IŠ GINESO REKORDŲ KNYGOS
Liucijus Suslavičius
Kaip žinia, garsiojoje Gineso rekordų knygoje galime rasti bet kokių, net pačių keisčiausių rekordų aprašymus. Yra joje ir automobiliams skirtas skyrius, kuriame taip pat sukaupta begalė informacijos apie pirmuosius, galingiausius, greičiausius, keisčiausius, taip pat didžiausius pasaulio automobilius. Štai šie pastarieji – milžinai tarp nykštukų – mus ir domina šį kartą. O kadangi Gineso rekordų knyga reguliariai aktualizuojama – juk kiekvieną rekordą anksčiau ar vėliau kas nors mėgina viršyti – papasakosime ne apie vieną automobilį- gigantą…
1971 metais Amerikoje WABCO – dukterinė garsaus koncerno “Westinghouse Electric” firma, įsteigta 1968 metais tam, kad perimti kito seno sunkiųjų mašinų gamybos koncerno “Le Tourneau” palikimą – karjerinių sunkvežimių, kelių statybos bei kalnakasybos mašinų gamybą, pristatė jau ne “paveldėtos” o originalios konstrukcijos karjerinį savivartį “Haulpac 3200B”, galintį savo kėbule pervežti iki 200 tonų iškasenų. Tai buvo neeilinis kokybinis šuolis – iki tol didžiausias “Haulpac” markės savivartis gabeno tik 120 tonų. O čia jau tuščio savivarčio svoris pasiekė 160 tonų, gi krautas jis svėrė beveik 360 tonų. Konstruktoriai pasirinko triašę važiuoklę – jų norus ribojo tuo metu galimų pagaminti padangų keliamoji galia. Tik 10 didžiulių 30.00-51 matmenų (išorinis skersmuo – 3,0 metro), kurių karkasą sudarė 42 kordo sluoksniai, galėjo atlaikyti tokį svorį. Tačiau į Gineso knygą “haulpakas” tikriausiai pateko ne dėl tonažo, o dėl savo matmenų. Tais metais tai buvo pats didžiausias pavienis automobilis pasaulyje:ilgis – 15,39 metro, plotis – 6,88 metro, aukštis – transportinėje padėtyje – 5,05 metro, prošvaisa – 0,689 metro. Bet kuris magistralinis autotraukinys iš vilkiko ir puspriekabės buvo ilgesnis už darbui karjere skirtą milžiną, tačiau nė iš tolo neprilygo jam pločiu ir aukščiu, o jau galia buvo dešimteriopa. Taip, kad pajudinti tokią masę, reikėjo ne bet kokio variklio. Konstruktoriai pasirinko V12 tipo 127,6 litro darbo tūrio dvitaktį dyzelį “Detroit Dysel EMD”, paprastai montuojamą į geležinkelio lokomotyvus. Jo galia – 2000 AG/900 aps/min.
Mechaninė transmisija, kokią turėjo anksčiau sukurti triašiai karjeriniai savivarčiai “Western”, “Berliet” ir kiti, nebetiko – ji būtų paprasčiausiai per sunki ir nepatikima. WABCO specialistai pasirinko kombinuotą dyzelelektrinę pavarą – dyzelis, sumontuotas po vairuotojo kabina, suko elektros generatorių, o šis tiekė elektros srovę dviems elektromotorams po 660 kW, varantiems galinius ratus. Be to, dyzelis dar suko hidrosistemos siurblius, oro sistemos kompresorius, aušinimo sistemos ventiliatorius ir net dar vieną nedidelį pagalbinį generatorių, tiekusį srovę pagrindinio generatoriaus sužadinimo apvijoms.
Savivarčio tiltai turėjo pneumohidraulinę pakabą, vairo mechanizmas su stiprintuvu turėjo papildomą dubliuojančią sistemą, kurios dėka net sugedus varikliui, triašis milžinas išlikdavo valdomas, jį buvo galima buksyruoti į remonto dirbtuves.
76 kubinių metrų talpos kėbulą per 27 sekundes pakelia ir ir išverčia rėmo šonuose prieš antrąjį tiltą pritvirtinti keturgrandžiai teleskopiniai hidrocilindrai, o visas iškrovimo ciklas, įskaitant kėbulo nuleidimą, užimdavo lygiai minutę. “Haulpac 3200B” posūkio spindulys – 15,2 metro, maksimalus greitis – 43 km/h. Stabdžių sistema – tradicinės konstrukcijos, su pneumohidrauline pavara. Tačiau dažniausia giganto vairuotojas naudodavosi elektriniais retarderiais – lėtintojais, sumontuotais ratuose. Jų pagalba, neliečiant stabdžio pedalo, pilnai krautą “haulpaką” 8 procentų nuokalnėje įmanoma sulėtinti iki 6 km/h, t. y, žingsniuojančio pėsčiojo greičio!
Vienintelis pagamintas “Haulpack 3200B” po pristsaymo keliose kalnakasybos įrangos parodose iškeliavo į vakarų Australijos geležies rūdos kasyklas, kur dirno daugelį metų. Gal būt, ten, toli nuo civilizacijos, šio pirmojo iš didžiausiųjų pasaulyje automobilių liekanos teberiogso iki šiandien…Pasirūpinti milžiniško automobilio išsaugojimu nebuvo kam – 1985 metais WABCO perėjo kitos firmos – “Dreeer” – nuosavybėn, o 1996 metais dar kartą pakeitė savininką ir dabar yra Japonijos koncerno “Komatsu” nuosavybė.
Kur kas laimingesnis yra kito milžino – “Terex 33-19 Titan” – likimas. Jis iki šiol minimas Gineso rekordų knygoje kaip pats didžiausias kada nors pagamintas automobilis. O svarbiausia – jį iki šiol galima pamatyti ne nuotraukose,o, kaip sakoma, “gyvą”. Tai irgi ne eismui keliams, o sunkiam darbui didžiuliuose naudingųjų iškasenų karjeruose skirtas savivartis. Jis buvo sukonstruotas ir pagamintas kompanijos “Terex” Kanados filiale Londono mieste praėjus keliems metams po to, kai savo darbinę karjerą pradėjo “Haulpac 3200B”. Titaniško tikraja to žodžio prasme automobilio debiutas 1974 metais specializuotoje parodoje “Mining Expo”, vykusioje Las-Vegas, tapo tikra sensacija – 20,1 metro ilgio, 7,6 metro pločio bei 6,9 metro aukščio triašis “Titan” su kroviniu svėrė sunkiai įsivaizduojamas 610 tonų. Jo kėbule tilpo 7 keturračių geležinkelio vagonų krovinys – 350 tonų!
Bendra komponuote ir net išvaizda “Terex 33-19” nedaug kuo skyrėsi nuo WABCO gaminio. Jis irgi turėjo dyzelelektrinę transmisiją, tik dar galingesnę. Variklis – V16 tipo sunkiai įsivaizduojamo 169,2 litro darbo tūrio dvitaktis turbodyzelis “GM 16V- 645E4” išvystė 3300 AG. Jis suko kintamos srovės generatorių su įkomponuotu jame srovės lygintuvu. Generatoriaus galingumo būtų pakakę aprūpinti elektra 250 namų turintį miestelį. Tačiau visą ją naudojo keturi sumontuoti ne tiltuose, o tiesiog ratų stebulėse savivarčio pastovios srovės elektromotorai. Variklių įrengimas ratuose įgalino padaryti vairuojamais ne tik priekinius, bet ir galinius ratus, kas padidino “titano” manevringumą. Savivartis riedėjo ant dešimties 3,35 metro skersmens padangų, kurių kiekviena svėrė 4 tonas. Ratų pakab – guminiai blokai, stabdžiai – būgniniai, bendras kaladėlių paviršius – 50,5 kvadratinio metro! Pagalvokite – juk tai dviejų kambarių buto grindų plotas… Priekyje, atsukti visu didžiuliu plotu į oro srautą – du kvadratiniai aušinimo sistemos radiatoriai. Maksimalus greitis, išvystomas karjero keliu – 45 km/h.
Savivartį – milžiną įsigijo Kanados anglies kasybos kompanija “Westar Mining” ir, pakrovusi jį į aštuonias geležinkelio platformas, atgabeno į Britų Kolumbiją, kur vėl sumontavo ir eilę metų eksploatavo savo anglies karjere. Po kelių metų milžiną įsigijo anglies gavybos kompanija “Elkview Coal Corporation” ir pergabeno į “Kaiser Resources” anglies karjerą, kur didysis “tereksas” dirbo iki 1990 metų. Po to unikalaus inžinierinio kūrinio likimas kurį laiką buvo neaiškus. Na, pas mus Lietuvoje ar kur nors Rusijoje apsukrūs verslininkai gigantą tikriausiai būtų jau supjaustę ir atidavę perlydymui. Kanadiečiai pasielgė kitaip – padovanojo nebereikalingą savivartį netoliese buvusio nedidelio kalnakasių miestelio Sparwoodo Prekybos ir komercijos rūmams. Na , o miestelio verslininkai pavertė “Terex 33-19 Titan” miestelio traukos centru, pastatę savivartį aikštėje šalia greitkelio Nr.3. Dabar į Sparwoodą kasmet vien tik tam, kad pamatyti “titaną”, užsuka dešimtys tūkstančių turistų iš Kanados ir JAV. Ir palieka miestelyje šimtus tūkstančių dolerių…
Kaip minėjome, “Terex 33-19 Titan” iki šiol lieka didžiausiu kada nors pagamintu automobiliu. Tačiau daugiausia pervežančio vardas jam jau nebepriklauso – 1996 metais kompanija “Caterpillar” pagamino mažesnių matmenų, tačiau net 435 tonas savo kėbule pervežantį “CAT 797B”!