“MOSKVIČIAI” KAIMUI IR NE TIK JAM
Liucijus Suslavičius
1956 metais vieną šeštąją sausumos užimančioje totalitarinėje supervalstybėje tapo reformų ir lūžio žmonių sąmonėje metais. TSRS vadovu tapęs nenuspėjamasis Nikita Chruščiovas ne tik sugriovė daug dešimtmečių puoselėtą stalinizmo mitą, jis ryžtingai pasuko šalį nauju, atviresniu pasauliui kursu. Jei J.Stalinas per savo vadovavimo dešimtmečius tik du kartus išvyko už TSRS ribų – į Teherano ir į Potsdamo konferencijas, tai Nikita Sergejevičius tiesiog pasinėrė iki tol neįprastų Maskvos lyderiams tarptautinių vizitų sūkurį. Svarbiausia, jis bendravo ne tik su užsienio šalių lyderiais, bet ir nuoširdžiai domėjosi tų šalių gyvenimu, nevengė susitikti su įvairių visuomenės sluoksnių atstovais. Reikia manyti, imlų ir nestokojantį idėjų partinį lyderį pribloškė kontrastas tarp užsienio valstybių ir jo paties vadovaujamos šalies žmonių gyvenimo lygio – geri keliai, patogūs gyventi miestų rajonai, išvystytos komunalinės ir buitinės paslaugos, daugybė kad ir nedidelių, tačiau modernių lengvųjų automobilių gatvėse, pramoninių ir maisto prekių gausa parduotuvėse ten ir realus skurdas namuose… Grįžęs Maskvon, šių įspūdžių pagrindu jis duodavo netikėtus, kai kada realiai net neįvykdomus nurodymus vyriausybei skubiai užsiimti vienu ar kitu jam pasirodžiusiu svarbiu klausimu. Kišosi jis ir į automobilių pramonės reikalus. Pavyzdžiui, susipažinęs su 1955 metais GAZ gamykloje įsisavintu komfortišku padidinto pravažumo automobiliu “GAZ M72″, jis pareiškė:”Ką gi, kolūkių pirmininkams automobilį jau gaminame, dabar reikia automobilio brigadininkams!” ir liepė sukonstruoti dvivietį 4×4 tipo pikapą kaimui. Pirmojo asmens žodžiai TSRS visada “tapdavo kūnu” – GAZ’e skubiai sukonstravo tokį automobilį su ką tik pasirodžiusio naujo mažalitražio “Moskvič-402” varikliu. O po to sėkmingai atsikratė prototipo, perdavę jį Maskvos mažalitražių automobilių gamyklai MZMA. Maskviečiai į užduotį pažiūrėjo kūrybiškiau – kam tas pikapas, geriau sukurkime kaimui skirtą normalų lengvąjį automobilį su 4×4 tipo važiuokle. Taigi, buvo paimtas ką tik įsisavintas serijinėje gamyboje sedanas “M-402” su 35 AG varikliu, trijų laipsnių pavarų dėže ir pamėginta paversti jį jei ne visureigiu, tai bent jau nesunkią bekelę įveikiančiu automobiliu. Štai čia ir pravertė tas iš GAZ’o gautas “pusgaminys” – kaip tik jo pavyzdžiu MZMA konstruktoriai sukonstravo savąjį transmisijos su dvilaipsne paskirstymo dėže ir dviem varančiaisiais tiltais bei naujos pakabos su išilginėmis lingėmis priekyje ir gale variantus. Kadangi daugelis padidinto pravažumo automobilio, gavusio indeksą “M-410”, mazgų, visų pirma kėbulas su visa įranga ir variklis su pavarų dėže buvo identiški masiniam “M-402”, serijinę “kaimiškųjų moskvičių” gamybą pavyko pradėti jau 1957 metais. Keturvietis sedanas, su keleiviais svėręs 1480 kilogramų, geru keliu sugebėdavo pasiekti 85 km/h, sunaudodamas 10-11 litrų benzino 100 kilometrų. Tiesa, pasukus į šalį nuo asfalto, degalų sąnaudos iš karto padidėdavo gerus 1,5 karto. Bet pravažumas buvo neblogas – pavyzdžiui, „410-jo” prošvaisa – kaip pas džipą GAZ-69 – net 220 mm. Svarbiausia buvo tai, jog šį automobilį tikrai galėjai nusipirkti – skirtingai nei karinis džipas GAZ- 69 ar didesnis GAZ M72, skirti valstybinėms institucijoms, padidinto pravažumo “moskvičius” priklausė plataus vartojimo prekių kategorijai. Simpatiškai atrodantis aukštokas “M-410”, riedantis ant storulių žemo slėgio 6.40×15 dydžio padangų su charakteringu rusiškoms konstrukcijoms “eglutės” tipo protektoriumi, susilaukė daugybės norinčiųjų jį įsigyti. Ir, deja, labai greit nuvylė tuos nedaugelį laimingųjų, pamėginusių juo važinėti bekele. Pirma, automobilio svorio centras pakilo, ir jis greit virsdavo, važiuojant išilgai šlaito ar mėginant staigiai pasukti. Antra, paskubomis pritaikant laikantįjį kėbulą sujungimui su džipo važiuokle, nepagalvota apie būtinumą iš esmės sustiprinti laikančiąją kėbulo konstrukciją ir priekinius lonžeronus, kurie eksploatacijos metu nuo nuolatinių kintamų apkrovų įtrūkdavo. Na, ir tikrai nedidelės galios motoras neužtikrino tų parametrų, kokių tikėtasi. Teko “M-410” gamybą sustabdyti ir ieškoti išeities. MZMA vyriausiojo inžinieriaus pavaduotojas I.A.Gladilinas variklio klausimą išsprendė paprastai – davė nurodymą panaudoti naują
45 AG 1,36 litro darbo tūrio variklį su 4 laipsnių pavarų dėže iš sedano “M-407”. Kėbulo ir priekinių lonžeronų sustiprinimui reikėjo storesnio ir kiek kitokių savybių plieno lakšto, tačiau čia geriems norams “koją pakišo” planinė ekonomika – metalurgijos įmonės atsisakė gaminti reikiamų parametrų lakštą, nes …jis neįtrauktas į planus. O valdžios domėjimasis automobiliu jau buvo praėjęs. Tad teko apsiriboti vietiniais sustiprinimais, privirinant papildomas metalo juostas. Toks pataisytas modelis – “M-410N” – imtas gaminti 1958 metais. O I.Gladilinas nenurimo – jis rado kitą, geresnį variantą – panaudoti 4×4 tipo “moskvičiui” standesnį penkių durų kėbulą nuo universalo “Moskvič-423N”. Pavadintas “M-411”, toks automobilis netrukus pasirodė pardavime. Jis tikrai tapo patvaresnis, nors, važiuojant didesniu greičiu, tebebuvo sunkiai valdomas ir nestabilus. Todėl Automobilių pramonės ministerijoje nusprendžiama – pavesti MZMA sukonstruoti visai naują 4×4 tipo lengvąjį automobilį. Darbai vyko sparčiai, gamykla pagamino beveik 30 prototipų “M-415” ir “M-416”, ir, atrodė, netrukus kaimas gaus tikrai vykusį jam skirtą automobilį. Deja, nepaisant MZMA vadovybės prieštaravimų, 1961 metais aukščiausiu lygiu buvo priimtas spendimas nutraukti mažalitražių 4×4 automobilių gamybą ir projektavimą. Padidinto pravažumo “moskvičių” epopėja baigėsi, pagaminus 11890 mašinų…
Koks gi šiandien reikalas prisiminti ne itin vykusį automobilį, kokių Lietuvoje gal ir visai nebeliko? Skeptikams norėtume paaiškinti – tegu ne be trūkumų, bet šie du “moskvičiai” – “410-sis” ir “411-sis” – yra pirmieji pasaulyje didesniais kiekiais gaminti ir plačiai naudoti civilinės paskirties mažalitražių visureigių klasės atstovai. Kai Maskvoje prasidėjo jų serijinė gamyba, nei vienoje pasaulio šalyje tokios klasės ir tokios konstrukcijos padidinto pravažumo lengvieji automobiliai ne tik kad nebuvo gaminami – jų niekas net ir neprojektavo! Galime sutikti, kad jų debiutą inspiravo voliuntaristinis pirmojo valstybėje asmens noras, padaugintas iš tradicinės rusiškos bekelės neišvengiamumo suvokimo, bet istorijos tai nekeičia. Kaip ir to fakto, jog antrasis istorijoje komfortiškas mažalitražis berėmės konstrukcijos džipas pasirodė 1976 metais taip pat Rusijoje – tai buvo visiems gerai žinoma VAZ-2121 “Niva”…