ir iki tol retkarčiais vairavusiam kokį nors VW”Transporter”, “Ford Transit” ar “Mercedes Benz Sprinter”? Tada, apskaičiavus savo finansines galimybes, belieka kreiptis į automobiliais “Mercedes Benz” prekiaujančią firmą “Iglhaut”, įsikūrusią mieste keistai skambančiu pavadinimu – Marktbreitas. Michaelis Iglhautas, firmos direktorius prekybai, mielai pasiūlys jums savo paslaugas, pademonstruos Namibijos smėlynais ir Gvinėjos džiunglėmis važinėjančių didžiaračių “mersedesų” su iš chromuotų vamzdžių suvirinta priekio apsauga nuotraukas, pateiks jų savininkų atsiliepimus…Na, ir padės paskaičiuoti, kiek gi atseitų kelionei po laukinius kraštus jų firmoje parengtas “Sprinter”. Pagal pačius kukliausius paskaičiavimus, prie standartinio nuo gamyklos nuriedėjusio furgono, kombi ar mikroautobuso kainos reikia pridėti dar 20 tūkstančių eurų už “Iglhaut” atliktą perdirbimą.

Tad ką gi sukuria dirbtuvių Marktbreite meistrai iš serijinio “sprinterio”? Tikrą automobilį bekelei, pasižymintį kelis kartus geresniais pravažumo parametrais, nei serijinė gamyklinė 4X4 “Sprinter” versija. Juk “Iglhaut” užsiėmė lengvų komercinių “mersedesų” perdirbimu į bekompromisinius visureigius prieš 35 metus, dar tada, kai vietoje “sprinterių” nuo konvejerio riedėjo kampuoti T1 modelio furgonai. Kaip teigia M.Iglhautas, tada perdirbimas buvo kur kas paprastesnis – “pakišai” priekinį varantįjį tiltą, sumontavai serijinę paskirstymo dėžę, blokuojamus diferencialus ir visureigis baigtas. “Iglhaut – Sprinter” konstrukcija kur kas sudėtingesnė. Visų pirma todėl, kad net 10 centimetrų padidinusi prošvaisą, firma ryžosi išsaugoti kur kas komfortabilesnę nepriklausomą priekinę pakabą. Serijinė skersinė lingė nebetiko, tad Marktbreite sukonstravo sudėtingos formos išlenktą lingę, patogiai apgaubiančią priekinės pavaros karterį. Galinė pakaba beveik standartinė, su išilginėmis pusiauelipsinėmis lingėmis. Tačiau automobilis, lyginant su standartiniu “sprinteriu” yra aukštesnis vien jau dėl plačiaprofilių 315/75R16C dydžio padangų su grubiu padidinto pravažumo protektoriumi. Jos nebijo nei prasto kelio, nei aštrių akmenų, bet neleidžia važiuoti greičiau nei 120 km/h ir, tiesą sakant, kelia nemalonų triukšmą. Važiuojant dideliu greičiu, “Iglhaut – Sprinter” ganėtinai jautrus išilginėms provėžoms, o skersines bangas jis peršoka kaip koks ožys. Bet juk jis ne greitam važiavimui skirtas…

Važiuodamas, automobilis išsiskiria “sodriu” iš išmetimo vamzdžio sklindančiu garsu. Perdirbimo metu serijinis 5 cilindrų 2,688 litro darbo tūrio turbodyzelis su “common rail” maitinimo sistema ir tarpiniu oro aušinimu forsuojamas iki 200 AG/3800 aps/min, o jo išvystomas sukimo momentas pasiekė lygiai 400 Nm/2800 aps/min. Pavarų dėžė – standartinė penkialaipsnė, o štai tinkamos savo parametrais tokiam visureigiui paskirstymo dėžės “Daimler Benz” programoje rasti nepavyko. Todėl “Iglhaut” meistrai montuoja paskirstymo dėžę iš didžiausiojo “Toyota Landcruiser” modelio. Paskirstymo dėžėje esantis tarpašinis diferencialas bei pagrindinėse abiejų tiltų pavarose sumontuoti diferencialai iš vairuotojo vietos blokuojami paprasčiausiai nuspaudžiant klavišus ir sujungiant visą transmisiją į vieningą be praslydimo dirbančią sistemą. Tačiau tokio šiurkštaus įsikišimo prireikia nedažnai – kaip taisyklė, pakanka ratų tarpusavio iki 80 procentų prasisukimą savaime blokuojančių klampiųjų viskomovų. Diferencialus dažniausia tenka priverstinai blokuoti itin raižytoje vietovėje, kai net maksimaliai persikreipus tiltams, vienas ar du automobilio ratai vis tik praranda sukibimą su gruntu.

Vairuotojas sėdi maždaug 1,3 metro virš kelio paviršiaus, tačiau kaip teigia firmos atstovai, norint “paguldyti ant šono” keliolika centimetrų aukštesnį nei standartinis “sprinteris” visureigį reikia specialiai pasistengti – pavyzdžiui, važiuojant 100 km/h, sumanyti nestabdant pasukti 90 laipsnių kampu. Pavojingoje situacijoje gerai įsibėgėjusį visureigi efektyviai sulėtina vėdinami diskiniai visų 4 ratų dviejų kontūrų stabdžiai su ABS bei elektronine praslydimo kontrolės sistema.

Vizualiai “Iglhaut – Sprinter” nuo standartinių modelių skiriasi dešinėje ties priekiniu statramsčiu iškeltu oro priėmimo vamzdžiu su filtro “kepure” viršuje, chromuotais vamzdžiais priekyje, tarp jų sumontuota gerve ir didelio skersmens žibintais, ant kėbulo galinės sienutės valiūkiškai pritvirtintu atsarginiu ratu. Automobilis atrodo sportiškai, patraukliai bei savo išvaizda kaip ir patvirtina tuos duomenis, kuriuos galima perskaityti firmos reklaminiuose prospektuose. Ir tuos pinigus, kuriuos tektų sumokėti už naują “Iglhaut” – ne mažiau 88 tūkstančių eurų. Nesenai pradėtas analogiškas „Volkswagen LT” serijos automobilių perdirbimas atseina kiek mažiau.

Norintiems savo reikmėms įsigyti tokį “supersprinterį” už prieinamą kainą, reiktų jo paieškoti ne kur nors Afrikoje ar Artimuosiuose Rytuose, kur šie automobiliai eksploatuojami tikrai sunkiomis sąlygomis ir gana greitai “nusibaigia”, o Vokietijoje, Austrijoje, Olandijoje. Mat, nedidelėmis serijomis tokius automobilius įsigyja Europoje veikiančios stambios bendrovės – pavyzdžiui, “Deutsche Bahn AG”, energetikos koncernas RWE, naftos koncernas “Schell” ir kitos, taip pat smulkūs naudotojai. Anksčiau ar vėliau dalis „Iglhaut” visureigių patenka į naudotos technikos rinką, o tada atsiranda šansas ir visureigių mėgėjams iš Lietuvos.

Leave a Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *

EN DE LT RU